Sveikinu su Vasario 16-ąja! Ar tinkamas laikas pasiguosti įspūdžiu, kad grįžo sovietinių laikų cenzūra? O kada dar?
Aš apie JAV viceprezidento D. J. Vance'o kalbą 2025 02 14 d. Miuncheno saugumo konferencijoje. Žiūrėjau LRT Panoramos reportažą apie tai: fone rodo viceprezidentą, bet jo balso nesigirdi, užtat LRT TV Užsienio naujienų redaktorius Vykintas Pugačiauskas iš Miuncheno komentuoja – JAV viceprezidentas savo kalba pažeidinėja JAV Konstituciją ir ES valstybių konstitucijas. O tai ką pasakė tas D.J Vance'as? LRT mano, kad nesvarbu, ką pasakė, svarbu atpasakoti, nesvarbu, kad klaidingai. Įdomu tai, kad V. Pugačiauskas - buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute absolventas ir dėstytojas. Humanitariniuose moksluose mokoma, kad istorija pirmiausia tiriama skaitant pirminius šaltinius. Ar V. Pugačiauskas prieš smerkdamas D.J Vancą, perklausė jo kalbą, ar tik perskaitė LRT Ideologinio skyriaus paruoštuką? Juokingiausia, kad D. J. Vancas kaip tik kalbėjo apie į ES grįžtančią sovietinio stiliaus cenzūrą 😊
Man tai primena vaikystės įspūdžius iš gilaus brežnevizmo epochos: mūsų laiptinėje priešais esantis butas priklausė Rašytojų sąjungai, ten gyveno vienas rašytojas-poetas (jis nesenai mirė, tai nenoriu jo pavardės minėti). Tėvas su juo labai draugavo, jam padėdavo buityje ką nors suremontuoti. Bet kai buvau trečioje klasėje 1973 m. , atsimenu, kad labai susipyko, tėvas smarkiai ant jo šaukė ir paskui visai nebendravo, kol į to poeto vietą neatsikėlė kitas Rašytojų sąjungos narys. Prasidėjus Perestrojkai tėvas papasakojo, dėl ko susipyko: 1973 metais SSSR valdžia ėmė persekioti Aleksandrą Solženicyną, nes jo knygos apie sovietinį Gulagą pradėtos leisti užsienyje. Buvo duotas nurodymas A. Solženicyną visaip visur smerkti ir per tuometinę LTSR LTV „Panoramą" tas mūsų kaimynas-poetas labai smerkė A. Solženicyno 1963 m. lietuviškai sovietų Lietuvoje išleistą knygą apie Stalino laikų sovietinius konclagerius „Viena Ivano Denisovičiaus diena". Mano tėvas, 8 metus praleidęs tuose gulaguose kaip „nacionalistinio pogrindžio moksleivių gaujos („bandy" rusiškai) Pasvalio gimnazijoje vadovas (penkiolikmetis už tai buvo nuteistas 10 metų už tai, kad agitavo neiti į okupacinius 1946 metų rinkimus) grįžusio iš „Panoramos" laidos rašytojo klausė – ar skaitei tą knygą? Tas - ne. Tai kodėl smerkei? Atsakymas – taip reikėjo. Tėvas taip ant jo šaukė, kad visa laiptinė girdėjo.
Tai dabar tas pats – oficiozinė LT žiniasklaida ir joje tarnaujantys ideologinio fronto darbuotojai–žurnalistai D. J. Vance'o kalbos neklausė, bet visi ją smerkia. Skubu į pagalbą – pateikiu pilną vertimą (prašau atleisti, kad kokybė nebus gera, nes nesu šio reikalo žinovas). Nuoroda į šaltinį – pirmame komentare.
2025 02 14 d. JAV viceprezidento J. D. Vance'o (James'as Davidas Vance'as) kalba Miuncheno saugumo konferencijoje
Baltųjų rūmų jutūbės nuoroda:
https://www.youtube.com/watch?v=pCOsgfINdKg&t=27s
Ačiū visiems susirinkusiems delegatams, šviesuoliams ir žiniasklaidos profesionalams. Ir ypač dėkoju Miuncheno saugumo konferencijos šeimininkui už galimybę surengti tokį nepaprastą įvykį. Mes, žinoma, džiaugiamės galėdami čia būti. Mes laimingi čia dalyvauti.
Ir žinote, vienas iš dalykų, apie kurį šiandien norėjau pakalbėti, žinoma, yra mūsų bendros vertybės. Kaip jau girdėjote anksčiau, malonu sugrįžti į Vokietiją. Praėjusiais metais čia buvau kaip JAV senatorius. Mačiau, kaip užsienio reikalų sekretorius Davidas Lameonas juokėsi, kad pernai abu dirbome skirtingose pareigose nei esame dabar. Bet dabar atėjo laikas visoms mūsų šalims, visiems tiems, kuriems pasisekė gauti politinę galią iš savo žmonių, kad ją išmintingai panaudotume tų žmonių gyvenimų tobulinimui.
Ir noriu pasakyti, kad man pasisekė šiek tiek laiko praleisti už šios konferencijos sienų per pastarąsias 24 valandas. Ir mane sužavėjo žmonių svetingumas, net ir po vakarykščio siaubingo išpuolio. Pirmą kartą Miunchene buvau su savo žmona, kuri šiandien yra čia su manimi asmeninės kelionės metu. Aš visada mylėjau Miuncheno miestą ir visada mylėjau jo žmones.
Ir noriu pasakyti, kad esame labai sujaudinti, ir mūsų mintys bei maldos yra su Miunchenu ir visais, su šia gražia bendruomene, ir visus kuriuos palietė šis blogis. Mes galvojame apie jus, meldžiamės už jus ir tikrai palaikysime jus ateinančiomis dienomis ir savaitėmis. PLOJIMAI.
Tikiuosi, kad tai ne paskutiniai plojimai, kuriuos gausiu, tačiau mes susirinkome šioje konferencijoje, žinoma, kad aptartume saugumo klausimus.
Ir paprastai turime omenyje grėsmes mūsų išoriniam saugumui. Šiandien čia matau daugybę puikių karinės vadovybės atstovų. Nors Trumpo administracija labai susirūpinusi Europos saugumu ir tiki, kad galime pasiekti pagrįstą susitarimą tarp Rusijos ir Ukrainos, mes taip pat manome, kad ateinančiais metais Europa turės žengti didelį žingsnį, kad užtikrintų savo pačios gynybą.
Tačiau grėsmė, dėl kurios labiausiai nerimauju kalbant apie Europą, yra ne Rusija, ne Kinija ir ne joks kitas išorinis veikėjas. Ir tai, dėl ko nerimauju, yra grėsmė iš vidaus – Europos atsitraukimas nuo kai kurių jos esminių vertybių, vertybių, kurias dalijamės su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Neseniai mane sukrėtė tai, kad buvęs Europos komisaras televizijoje išreiškė džiaugsmą dėl to, kad Rumunijos vyriausybė anuliavo visus rinkimus.
Jis įspėjo, kad jei viskas nepasiseks pagal planą, tas pats gali nutikti ir Vokietijoje. Tokie nerūpestingi pareiškimai amerikiečių ausims skamba šokiruojančiai. Ilgus metus mums sakė, kad viskas, ką finansuojame ir palaikome, daroma mūsų bendrų demokratinių vertybių vardu.
Viskas nuo mūsų Ukrainos politikos iki skaitmeninės cenzūros pristatoma kaip demokratijos gynyba. Tačiau kai matome, kaip Europos teismai atšaukia rinkimus, o aukšti pareigūnai grasina atšaukti kitus, turėtume savęs klausti, ar laikomės pakankamai aukštų standartų.
Ir sakau „mes", nes esu fundamentaliai įsitikinęs, kad esame toje pačioje komandoje.
Turime daryti daugiau nei tik kalbėti apie demokratines vertybes – turime jas įgyvendinti.
Daugeliui iš jūsų, esančių šioje patalpoje, Šaltasis karas dar yra gyva atmintis. Tas karas pastatė demokratijos gynėjus prieš daug tironiškesnes jėgas šiame žemyne. Ir pagalvokite apie tą kovos pusę, kuri cenzūravo disidentus, uždarė bažnyčias ir atšaukė rinkimus. Ar jie buvo tie „geri vaikinai"? Žinoma, ne.
Ir dėkui Dievui, kad jie pralaimėjo Šaltąjį karą. Jie pralaimėjo, nes nei vertino, nei gerbė visas tas nepaprastas laisvės dovanas.
Laisvę stebinti, klysti, išrasti ir kurti. Kaip paaiškėjo, negalima įsakyti kurti naujoves ar būti kūrybišku, taip pat negalima priversti žmones galvoti, jausti ar tikėti tuo, ko jie nenori. Ir mes tikime, kad šie dalykai yra neabejotinai susiję.
Ir, deja, kai šiandien žvelgiu į Europą, kartais nelabai aišku, kas nutiko kai kuriems Šaltojo karo laimėtojams. Žvelgiu į Briuselį, kur ES komisarai įspėja piliečius, kad ketina užblokuoti socialinės žiniasklaidos platformas neramumų metu, kai tik pastebės tai, ką jie įvertino kaip, citata, „neapykantą skleidžiančią turinį". Arba į pačią šią šalį, kur policija vykdė reidus prieš piliečius, įtariamus paskelbusius antifeministinius komentarus internete, kaip dalį, citata: „kovos su moterų neapykanta internete" – tų veiksmų dieną.
Žvelgiu į Švediją, kur prieš dvi savaites vyriausybė nuteisė krikščionių aktyvistą už dalyvavimą Korano deginimo akcijose, kurios lėmė jo draugo žmogžudystę. Ir kaip šaltu tonu pažymėjo teisėjas jo byloje, Švedijos įstatymai, kurie turėtų apsaugoti laisvą žodį, iš tikrųjų jos nesuteikia, cituoju: „laisvai daryti ar sakyti ką nors nepatiriant rizikos įžeisti grupę, kuri laikosi to tikėjimo".
O galbūt labiausiai neramina tai, kad žvelgiu į mūsų brangius draugus – Jungtinę Karalystę, kur atsitraukimas nuo sąžinės teisių yra privertęs ypač religingų britų pagrindines laisves atsidurti taikinyje. Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus Britanijos vyriausybė apkaltino Adamą Smith-Connorį, 51-metį fizioterapeutą ir kariuomenės veteraną, baisiu nusikaltimu – stovėjimu 50 metrų nuo abortų klinikos ir tyliai maldavimu tris minutes, nieko neblokuojant, nesąveikaujant su niekuo, tiesiog tyliai meldžiantis savo nuožiūra. Kai Britanijos teisėsaugos pareigūnai jį pastebėjo ir pareikalavo sužinoti, už ką jis meldžiasi, Adamas paprasčiausiai atsakė, kad meldžiasi už negimusių sūnų, kurį jis ir jo buvusi draugė nutarė nutraukti [nėštumą] prieš daugelį metų.
Pareigūnų tai nejaudino - Adamas buvo pripažintas kaltu dėl vyriausybės naujo įstatymo, nustatančio buferines zonas, pažeidimo. Šis įstatymas kriminalizuoja tylią maldą ir kitus veiksmus, kurie gali paveikti asmens sprendimą 200 metrų spinduliu nuo abortų įstaigos. Jam buvo paskirta mokėti tūkstančius svarų teismo išlaidų prokurorui.
Norėčiau pasakyti, kad jeigu tai būtų atsitiktinumas, vienkartinis beprotiškas pavyzdys, kai blogai surašytas įstatymas buvo taikomas vienam asmeniui, tačiau taip nėra.
Praėjusių metų spalį, vos prieš kelis mėnesius, Škotijos vyriausybė pradėjo siųsti laiškus piliečiams, kurių namai yra vadinamose saugių prieigų zonose, įspėdama, kad net privati malda jų pačių namuose gali būti laikoma įstatymo pažeidimu. Natūralu, kad vyriausybė ragino skaitytojus pranešti apie bet kurį pilietį, įtariamą kaltu dėl minties nusikaltimo.
Britanijoje ir visoje Europoje, bijau, laisvas žodis naikinimas. Komiška, draugai, tačiau iš tiesų prisipažinsiu, kad kartais garsiausi cenzūros balsai sklinda ne iš Europos, o iš mano pačios šalies, kur ankstesnė administracija grasino ir baugino socialinių žiniasklaidos įmones, kad šios cenzūruotų vadinamąją dezinformaciją. Dezinformacija, pavyzdžiui, idėja, kad koronavirusas greičiausiai buvo paleistas iš laboratorijos Kinijoje. Mūsų pačios vyriausybė skatino privačias įmones nutildyti žmones, kurie išdrįsdavo ištarti tai, kas pasirodė esanti akivaizdi tiesa. Todėl šiandien atvykau čia ne tik su pastebėjimu, bet ir su pasiūlymu. Ir kaip Bideno administracija, atrodo, desperatiškai bandė nutildyti žmones, išsakiusius savo nuomonę, taip Trumpo administracija darys visiškai priešingai, ir tikiuosi, kad galėsime tame bendradarbiauti.
Vašingtone mieste yra naujas šerifas. Ir vadovaujant Donaldui Trumpui, mes galime nesutikti su jūsų nuomonėmis, bet kovosime už jūsų teisę ją išsakyti viešoje erdvėje, nesvarbu, ar sutinkame, ar ne.
Dabar esame tame taške, žinoma, kad situacija tapo tokia bloga, kad šių metų gruodį Rumunija tiesiog atšaukė prezidento rinkimų rezultatus, remdamasi menkais žvalgybos agentūros įtarimais ir didžiuliu spaudimu iš žemyno kaimynų.
Kaip suprantu, argumentas buvo tas, kad Rusijos dezinformacija užkrėtė Rumunijos rinkimus. Tačiau paprašyčiau savo Europos draugų žiūrėti į tai perspektyviau. Galite manyti, blogai, kad Rusijos perka socialinės žiniasklaidos reklamas, kad paveiktų jūsų rinkimus, Mes tikrai taip manome. Galite tai pasmerkti net pasaulio arenoje. Bet jei jūsų demokratija gali būti sunaikinta už kelis šimtus tūkstančių dolerių skirtų skaitmeninei reklamai iš užsienio šalies, tai vadinasi ji iš pat pradžių nebuvo labai stipri.
Geros naujienos yra tai, kad aš manau, jog jūsų demokratijos yra žymiai tvirtesnės nei daugelis žmonių, matyt, bijo. Ir tikrai tikiu, kad leidžiant mūsų piliečiams laisvai reikšti savo nuomonę, jos taps dar stipresnės. Kas, žinoma, grąžina mus atgal į Miuncheną, kur šios konferencijos organizatoriai uždraudė tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų populistinių partijų atstovams dalyvauti šiuose pokalbiuose. Vėlgi, mums nereikia sutikti su viskuo ar bet kuo, ką žmonės sako. Bet kai žmonės atstovauja, kai politiniai lyderiai atstovauja svarbiai rinkėjų grupei, mūsų pareiga yra bent jau įsijungti į dialogą su jais.
Daugeliui mūsų, esančių kitoje Atlanto vandenyno pusėje, tai vis labiau atrodo kaip senų įsitvirtinusių interesų, besislepiančių už baisių sovietmečio žodžių, kaip „dezinformacija" ar „klaidinga informacija", tiesiog nemėgstančių minties, kad kažkas su alternatyviu požiūriu gali išsakyti skirtingą nuomonę ar, neduok Dieve, balsuoti kitaip ar net dar blogiau – laimėti rinkimus.
Ši konferencija yra saugumo konferencija, ir esu tikras, kad jūs visi atvykote čia pasiruošę kalbėti apie tai, kaip tiksliai planuojate per ateinančius metus padidinti gynybos išlaidas, kad atitiktumėte naujus tikslus. Ir tai puiku. Nes, kaip prezidentas Trumpas aiškiai pareiškė, jis tiki, kad mūsų Europos draugai turi atlikti didesnį vaidmenį šio žemyno ateityje.
Mes nemanome, kad tai yra naštos dalijimasis, bet manome, kad tai yra svarbi bendros sąjungos dalis – kad europiečiai imtųsi iniciatyvos, o Amerika sutelktų dėmesį į pasaulio regionus, kurie yra dideliame pavojuje.
Tačiau leiskite man paklausti: kaip išvis pradėsite galvoti apie biudžeto klausimus, jei iš pradžių nežinome, nuo ko mes ginamės? Jau daug ko išgirdau savo pokalbiuose, o aš turėjau daugybę puikių pokalbių su daugeliu čia esančių žmonių. Girdėjau daug apie tai, nuo ko jums reikia apsiginti, ir, žinoma, tai yra svarbu.
Tačiau man, ir, manau, daugeliui Europos piliečių, atrodo mažiau aišku, už ką jūs save ginate? Kokia yra ta pozityvi vizija, kuri įkvepia šią bendrą saugumo sutartį, kurią mes visi manome esant tokia svarbi? Aš giliai tikiu, kad nėra saugumo, jei bijote balsų, nuomonių ir sąžinės, kuri vadovauja jūsų pačių žmonėms.
Europoje yra daug iššūkių, tačiau krizė, su kuria šis žemynas šiuo metu susiduria, krizė, kuri, manau, mus visus liečia kartu, yra mūsų pačių sukelta.
Jei bėgate iš baimės nuo savo rinkėjų, Amerika nieko negali padaryti jums. Taip pat nieko negalite padaryti ir amerikiečiams, kurie išrinko mane ir išrinko prezidentą Trumpą.
Jums reikia demokratinių mandatų, kad pasiektumėte ką nors vertingo ateinančiais metais. Ar nieko neišmokome, kad silpni mandatai duoda nestabilius rezultatus? Tačiau yra tiek daug vertingo, ką galima pasiekti su tokiu demokratiniu mandatu, kuris, manau, atsiras būnant labiau atsakingiems už savo piliečių balsus. Jei norite turėti konkurencingas ekonomikas, jei norite mėgautis prieinama energija ir saugiomis tiekimo grandinėmis, jums reikia mandatų valdyti, nes turėsite priimti sudėtingus sprendimus, kad pasiektumėte visų šių dalykų.
Ir, žinoma, mes tai labai gerai žinome Amerikoje.
Jūs negalite laimėti demokratinio mandato cenzūruodami savo oponentus arba juos įkalindami. Nesvarbu, ar tai opozicijos lyderis, kukli krikščionė, meldžiantis savo namuose, ar žurnalistas, bandantis pranešti naujienas. Taip pat negalite gauti mandato jeigu ignoruojate savo pagrindinių rinkėjų klausimus, pvz., kas gali būti mūsų bendros visuomenės dalis.
Ir iš visų skubių iššūkių, su kuriais susiduria čia atstovaujamos šalys, manau, nėra nieko skubesnio už masinę migraciją. Šiandien beveik kas penktas šalyje gyvenantis žmogus atvyko čia iš užsienio. Tai, žinoma, yra aukščiausias rodiklis per visą istoriją. Beje, panašus skaičius yra ir Jungtinėse Valstijose, taip pat aukščiausias per visą istoriją. Imigrantų, atvykusių į ES iš ne ES šalių, skaičius padvigubėjo vien tik tarp 2021 ir 2022 metų, o, žinoma, nuo to laiko jis dar labai išaugo. Ir mes žinome, kad ši situacija neatsirado tuštumoje. Tai yra sąmoningų politinių sprendimų, priimtų per pastarąjį dešimtmetį visame žemyne ir kitose pasaulio dalyse, rezultatas. Vakar šiame mieste matėme šių sprendimų sukeltus siaubus.
Ir, žinoma, negaliu to vėl nepaminėti, nepagalvojus apie baisias aukas, kurioms sugadino gražią žiemos dieną Miunchene. Mūsų mintys ir maldos yra su jais ir išliks su jais, bet kodėl tai apskritai įvyko? Tai baisi istorija, bet tokia, kurią Europoje esame girdėję per daug daug kartų ir, deja, daug kartų ir Jungtinėse Valstijose. Prieglobsčio ieškotojas, dažnai vyras vidutiniškai 20-ies metų, jau žinomas policijai, įvažiuoja automobiliu į minią ir sukrečia bendruomenę. Kiek kartų dar turime patirti šiuos siaubingus atsilikimus, kol pakeisime kursą ir vesime savo bendrą civilizaciją nauja kryptimi? Nė vienas šio žemyno rinkėjas nedavė balso, kad būtų atverti vartai milijonams nepatikrintų imigrantų.
Bet ar žinote, už ką jie balsavo? Anglijoje jie balsavo už Brexit'ą, ir nesvarbu, ar sutinkate, ar ne, jie už jį balsavo. Vis daugiau visoje Europoje jie balsuoja už politinius lyderius, kurie žada užbaigti nekontroliuojamą migraciją. Aš asmeniškai sutinku su jais dėl šių rūpesčių, bet jūs neturite sutikti su manimi.
Tiesiog manau, kad žmonėms rūpi jų namai, jų svajonės, jų saugumas ir jų galimybės išlaikyti save ir savo vaikus. Ir jie yra protingi. Manau, kad tai yra vienas svarbiausių dalykų, kurių išmokau per savo trumpą laiką politikoje, priešingai nei galite išgirsti už kelių kalnų Davose – visų mūsų šalių piliečiai paprastai nelaiko savęs išsimokslinusiais gyvūnais arba pakeičiamomis pasaulio ekonomikos dalimis. Ir visai nestebina, kad jie nenori būti maišomi arba nuolat ignoruojami savo lyderių. Ir demokratijos užduotis yra spręsti šiuos didelius klausimus rinkimų būdu.
Tikiu, kad žmonių ignoravimas, jų susirūpinimų atmetimas arba, dar blogiau, žiniasklaidos uždarymas, rinkimų stabdymas arba žmonių atstūmimas nuo politinio proceso nieko nesaugo. Tiesą sakant, tai yra patikimiausias būdas sunaikinti demokratiją. O kalbėjimas ir nuomonių reiškimas nėra kišimasis į rinkimus. Net kai žmonės išsako nuomones už jūsų šalies ribų, ir net kai tie žmonės yra labai įtakingi. Patikėkite manimi, sakau tai su visu humoru – jei Amerikos demokratija gali išgyventi 10 metų peikdama Gretą Thunberg, jūs, vaikinai, išgyvensite kelis mėnesius dėl Elono Masko.
Bet kokia Vokietijos demokratija, kokia demokratija apskritai – Amerikos, Vokietijos ar Europos – neišgyvens, jei milijonams rinkėjų bus pasakyta, kad jų mintys, susirūpinimai, siekiai ar prašymai dėl pagalbos yra neteisingi arba net neverti dėmesio.
Demokratija remiasi šventu principu, kad žmonių balsas yra svarbus. Čia nėra vietos užtvaroms. Jūs arba palaikote šį principą, arba ne. Europiečiai, žmonės, turi balsą. Europos lyderiai turi pasirinkimą.
Demokratija remiasi šventu principu, kad žmonių balsas yra svarbus. Čia nėra vietos užtvaroms.
Jūs arba palaikote šį principą, arba ne. Europiečiai, žmonės turi balsą. Europos lyderiai turi pasirinkimą. Ir mano tvirtas įsitikinimas yra tas, kad mums nereikia bijoti ateities. Priimkite tai, ką jūsų žmonės jums sako, net kai tai stebina, net kai su tuo nesutinkate. Ir jei tai padarysite, galėsite žiūrėti į ateitį su tikrumu ir pasitikėjimu, žinodami, kad tauta stovi už kiekvieno iš jūsų. Ir tai, mano manymu, yra didžioji demokratijos magija. Ji slypi ne šiuose akmeniniuose pastatuose ar gražiuose viešbučiuose. Ji net neslepia didžiuose institucijose, kurias kartu sukūrėme kaip bendra visuomenė.
Tikėti demokratija reiškia suprasti, kad kiekvienas mūsų pilietis turi išminties ir turi balsą. Ir jei atsisakysime klausyti to balso, net mūsų sėkmingiausios kovos užtikrins labai nedaug. Kaip popiežius Jonas Paulius II, mano manymu, vienas iš nepaprasčiausių demokratijos šalininkų šiame žemyne ar bet kurioje kitoje vietoje, kartą pasakė: „Nebijokite". Mes neturėtume bijoti savo žmonių, net kai jie išsako nuomones, kurios nesutampa su jų vadovų nuomonėmis. Ačiū visiems. Sėkmės jums visiems. Telaimina jus Dievas.
