L.Juknienė: Dabartinė demokratija ir realybė provokuoja švietimiečius protesto akcijoms

Klaipėdos m. streikuojančių mokytojų lyderės Laimos Juknienės kalba Mokytojų forume 2008 04 12 d.

Nuotraukoje - Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Jevgenijus Jesinas ir LŠDPS Klaipėdos m. pirmininkė Laima Juknienė.

N.P.: Pateikiu L.Juknienės sutikimu jos kalbos Mokytojų forume 2008 04 12 d. tekstą. Komentarai, manau, nereikalingi, ypač iškalbingos citatos. Iš vienos pusės nieko nuostabaus, iš kitos pusės gaila, kad Klaipėdos m. savivaldybės švietimo skyrius savo arogancija siekia pralenkti ne tik R.Žakaitienę, bet ir visu kitus pasipūtėlius iš sostinės ir ministerijų. Ši Klaipėdos savivaldybės tarnautojų liga progresuoja jau labai senai, štai čia charakteringas vaizdas - straipsnis VE-e apie apie 2006 m. vasario mėn. situaciją - valdininkų požiūris į mokytojus ir profsąjungas.

Laima Juknienė

LR Konstitucija skelbia, kad „Lietuvos valstybė- nepriklausoma demokratinė Respublika" ir „valdžios institucijos tarnauja žmogui".

Skaitau tą pagrindinį LR įstatymą ir vis dažniau pradedu abejoti tuo, kas jame parašyta. Demokratinėje valstybėje gerbiamas kiekvienas jos pilietis, įsiklausoma į šalies gyventojų nuomonę, ir valdžios sprendimai priimami derinant su socialiniais partneriais. Siekiant šalies pažangos, valdžios atstovams ypač svarbu išklausyti suinteresuotų dalyvių – profesinių sąjungų – poziciją ir rasti visiems priimtiniausią sprendimą. Tačiau tai nebūdinga Lietuvos valdžios atstovams, kurie, pamiršę eilinius savo šalies piliečius, tenkina savo ir savo suinteresuotųjų grupių interesus. Jau keleri metai švietimo darbuotojų profesinės sąjungos išsako atsiradusias problemas švietimo srityje, tačiau valdžios atstovai daugeliu atveju, pripažindami esančias problemas, palinkčioja galvelėmis ir pažada jas spręsti. Laikas eina, praraja gilėja... Ateina metas, kai mokytojai, nepajėgdami aprėpti visų darbų, matydami, kad nebėra, kam dirbti, ima bruzdėti. Tada realybėje ir susiduria su Lietuvoje egzistuojančia demokratija. Pirmiausia išgirsta iš ŠMM ministrės, premjero, prezidento bei kitų politikų, kad streikuoti mokytojui amoralu. Pasirodo, moralė valstybėje privalu tik mokytojams, kitiems, t.y. politikams ji nereikalinga. Po to, neprasidėjus streikams, ministrė, turėdama teisinį išsilavinimą, „nustato" , kad streikai bus neteisėti.

O aš grįžtu į 2005m rudenį Klaipėdoje vykusį Žemaitijos regiono forumą ir prisimenu profesorės ir seimo narės Marijos Aušrinės Povilionienės žodžius, cituoju:

„Ar mūsų politikai yra intelektualai, suprantantys švietimo esmę ir prasmę? Atsakau – ne. Politika iš viso yra mėšlas. Čia sušluotos visos sąšlavos į vieną vietą. Tad nesitikėkite, kad politikai jums viską išspręs. Jūs privalote streikuoti. Apgulkite Švietimo ir mokslo ministeriją ir išreikalaukite, kad ji neleistų savivaldybėms savivaliauti", - agitavo M. A. Pavilionienė. Citata iš „Vakarų ekspreso" 2005m. rugsėjo 17d. Editos Užkuraitės straipsnio „Parlamentarė agitavo pedagogus streikuoti".

Per masines informavimo priemones atkakliai valdžios atstovų bandoma teigti, jog lėšų nėra, o mokytojai ir taip neblogai gyvena, yra ir kitų socialinių grupių, kurių padėtis dar blogesnė. Stengiamasi supriešinti socialines grupes. Demokratinėje visuomenėje su nepatenkintaisiais bandoma kalbėtis, derėtis, o Lietuvoje, gi, atvirkščiai. Jie ignoruojami, žeminami, iš jų tyčiojamasi, net ir kad pabadauti sveika. Tai parodė 2008m. kovo 5-oji. Žinodami, kad 15 val. renkasi prie Vyriausybės rūmų mokytojai, jų atstovus pasikviečia neva deryboms ir palieka už durų laukti.

Visur tik ir skamba, kad labiausiai nukentės mokinys, tačiau tėvų balsas negirdimas: nei į respublikinio tėvų forumo koordinatoriaus Bagdono, nei į Klaipėdos m. tėvų forumo kreipimąsi, įteiktą vyriausybei 2008m. kovo 5d. neatsakoma.

O švietimo ir mokslo „motina" Roma Žakaitienė vėl demonstruoja savo teisės žinias, sakydama: „jog vietoj streikuojančių mokytojų bus pasamdyti kiti."

Tuo metu ŠMM atstovas Petras Navickas pradeda vojažus po streikuojančius rajonus. Jau kovo 4d. tikrino ugdymo procesą Klaipėdos m. mokyklose, tik, deja, jo maršrutas – į streikuojančias mokyklas. Žurnalistų ir profsąjungos atstovų netikėtai užkluptas, nesugebėjo pateikti dokumento, patvirtinančio viešnagės tikslą. Naivu ir graudu buvo girdėti mokyklų vadovų aiškinimą, jog svečias iš Vilniaus rinko duomenis: kiek dirba mokykloje mokytojų, kiek streikuoja, kiek yra dekretinėse atostogose. Šiuolaikinių informacinių technologijų laikais, pasirodo, būtina iš Vilniaus į Klaipėdą vykti rinkti duomenų!

Nuo respublikinės valdžios neatsiliko ir vietinė, reguliariai kviesdama streikuojančių mokyklų vadovus pokalbiui, kuriuose buvo teikiamos teisinės rekomendacijos, kaip susidoroti su streikuojančių mokyklų kolektyvais. „Nėra dūmų be ugnies" – sako liaudies išmintis. Matyt, pasklidusioms kalboms, jog anksčiau streiką nutraukusių mokyklų vadovams bus išmokėti priedai, turi realų pagrindą.

Koks švietimo skyrių valdininkų požiūris į streikuojančius mokytojus, įrodo ir Klaipėdos m. savivaldybės administracijos švietimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Virginijos Kazakauskienės interviu kovo 5d. „Balticum–TV" žinių laidoje pasakyta frazė, cituoju „Manau, kad tose mokyklose, kur apskritai nepradėjo streikuoti, vis tik dirba mokytojai – tie tikrieji, tie mokytojai – iš didžiosios raidės". Tokiu būdu reikia suprasti, jog streikuojantys mokytojai yra netikrieji mokytojai ir dar iš mažosios raidės.

Tokie psichologinio spaudimo būdai pažeidžia LR Konstitucijos 51 str., kuriame teigiama, kad „darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti".

Šis bandymas pažeisti svarbiausią valstybės dokumentą yra nevienintelis. Patvirtintas fiskalinės drausmės įstatymas pažeidžia LR Konstitucijos 132 str., kuriame teigiama, cituoju: "biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią yra sudaromas, priimamas ir patvirtinamas. Prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą". 2007 m. gruodžio 6d. priimtas „LR 2008m valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas", kurio 5 str. 1d. teigia, cituoju: „Nustatyti, kad įvykdžius bendruosius ugdymo planus ir visiškai patenkinus mokinio krepšelio poreikį, likusi nepanaudota suma nuo liepos 1dienos (mokslo metų pabaiga) ir nuo kitų mokslo metų gruodžio 1 dienos gali būti perskirstyta kitoms mokymo reikmėms finansuoti". Iš anksčiau galiojusio įstatymo išnyko „suderinus su mokyklos taryba ir darbuotojų atstovais". Tuo būdu susiaurinamos profsąjunginės teisės, naikinamas socialinis dialogas ir sustiprinamas vadovų savivaliavimas.

Lietuvoje biurokratinis aparatas darosi vis labiau įžūlesnis ir visagalis, besirūpinantis tik šiandiena, o mokytojas žvelgia toliau ir plačiau – į valstybės perspektyvą! Ir tai natūralu: mokytojas ugdo būsimąją Lietuvą – ir nuo jo taip pat priklausys, ar Lietuva keisis, tobulės, kaip to nori eiliniai šalies piliečiai...