Tyčia žlugdomas atliekų rūšiavimas

Nuotraukoje – aplinkos apsaugos ir komunalinių mokesčių temomis rašantis alfa.lt žurnalistas Marijus Širvinskas.

N.P.: pas mus Klaipėdoje dar blogesnė situacija, nei žemiau aprašoma. Manau, kad autorius teisus – nerūšiavimu ruošiamasi šiukšlių deginimo šiluminėms elektrinėms. Nes kuo daugiau plastiko šiukšlėse, tuo karštesnė liepsna. Visuomenė prie aplinkos užterštumo kontrolės neprileidžiama, tai galima tik įsivaizduoti į ką pavirs mūsų kvėpuojamas oras.

Beje, Klaipėdoje ruošiamasi statyti šiukšlių deginimo šilumą gaminančią jėgainę pažeidžiant įstatymus, nes tokia nenumatyta miesto bendrajame plane. Valdantieji liberalcentristai apsiputoję šaukia, kad vsio zakonno, nes bendrajame plane pažymėta šiluminė jėgainė. Tačiau nėra nė žodžio, kad ji bus kūrenama ne dujomis, ar mazutu, o šiukšlėmis.

Pagal tokią valdančiųjų logiką ten galima būtų statyti šilumą gaminančią atominę jėgainę be bendrojo plano pataisymo.

Aplinkos ministerijos diversija, arba kodėl aš neberūšiuoju

Marijus Širvinskas alfa.lt 2010-04-14 11:16

Savo pagamintas atliekas aktyviai rūšiuoju gal ketveri metai, ir jokiu būdu nebūčiau patikėjęs, kokiam piktam pranašui pagąsdinus: tu nustosi tai daryti. Tačiau šį 2010-ųjų pavasarį, šeštąjį pavasarį Europos Sąjungoje, oficialiai pareiškiu: aš neberūšiuoju.

Kiek per tuos metus išnešta maišų su kruopščiai atrinktomis, išplautomis, suskirstytomis atliekomis! Mano namuose savo vietą visad rasdavo paklydęs plastikinis butelis, išvalgytas stiklainis, perskaitytų laikraščių krūva ir guldavo į savo tarpinę stotelę atitinkame konteineryje – geltoname, žaliame ar mėlyname.

Kartais tekdavo net su namiškiais pasibarti dėl pernelyg atsainaus jų požiūrio į šitą, kaip ilgą laiką maniau, šventą reikalą. Naujųjų metų naktį balkone su Marija traukdami dūmą dar ir žaidimą žaidėme – spėliojome, kurios frakcijos kuriai spalvai priklauso. Apsirikom abu.

Tikriausiai šiandienėje mokykloje vaikai jau nuo mažumės kartoja ne tik Kęstučio Vasiliausko dainą, kad geltona – tai saulė, žalia – tau laukų spalva, raudona – tai mūsų kraujas, bet privalo išmokti ir kitą seką: geltona – tai plastikas, žalia – tai stiklas, mėlyna – tai popierius.

Tik mano atrodo, kad tai, bent jau antroji spalvų gama, Lietuvoje nieko nebereiškia. Pastarąjį pusmetį pastebėjau daug atliekų ciklo supuvimą rodančių ženklų. Pirmąkart teko nusistebėti per pokalbį su mylima profesore Viktorija Daujotyte. Ji pripažino, jog jautėsi nepatogiai kalbėdama apie ekologinę sąmonę, kai pati negali rūšiuoti – konteinerius skirtingoms antrinėms žaliavoms nuo prieigų į literatūrologės namus komunalininkai tiesiog išsivežė.

Antras rimtas epizodas nutiko Kazokiškėse, kur su kolegomis važiavome darbo reikalais. „Verslo žinių" fotografas Vladimiras tarytum šlapiu skurliu per veidą gavo pamatęs, kad sunkvežimis su gyventojų išrūšiuotu plastiku subyra į bendras atliekų alpes. „Kam aš tada vaikus auklėju rūšiuot?!" – pasipiktinęs stebėjosi Vofka.

Kiek pastaruoju metu su pažįstamais esu šnekėjęs apie atliekų rūšiavimą, dažniausiai išgirsdavau tą pačią skepsiu nudažytą repliką: „Tai kad vis tiek verčia į tą patį..."

Buvo ir man taip dar 2006 metais.

Atsibudęs vieną saulėtą rytą, kuris pranašavo akivaizdžiai geros nuotaikos dieną, priėjau prie netoliese lango esančio virdulio – ketinau plikyti kavą. Lauke kaip tik triūsė komunalininkai. Nedažnai juos ir sutiksi, kai užsukdavo ne dažniau kaip kartą per savaitę, kad neretai išrūšiuotą turinį tekdavo į konteinerio angą sprausti per jėgą. Laimė, kavos dar nebuvau užviręs, mat puodelis su gėrimu nebejotinai būtų iš rankos iškritęs ir kojas nutvilkęs: jie plastiką ir popierių suvertė į tą patį kėbulą!

Nedelsdamas apsirengiau ir išrūkau pro duris pasiaiškinti, ką jie čia daro su mano ir kaimynų padarytu darbu. Iš kiemo sunkvežimis jau buvo išsukęs, todėl grįžau, griebiau dviratį ir dar bandžiau jį sugaudyti blaškydamasis po visą mikrorajoną, tarytum Pinčuko paklaidintas Girdvainis.

Dar tą pačią dieną apie šią, drįsčiau sakyti, rūšiavimo diversiją parengiau publikaciją. Visi turėjo pasiteisinimų.

Kitą kartą, 2008-aiais, ėmiausi platesnio tyrimo: nusprendžiau pasekti plastiko keliu – nuo rūšiavimo konteinerio iki iš antrinių žaliavų pagaminto produkto. Nemalonios staigmenos pasitiko jau rūšiavimo linijoje: pasirodo, tuo metu man sutikęs pagelbėti „VSA Vilnius" iš gyventojų atskirtų atliekų atsirinkdavo tik PET tarą ir plastikinius maišelius, o visus kitus plastikus – šampūno buteliukus, majonezo indelius ar pyragų dėžutes palydėdavo į amžinąją (kokių dviejų šimtų metų, kol suirs) kelionę sąvartyne. Maža to, bendrovė atrinktų antrinių PET žaliavų net neturėjo kur dėti – šios panaudotos taros perdirbimo gamykla „PET Recycling" tuo metu buvo dar tik besisteigianti.

Teko nemažai pavargti, kol susitariau su kita regiono perdirbimo gamykla dėl galimybės apsilankyti ir susipažinti su atliekų prikėlimo naujam gyvenimui procesu. Nuvykau į „Polivektrį" Šalčininkų rajone, kur mane pasitiko guvus šios gamyklos savininkas; stipriai lijo. Vienas pagrindinių bendrovės produktų – statybinė juosta, gaminama iš susmulkintų „Sprite" buteliukų. Tik aš turėjau suraukti antakius nusistebėjęs, kad „Polivektris" į krosnį pila ne Lietuvoje išmestų vaisvandenių tarą, o importuotą... iš Danijos. Negi danai išgeria daugiau kokakolos? Nebūtinai – jie tiesiog civilizuotai paruošia antrinę žaliavą.

Tuo metu Lietuvoje po šešerių metų Europos Sąjungoje ir atliekų direktyvos 2008/98/EB įgyvendinimo metais apie civilizuotą antrinių žaliavų ciklą tegaliu ištarti ne daugiau atsidūsėjimo „ech". Man atrodo, realiai rūšiavimo ir perdirbimo sistema veikia tik dėl akių; geresnė padėtis nebent panaudotos elektronikos rinkoje, o Aplinkos ministerija ne tik kad nesistengia sistemos tobulinti, bet dar ją ir marina. Tik ciklo žlugdymu galiu pavadinti naują įstatymų paketo redakciją, pagal kurią tos pačios „rubikoninės" įmonės ir surinkinės atliekas, ir jas degins, o pakuotėmis aplinką teršiančiam verslui teliks sumokėti nedidelę duoklę savivaldybėms už atliekų „tvarkymą". Sistemą monopolizuos regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurie žiūrės ne tiek antrinių žaliavų kokybės, o kuo didesnio šiukšlių kiekio. Tuo metu gyventojai dėl kruopštaus atliekų atskyrimo į stiklo, plastiko, popieriaus ir kitas frakcijas apskritai galės nebesukti galvos.

Kaip sako žaliųjų lyderis Rimantas Braziulis, Lietuvos gyventojams, jei prie jų namų netyčia dunkso ryškiaspalvė trijulė, rūšiuoti verta nebent tokiu tikslu – kad žinotų, kaip elgtis emigravus į civilizuotą kraštą.