Kauno pilies sudarkymas ir panieka visuomenei

Nuotraukoje - Kauno pilies 'atstatymas' pagal K.Mikšio projektą  - realybėje tai atrodo dar baisiau, nes dar atsirado projekte nenumatyti betoniniai masyvūs laiptai.

Vakar – 2010 07 20 d. dalyvavau Kauno miesto valdžios susitikime su nevyriausybinėmis organizacijomis (toliau - NVO) ir Kultūros paveldo departamentu (toliau – KPD) dėl Kauno pilies „atstatymo". Pribloškė neįtikėtina valdininkų - Kauno vicemero Rimanto Mikaičio ir Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Rimgaudo Miliukščio (išgarsėjo leidęs statyti nepagrįstai brangiai kainavusį viešą konteinerinį tualetą) bei vyriausios Kultūros ministerijos paminklosaugininkės Irmos Grigaitienės (pastarosios - raštu išreikšta) panieka visuomenės atstovams.

Dalis paminklosaugos valdininkų ir dalis Kauno valdžios iš paskutiniųjų stumia betoninį ir sienų su kiauryminėmis angomis (~40*60 cm – matyt, kad balandžiams būtų patogiau dergti ant sienų) Kauno pilies „atstatymo" variantą, nors visos net valdžios inicijuotos kauniečių apklausos parodė, kad žmonės kategoriškai nepritaria tokiam modernistiniam pilies sudarkymui.

Nei visuomenės atstovai, nei pilių tyrėjai, nei paminklosaugos specialistai, turintys patirtį pilių restauravime nė iš tolo neprileidžiami prie šio projekto. Su jais nėra konsultuojamasi jokioje stadijoje, jiems neteikiama informacija net raštu paprašius, iš jų šaipomasi ir kaip sovietiniais laikais aiškinama, kad tik pseudomodernistinės krypties architektai turi teisę spręsti tokius klausimus. Vienu žodžiu – sveiki atvykę į Sovietų sąjunga. Tik šį kartą tuos laikus sugražino ne TSRS kariuomenė, o nesuvaldomas ES ir Norvegijos pinigų įsisavinimo troškimas.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 4 dalyje pasakyta, kad  Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti atkuriami, jei:

1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų;

2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio;

3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė.

Deja, valdžia nesilaikė šio įstatymo, prokuratūra jo negynė (kai į juos kreipėsi visuomenės atstovai – bet tuo niekas nesistebi – negi dabartinė prokuratūra gins viešą interesą?).

NVO bandymai remtis minėtu įstatymu, Orhuso konvencija (turi būti tariamasi su visuomene), o taip pat Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 12 straipsniu: „Pripažindama, kad visuomenei derėtų suteikti galimybę lankytis saugomuose objektuose, kiekviena Šalis tuo pačiu įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių, kurios padėtų užtikrinti, kad tokio sprendimo pasekmės (ypač bet kokia struktūrinė plėtra) neturės neigiamos įtakos architektūrinei ir istorinei tokių objektų ir jų aplinkos specifikai, bei 14 straipsnio 2 dalimi: „įvairiuose sprendimo priėmimo proceso etapuose sukurti mechanizmą, užtikrinantį atitinkamą valstybės, regioninių ir vietinių valdžios institucijų, kultūrinių institucijų ir asociacijų bei visuomenės bendradarbiavimą, informacijos tiekimą ir konsultavimąsi" buvo valdininkų pasityčiojant atstumti.

Noriu taip pat pasidalinti įspūdžiu apie minėto 2010 07 20 d. pasitarimo metu išryškėjusį valdžios požiūrį į žmones: vicemero R.Mikaičio ir vyr.paminklotvarkininko R.Miliūkščio požiūris į eilinius žmones, į NVO, į paveldo tyrėjus-moklslininku, bei į paminklosaugos specialistus- veteranus tiesiog košmariškas – jie  taip paniekinamai elgėsi su NVO atstovais, kad buvo sunku klausyti.

Iki šio susitikimo galvojau, kad tik Klaipėdos valdžia taip paniekinamai žiūri į visuomenę.

Galvojau, kad taip yra todėl, kad seni komunistai valdžioje, bet vakar prasiplėtė akiratis – vicemeras R.Mikaitis tai tikrai negalėjo būti senu komunistu, nes per jaunas. O požiūris - tai neduokdie - šitokia arogancija, kaip ir pas Kultūros paveldo skyriaus vedėjo R.Miliukštį. Kauno pilies „atkūrimo" projekto autorius architektas Kęstutis Mikšys taip pat rodo neįtikėtiną atsparumą visuomenės prašymams.

Vadinasi ta nesulaikoma valdžios arogancija, grįsta nesuvaldomu ES pinigų troškuliu klesti visoje Lietuvoje.

Toks įspūdis, kad Sąjūdis nuo 1988 valdžios arogancijoje ir visuomenės teisėse kaip ir nieko nepakeitė per tuos 20 metų, tik kad Rusijos kariuomenė išėjo.

Po minėto pasitarimo buvau užlipęs į neva atstatomą Kauno pilį - anekdotas, o ne projektas. Patys darbininkai, darbų vykdytojai ir rangovų  -UAB „Kauno restauratoriai: vadovai yra pasimetę ir pasipiktinę, nežino, ar juoktis, ar verkti. Nes jie patys sako, kad su tokiu prastu projektu dar nėra susidūrę per pastaruosius keliasdešimt metų.

Jau nekalbant apie betoną ir skyles balandžiams naujai mūrijamoje sienoje, stulbina ir visiškas lankytojų negerbimas - viršutiniame bokšto aukšte tuo korėtu dariniu užmūrijamas visas įmanomas vaizdas - neįmanoma bus apžvelgti pilies. Nors tiek autentiškuose viduramžių bokštuose, tiek atstatytuose - visuose yra šaudymo angos, per kurias galima apžvelgti panoramą.

O čia – vargais-negalais visuomenininkų iškovotos tokios angos priešpaskutiniame aukšte, bet aukščiausiame bokšto aukšte, kur geriausios tokios apžvalgos galimybės, tokių angų nepalikta (neįrengta).

Taip pat stebina projekto autoriaus naivumas ar neprofesionalumas – konstrukcijos yra tokio trapumo, kad neatlaikys nei chuliganų, nei lietuviškos žiemos.

Ar vicemeras R.Mikaitis ir kiti valdininkai bei už šį projektą urmu stoję praktiškai visi Kauno architektai nors kartą buvo "atstatinėjamoje" Kauno pilyje?

Iš kur toks pasitikėjimas K.Mikšio-R.Miliukščio-I.Grigaitienės tandemu? Juk pirmasis neturi jokios paminklosauginės patirties, antrasis yra susikompromitavęs su minėtu auksiniu tualetu prie Kauno pilies, o trečioji yra pagarsėjusi paveldą griaunančių projektų stūmikė.

Juk visa valdžia turės baisią gėdą, kai įvyks atidarymas, nes visi šie ir kiti trūkumai iškils į paviršių.

Tas pats ištiks, kai Kaune įvyks savivaldybės ir KPD atstovų sutartas užsienio pilių ekspertų, Norvegijos paminklosaugos departamento atstovų bei Orhuso konvencijos priežiūros komiteto (kuris stebi, kad tokiais atvejais būtų atsiklausiama visuomenės nuomonės) atstovų bei Lietuvos ir Kauno paminklosaugininkų konferencija pilių atkūrimo klausimu. Tokios konferencijos organizavimas - labai geras vieno iš aktyviausių Kauno pilies gynėjų nuo sudarkymo Rimvydo Žiliuko pasiūlymų. O dar Kauno valdininkai ir vicemeras Mikaitis drįsta kaltinti juos destruktyvumu.

Iš kitos pusės įsivaizduoju, kaip to, kai šį pasiūlymą parėmė Kultūros paveldo departamentas ir Kauno m. savivaldybė, turėtų pradėti drebėti visų šio sudarkymo stūmikų kinkos. Nes užsienio ekspertai neserga nei didybės, nei ES pinigų įsisavinimo manijomis, jiems yra svarbi jų reputacija  - mačiau tai ne  kartą (pvz. kai vertino Neringos savivaldybės planus urbanizuoti Kuršių neriją).

Labai apgailestauju, kad mano kolegos iš Kauno KPD teritorinio padalinio neatlaikė vyriausios Kultūros ministerijos paminklosaugininkės I.Grigaitienės spaudimo (vicemeras R.Mikaitis citavo ultimatyvų jos raštišką reikalavimą Kultūros ministro vardu nedelsiant realizuoti šį Kauno pilį darkantį projektą).

Iš kitos pusė pažiūrėjus į tos pačios I.Grigaitienės matyt, tokiu pačiu spaudimu pastatytą daugiaaukštį stiklobetonoidą prie Kauno gynybinės pilies, neturėtų būti labai nuostabu.

Deja, paminklosaugoje kaip ir iki 1988 metų, beveik vis ta pati situacija - istorinių detalių bei autentiškų vaizdų naikinimo ideologo Jono Glemžos dangstomi senieji paveldo niokotojai išsiaugino naują pamainą, kuri kaip ir tarybiniais laikais mano, kad nereikia laikytis įstatymų, nes specialistai yra svarbiau, ir nereikia įsiklausyti į visuomenės nuomonę, nes ji neva nieko neišmano. Dar reikėtų pastebėti, kad kaip ir sovietiniais laikais naujoji architektų ir architektūros valdininkų karta yra įsitikinusi, kad būtina kiek įmanoma viską slėpti nuo visuomenės.

Belieka guostis ir tikėtis, kad drastiškas Kauno pilies vaizdo suniokojimas korėtu dariniu ir betonu taip stipriai sukrės gyventojus, kad jie savo pasipiktinimu privers paveldo niokotojus pasitraukti toliau nuo senamiesčių.

Gaila, kad ES lėšos tokios didelės, ir valstybė iš kol kas esmės jų nekontroliuoja ir tokiu būdu sudaro puikią terpę daugintis aukščiau aprašytiems veikėjams ir reiškiniams.

Nors kai visuomenė sukilo dėl Minijos kaimo medžių iškirtimo ir numatomo krantinių betonavimo, užuot išsaugojus sveikus medžius, bei naudojus paveldinio kaimo koloritą atitinkančias medžiagas, tada projektą iš ES ir Norvegijos lęšų finansuojanti Finansų ministerijos Centrinė projektų valdymo agentūra http://www.cpva.lt/ pasakė Šilutės valdžiai, kad jei nebus susitarta su visuomene, tai jie negaus nė lito.

Šilutės valdžia po tokio pareiškimo staiga tapo europietiška – ėmė tartis su visais tartis gyventume Anglijoje, ar Vokietijoje.

Kada tokia valstybės finansų kontrolė taps ne išimtimi, o norma?