http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2015/02/21/nelaisves-anatomija/42135
Nuotraukose:
1. Su mechaniku keičiame ‚šilkos' variklį prieš peržengdami Afganistano sieną. 1984 m.
2. Štai tokio 24 mm pabūklo , vad.'Šilka' - siuvimo mašina rusiškai- ekipaže aš tarnavau Afganistane.
Karas diedovščinai ir vagystėms – ne kliūtis
Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas
Sovietų Sąjungos okupuotų šalių piliečiai buvo priversti kariauti ir jos karus. Taip nutiko ir šių dienų politikui Nagliui Puteikiui. Laidai „Nelaisvės anatomija" jis papasakojo apie net kare klestėjusiądiedovščiną ir vagystes.
N.Puteikis teigia, kad diedovščina ir vagystėmis sovietų armija naikino pati save. Asmeninio albumo nuotrauka.
Iš taikios diedovščinos – į karą
Donatas Valančiauskas . Kaipgi čia taip atsitiko – iš Vilniaus į Afganistaną?
Naglis Puteikis . Aš pažeidžiau karinio solidarumo taisyklę. Taip buvo tada, kai iš Muzikos akademijos atvarė grupę šauktinių – aktorių, muzikantų. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, Ibelhauptas – pianistas. Juos siunčia tualetų valyti. Aš sakau, pianistų į tualetą nesiųsim. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau jie taps muzikantais ir jiems nereikės tų griovių kasti. Aš ten susiginčijau su azerbaidžaniečiais, kurie buvo mano šaukimo ir su kuriais prižiūrėjom tą partiją naujokų. Jie nuėjo ir pasiskundė savo Azerbaidžano mafijai. Susirinko apačioj, apsupo mūsų pastatą ir pradėjo tokią blokadą nuo ryto. Aš pasiunčiau saviškį. Jis iššoko pro langą, nubėgo pas gruzinų mafiją, kuri pardavinėjo vogtą statybinę santechniką ir buvo pagal hierarchiją aukščiau. Paprašiau pagalbos, nes jie buvo viršesni – papirkinėdavo karininkus santechnika ir automobilių detalėmis. Atėjo poros gruzinų delegacija ir paaiškino azerbaidžaniečiams, kad „Puteikis eto naš" (mūsiškis, – red. past.). Blokada buvo panaikinta ir man į snukį gauti jau nebegrėsė. Bet tada gruzinai pradėjo reikalauti, kad aš rinkčiau iš kareivių laikrodžius ir pinigus. Mat tradicija numatė, kad kas veda naujokus į pirtį, tam ir atitenka visi jų pinigai bei laikrodžiai. Aš tos taisyklės nesilaikiau. Mane įspėjo vieną kartą, įspėjo antrą kartą ir supratau, kad gali baigtis labai prastai. Praporščikas pamatė, kad gali įvykti blogų dalykų, o padaryti nieko negalėjo, nes gruzinų mafija buvo įtakingesnė. Aš savo akimis mačiau, kaip gruzinų mafijos atstovai kareiviai šaukdavo ant majorų ir pulkininkų.
Tomas Čyvas . Tai praporščikas dėl to negalėjo į nieką apeliuoti tame pačiame dalinyje?
N.P. Taip. Jis iš esmės irgi yra vergas. Jis man sako – gal tave reiktų pervesti į kitą dalinį, nes tu laužai tvarką ir griauni sistemą. Tau baigsis prastai. Jis įrašė mane į kažkokią mainų partiją – ten vykdavo specialistų mainai. O tuo metu kaip tik vyko naujos divizijos rinkimas siųsti į Afganistaną. Buvo šnekama, kad ten tarnauja per daug azerbaidžaniečių, Vidurinės Azijos atstovų – čiurkų . Jie esą netinkami, nes labai daug jų „giminaičių" Afganistane, pavyzdžiui, tadžikų. Todėl esą tą pulką reikia panaikinti ar atvesti naują, kur būtų tik baltieji. Pulkas buvo formuojamas Kaliningrade, ten mane ir išsiuntė. Taip iš taikaus meto diedovščinos sistemos patekau į karo veiksmų zoną. Traukiniu važiavom per visą Sovietų Sąjungą. Pakeliui išimdavo visus „ne baltuosius". O į jų vietą iš vietinių dalinių imdavo baltuosius. Važiuojant iš Kaliningrado, kiekvienoje stotelėje, kol pasiekėm Afganistano sieną, stovėdavo gruzinai, armėnai ar azerbaidžaniečiai tėvai su rakteliais nuo žigulių. Ateina karininkas, pasako kokio gruzino pavardę, atiduoda jį tėvams ir pasiima raktelius. Koks nors kariškis iškart sėda į automobilį. Tai buvo visiškai aiški Užkaukazės kaina – automobilis už vaiką. Aišku, juos veždavo ne namo, o į kitą dalinį. Paskutinį gruziną išpirko jau prieš pat kertant Afganistano sieną. Jis jau verkė: visus išpirko, o manęs ne – kas darosi? Ir tada matom – stepėj kyla dulkės, atrieda du automobiliai, iššoka tėvai ir pasiima vaiką, palieka mašiną. Karininkai už galvos susiėmę – mums sieną reikia kirsti – kas jį parvairuos? Kas realizuos?
Ištiko šokas
T.Č. Na, ir kuo skyrėsi jūsų diena ten nuo dienos čia – Šiaurės miestelyje?
N.P. Mes tikėjomės, kad nebebus diedovščinos , ir baisiausiai nustebome, kai mums surengė ekskursiją į šalia esantį pulką, kuris ten stovėjo nuo karo pradžios (aš ten patekau 1984 m., o anas pulkas buvo jau nuo 1979-ųjų). Atėję į tą dalinį mes savo akimis netikim – koks karas, jeigu diedovščina ? Labai aiškiai matom sumuštus kareivius naujokus – su mėlynėmis veiduose. Matom dembelius , kurie vaikšto atsisegę...
T.Č. O gal tai buvo koviniai sužalojimai?
N.P. Kai tarybinėje kariuomenėje pabūni pusmetį – visiškai puikiai supranti, kokia mėlynė, kur ir nuo ko atsiranda. Žodžiu, buvo didelis pasimetimas . Mano protas negalėjo suvokti, kaip gali Sovietų Sąjungos kariuomenė kovoti su kažkokiais dušmanais-modžahedais, jeigu ji kariauja viduje?
T.Č. O jūs savo dalinio numerį atsimenate? Kad paskui mūsų neapkaltintų skleidžiant fantazijas.
N.P. Manęs neįmanoma apkaltinti fantazijomis, nes vien su manimi, tame pačiame zenitiniame batalione, tarnavo devyni lietuviai ir vienas lenkas iš Vilniaus. O iš viso buvo maždaug 90 kareivių.
D.V. Tai gerai – diedovščina buvo tame senajame dalinyje, o naujame pulke, su kuriuo atvykot jūs?
N.P. Kokį pusmetį nebuvo, o paskui – kaip virusas. Kaip iš siaubo filmų. Iš čia ir tas įvykis su gruzinu bei granata po čiužiniu.
T.Č. Kaip atsirado tas gruzinas? Buvo išpirktas, bet prisidirbo ir antro žigulio nebebuvo?
N.P. Buvo keista, nes visus iš mūsų traukinio išpirko. Bet, matyt, neturtingi per kitus dalinius, kitas sistemas vėliau patekdavo. Mes ilgai keliavom – buvo laiko išpirkti. O jei jį paėmė kariniame komisariate Tbilisyje ir šeima neturi pinigų? Žigulys, įsivaizduokite, tuo metu kainavo kosminius pinigus – eilinei šeimai neįkandamą sumą.
Biznis su modžahedais
T.Č. O pirmas susidūrimas su realiu priešu Afganistane – kaip jis atrodė?
N.P. Viskas labai sąlygiška. Stovime plynaukštėje, po mumis trečias pagal dydį Afganistano miestas – Heratas driekiasi apie 80 kilometrų. Mes turėjome zenitinius žiūronus. Trečią dieną sužinai, kad miesto, pro kurį pravažiavai, Afganistano valdžia kontroliuoja tik siaurą atkarpą. Tiek, kiek eina tas betoninis aplinkkelis per visą Afganistaną. Tik pats privažiavimas ir 3 kilometrų zona buvo kontroliuojama, ir tai nelabai originaliai. Palei kelią kas 50 metrų stovi tankai, o už kelių kilometrų neapšaudomą zoną Sovietų Sąjungos kariuomenė moka pinigus modžahedų vadams, kontroliuojantiems rajonus palei kelią. Ir pinigų perdavimas vykdavo mūsų kariniame dalinyje.
T.Č. Iš kokių lėšų vyko visas tas biznis ?
N.P. Na, sprendimas gal ir racionalus. Trečias pagal dydį miestas – gal apie milijoną gyventojų moliniuose nameliuose. 80 kilometrų palei upę išsidėstęs... Jam kontroliuoti, matyt, būtų reikėję pusės milijono armijos. O pravažiuoti tai reikia. Tai gal ir racionalu mokėti kyšius toms vietinėms gentims, kad jos saugotų kelią. Tarybų Sąjungos kariuomenė juk turėjo to kontrakto vykdymo mechanizmą. Jų stovėjo 6–8 mašinos už kelių kilometrų nuo mūsų dalinio. Labai gerai matydavom, kaip kiekvieną dieną – per pusryčius, pietus ir vakarienę – kiekvienas iššaudavo po 20, jei neklystu, raketų – atsitiktiniu būdu, vis į kitą Herato vietą. Į civilius kvartalus. Ir jei iš ryto iššauna, tos raketos nukrenta šachmatine tvarka ir miestas iki pietų dega mėlyna liepsna. Per pietus prigęsta, tada iššaunama nauja porcija. Taip buvo bombarduojami neužimti priešiški rajonai. Tai buvo labai aiškus ženklas karinių grupuočių vadams, kad jūs geriau imkit iš mūsų pinigus, bet saugokit tą kelią, kuriuo pravažiuoja tarybinė kariuomenė.
D.V. O kaip vykdavo derybos?
N.P. Pas mus buvo pastatyta pirtis ir baseinas. Lietuvius laikė gerais statybininkais – taip ir buvo, beje. Išmūrijom baseiną, atveždavo cisternomis vandens ir vykdavo orgijos. Atvažiuodavo karininkai, atvažiuodavo vietinių genčių vadai su asmens apsauga, o mūsų uzbekas mums vertėjavo. Iš tų asmens sargybinių jam pavykdavo šį bei tą ištraukti, nors jie stengėsi nekalbėti. Jie ten gerdavo, kas buvo neįprasta, nes šiaip afganai alkoholio nevartodavo, o aš savo akimis mačiau polietileninį maišą, prikimštą „Wrangler" džinsų ir vietinių Afganistano pinigų banknotų. Ir tas asmens sargybinis vertėjui papasakojo, jog pinigai yra būtent už tai, kad būtų saugomi 5 kilometrai kelio ir nebūtų šūvių. Pinigai galėjo būti tiek iš tarybinio biudžeto, tiek iš marodieriavimo, nes kai kurie žvalgybos padaliniai atlikdavo grobiamąsias operacijas – plėšdavo vietines parduotuves. Jie net patys pasakojo, kad kartais pinigai buvo renkami lyg ir „karo reikmėms". Tai buvo skirta ne asmeniniam praturtėjimui. Tikslas buvo priplėšti kuo daugiau ir viską centralizuotai parduoti specialiai tarnybai.
Vogimas ir prekyba
T.Č. Noriu paliesti dar vieną aspektą. Rusijos kariuomenė patenka į visokius konfliktus, ar tai būtų Čečėnija, ar Karabachas, ir ilgainiui ima su priešu prekiauti ginklais. Tokiais, kurių asiliukais per kalnus neperneši. Ar ši tradicija Afganistane pradėjo klestėti?
N.P. Neturiu tokių duomenų. Atvirkščiai, kas rytą ar pirmadieniais išrikiuodavo visus karius ir skaitydavo tokius įsakymus – pranešimus apie kriminalinius įvykius. Pranešimai buvo skaitomi iš visos 40 armijos, mūsų dalinys buvo 12 gvardeiskij polk (12 gvardijos pulkas). Skaitydavo pranešimus, kas kokiam daliny ką blogo padarė: išprievartavo kokią vietinę gyventoją, – gaus tiek ir tiek; pardavė karinį sunkvežimį, – prisimenu, kažkoks pulkininkas pardavė 20 sunkvežimių priešui; kažkoks kareivis Kabule (pasakomas vardas, pavardė, tėvavardis) išsiminavo taką iš dalinio ir naktimis šliaužte tempdavo granatas bei šovinius ir pardavinėdavo dušmanams. Jiems gresia mirties bausmė. Pulkininkui gresia mirties bausmė, tam kareiviui gresia mirties bausmė. Iš esmės ta informavimo sistema atliko prevencinę funkciją, kad nebūtų pardavinėjami ginklai priešui.
T.Č. Bet buvęs JAV prezidento patarėjas saugumo reikalams Zbigiewas Brzezińskis oficialiai pripažįsta, esą ginklai modžahedams, siekiant, kad sovietai kuo labiau nukraujuotų, buvo perkami iš įvairių šaltinių. Sovietinė ginkluotė buvo gaunama iš Egipto, Kinijos, net ir komunistinės Čekoslovakijos, taip pat iš paties sovietų kontingento Afganistane, nes sovietų armija buvo vis labiau korumpuota. Tai gal ne visus išgąsdino tos paskaitos?
N.P. Ne, tikrai išgąsdino. Tikrai bijojom. Mes pusę metų nedrįsom plėšti sovietų atsargų. Po pusmečio atvyko patikrinti ir nustebo, – atsimenu tikrintojų akis, – viskas vietoje. Visi kariniai komplektai, atsarginiai ratai, įrankiai, dėžutės su atsuktuvais, – viskas yra. Jie stebėjosi ir sakė: „Pirmą kartą matom tokį karinį dalinį Afganistane." Tada mūsų karininkai suprato: klaida, kurią reikia ištaisyti – tęsti tai, ką darė kiti. Ir tada prasidėjo rutina: susikrauna į sunkvežimius kanistrus, brezentus, ratus ir išvažiuoja artimiausio kaimo link. Mes pastatom sargybą, imam kitą sunkvežimį... Bet mes bijojom pardavinėti degalus, padangas, brezentą, nes po tų skaitymų galvojom, kad tai gali būti palaikyta technine pagalba priešui. Mes pardavinėjome sguščionką (kondensuotą pieną), druską, muilą. Ypač sėkmingai prekiavome druska ir muilu. Atvažiuoji prie kaimo, ateina atsakingas žmogus, nubrėžia lazda brūkšnį smėlyje, mes sudedam sguščionką , jie pradeda krauti arbūzus, melionus. Būdavo visko. Kartą vienas ukrainietis iš godumo automato serija nuvijo derybininką ir sako: „Pasiimkim viską, nieko jiems nepalikim." Mes padarėm klaidą, to ukrainiečio paklausėm. Viską susikrovėm. Kitą dieną, kai eilinis ekipažas (aš tada nevažiavau), palaukęs, kol karininkai išvažiavo prekiauti, pasuko link to kaimo, išgirdo įspėjamąjį šūvį. Suprask, – sukčiai, ieškokit kito kaimo. Ne į kareivius šovė, bet labai aiškiai į jų pusę. Mes supratom ir daugiau arbūzų iš to kaimo nevalgėm.
T.Č. Sovietų paskelbta aukų statistika reali ar buvo nuslėpta?
N.P. Kai karas baigėsi, perskaičiau daug literatūros apie tai. Vardinis žuvusiųjų sąrašas abejonių nepalieka, – ta statistika tikra. Iš Lietuvos žuvo 70 piliečių, įskaitant ir karininkus, kurie buvo rotuojami per visą SSRS. O per visą laiką ten tarnavo 5–7 tūkstančiai, nes karininkų komandiruotės ne visada buvo įrašomos. Statistika tikra. Aš atėjau 1984 m. ir pamačiau, kad ne tik karas nebus laimėtas, – kaip dabar suvoki, tie mechanizmai buvo SSRS žlugimo pradžia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą