Ko trūksta Klaipėdoje ir politikoje

N.P.: čia mano prisistatymo lankstinukas 2010-05-30 d. TS-LKD Klaipėdos m. skyriaus visuotiniam narių susirinkimui, kuri turi slaptu balsavimu išrinkti TS-LKD savivaldos rinkimų sąrašo lyderį:

 

Esu Naglis Puteikis, TS-LKD Klaipėdos m. skyriaus pirmininkas.

Kandidatuoju į TS-LKD sąrašo lyderius, nes manau, kad mūsų partija privalo pakeisti kai kuriuos labai svarbius dalykus Klaipėdoje:

 

1. TRŪKSTA PAGALBOS:

Per mažai pagalbos, atjautos, supratimo „mažajam" žmogui, kuris yra užguitas, paliktas nelaimėje ir todėl negali pats apsiginti nuo gyvenimo negandų, arogantiškų oligarchų, korumpuotų politikų, abejingų savanaudžių valdininkų, pasipūtusių komunalininkų.

 

2. TRŪKSTA TEISYBĖS:

Gaunančių dešimtis tūkstančių Lt per mėnesį algas Klaipėdos savivaldybės komunalinių įmonių vadovų yra jų pavaduotojų yra vos ne tiek pat, kiek tose įmonėse dirbančių kontrolierių. Tokiems dešimtatūkstininkams rūpi kuo didesnės komunalinių paslaugų kainos, o ne žmonės, iš kurių jie tuos mokesčius susirenka.

 

3. TRŪKSTA LYGYBĖS:

Turinčių daugiau nei 1 mln. Lt vertės nekilnojamojo turto (neskaičiuojant butų) tikrai yra daugiau, nei 4000 Lietuvoje. Jie privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį.

 

4. TRŪKSTA SAIKO:

Politikai ir kiti pareigūnai vykdomojoje valdžioje sunkmečiu privalo atsisakyti priedų prie algų. TS-LKD atstovai savivaldybių tarybose privalo atsisakyti neapmokestinamų ir neatsiskaitytinų išmokų už kanceliarines prekes.

 

5. TRŪKSTA DRĄSOS:

Kovoti su korupcija. Ypač valdiškų statybų ir komunalinių įmonių pirkimuose.

 

6. TRŪKSTA RYŽTO:

Kovoti su didesniais nei kaimyninėse šalyse antpelniais, viršpelniais, iki šiol nekontroliuotomis monopolijomis.

 

7. TRŪKSTA TEISINGUMO:

Žaliavos pinga, sąnaudos mažėja, tačiau šildymas, elektra, vanduo ir šiukšlių išvežimas kasdien brangsta. Konkurenciją prižiūrinčios ir vartotojų teises turinčios ginti institucijos apsimeta, kad dirba, Klaipėdos m.savivaldybė apsimeta, kad nieko nemato.

 

8. TRŪKSTA SOLIDARUMO:

Gigantiškoms statyboms Klaipėdoje nieko netrūksta, nei biudžetinio finansavimo, net skolinamasi iš bankų, o taupyti turi kol kas tik „mažasis" žmogus.

 

9. TRŪKSTA TIKĖJIMO, VILTIES:

Imkime, ir parodykime tai visiems savo pavyzdžiu. Ir pasitarkime prieš tai su bendrapartiečiais ir su visais klaipėdiečiais, ką ir kaip reikia toliau daryti, kad aukščiau išvardintų dalykų netrūktų ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje.

 

Manu, kad dirbdamas rinkimų štabo vadovu praeituose Seimo ir Europos Parlamento rinkimuose, kai mūsų partijai pavyko po ilgos pertraukos vėl surinkti daugiausia klaipėdiečių balsų, įrodžiau, kad galiu ir sugebu organizuoti geras permainas.

2010 05 30

Naglis Puteikis

 

Tel. 8-652-76250

El. paštas: puteikis@gmail.com; tinklapis: www.puteikis.lt;

Gyventojai galės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo aplinkosaugos klausimais

N.P.: valio, seniai pribrendęs laikas buvo perkelti Orhuso konvencijos, kuri užtikrina piliečių teises ginti aplinkosaugą ir paminklosaugą, į Lietuvos įstatymus:

http://www.lrytas.lt/-12750463361272892452-gyventojai-galės-kreiptis-į-teismą-dėl-viešojo-intereso-gynimo-aplinkosaugos-klausimais.htm

BNS ir lrytas.lt inf.2010-05-28 14:31

Seimas penktadienį priėmė Aplinkos apsaugos įstatymo pataisas, kurios leis gyventojams kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą aplinkosaugos klausimais.

Įstatymu numatyta, kad suinteresuota visuomenė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą.

Suinteresuota visuomenė įstatymu apibrėžiama kaip „vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje arba kurie yra suinteresuoti šių sprendimų procesu".

Pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti privačių asmenų įsteigti viešieji juridiniai asmenys, kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis.

Pašalpa mirus politikui 4 kart didesnė, nei už paprastą žmogų

N.P.: Netikiu, kad Kauno miesto tarybos nariai, kurių nemažai pažįstu, būtų galėję balsuoti už tokį sprendimą. Įdomiausia tai, kad nuotrauka, kuri iliustruoja šią neįtikėtiną žinią iš Kauno, vaizduoja Klaipėdos miesto tarybos valdančiąją daugumą - liberalcentristus, socdemus ir Rusų aljansą. Man, kaip Klaipėdos miesto tarybos nariui, pilnai tikėtina, kad tokį sprendimą jei galėtų priimti, o va kad kauniečiai - tai netikiu nė už ką.

Mirus tarybos nariui – 4 tūkst. litų išmoka

Kauno diena 2010-05-28 Rūta Stankevičiūtė r.stankeviciute@kaunodiena.lt

Mirus tarybos nariui jo artimieji gaus beveik 4 tūkst. litų išmoką, tai yra penkis kartus daugiau negu tokiomis aplinkybėmis skiriama kitiems kauniečiams.

Tarybos nariai be didesnių diskusijų sutarė, kad nuo šiol mirus buvusiam merui ir bet kuriam kitam tarybos nariui, jį laidojusiems artimiesiems bus išmokama 30 bazinių socialinių išmokų pašalpą. Tai yra beveik 4 tūkst. litų suma - penkis kartus didesnė negu tokiais atvejais skiriama visiems kitiems kauniečiams.

...

Kauno technologijos universiteto profesorius politologas Algis Krupavičius tokį tarybos sprendimą vadina nesusipratimu, kuris didins visuomenės ir valdžios susipriešinimą bei visuomenės nepasitikėjimą valdžia.

Toliau - čia

 

Iš tarybos sprendimo (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=32966&p_query=&p_tr2=&p_org=425&p_fix=y) aiškinamojo rašto (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.dok_priedas?p_id=61715) :

Kokių pozityvių rezultatų laukiama. Kauno miesto savivaldybės administracija, gavusi buvusių Kauno miesto (Kauno miesto savivaldybės) tarybos narių ir buvusių Kauno miesto merų šeimos nario prašymą, pageidaujančio gauti išmoką, ir, vadovaudamasi šiuo tarybos sprendimu patvirtintu Vienkartinių piniginių išmokų buvusių Kauno miesto (Kauno miesto savivaldybės) tarybos narių ir buvusių Kauno miesto merų mirties atveju skyrimo tvarkos aprašu, išmokės, šeimos nariui laidojusiam buvusį Kauno miesto (Kauno miesto savivaldybės) tarybos narį ir buvusį Kauno miesto merą, – 30 BSI (bazinė socialinė išmoka) dydžio išmoką.

Galimos neigiamos pasekmės priėmus projektą, kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Neigiamų pasekmių nenumatoma.

Klaipėdos TS-LKD- už viešus sąrašo lyderio rinkimus

Tėvynės sąjunga - už viešus rinkimus

Ve.lt, delfi.lt, lrt.lt 2010-05-26, Marius LINARTAS

DEMOKRATIJA. Prieš artėjančius savivaldos rinkimus Klaipėdos Tėvynės sąjungos -Lietuvos krikščionių demokratų skyriaus taryba siūlo naujovę: rinkiminio sąrašo lyderius rinkti viešo balsavimo metu, o ne skyriaus viduje.

Per artėjančius savivaldos rinkimus tautai tiesiogiai rinkti merus nebus leidžiama, tačiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų uostamiesčio skyrius planuoja suteikti rinkėjams alternatyvą.

Skyriaus taryba pritarė, kad rinkiminio sąrašo lyderiai Klaipėdoje būtų renkami ne skyriaus viduje, bet visuotinai, suteikiant galimybę išreikšti savo nuomonę visiems rinkėjams.

Sprendimas gegužės 30-ąją dar turi būti priimtas skyriaus narių visuotinio susirinkimo metu.

Dėl sąrašo lyderio varžysis trys kandidatai: Naglis Puteikis, Marius Usonis ir Alfonsas Vildžiūnas.

Pasak N. Puteikio, idėja į sąrašo lyderių rinkimą įtraukti visuomenę yra sveikintina.

"Gaila, kad kitais metais nepavyks rinkti merų tiesiogiai, tačiau mūsų partija sudarytų progą viešai rinkti lyderius. Tokiu atveju jie būtų priimtini ne tik partijos rėmėjams, ilgamečiam elektoratui, bet ir platesnei visuomenės daliai. Dėl nusivylimo politikais ir partijomis reikia eiti į žmones", - sakė jis.

Žinia, vilniečiai nesutiko, kad sąrašo lyderiai būtų renkami žmonių. Esą politiniai oponentai gali konsoliduoti jėgas ir siųsti balsuoti savus už jiems įtinkantį kandidatą iškreipiant tikrąją padėtį ir žmonių simpatijas.

Kito kandidato į sąrašo lyderius M. Usonio manymu, apsisprendus rengti pirminius sąrašo lyderio rinkimus būtų žengtas didelis žingsnis į priekį demokratijos link.

"Žmonės sutartu laiku ir vietoje galėtų ateiti ir balsuoti už, jų manymu, verčiausią kandidatą į sąrašo lyderius. Tikiuosi, skyriaus visuotiniame susirinkime bus pritarta tokiai iniciatyvai, nugalės išmintis ir demokratinės vertybės, nes paisyti žmonių nuomonę yra labai svarbu. Ypač dabar, kad visuomenės pasitikėjimas partijomis yra labai menkas", - sakė jis.

M. Usonis svarstė, kad partijomis nepasitikima ir dėl jų uždarumo.

"Susirenka keliolika ar keli šimtai partijos narių ir viduje nusprendžia, kas bus sąrašo lyderiais. Žmonėms tokiame procese dalyvauti neleidžiama, o tai nėra gerai. Gal rinkėjai ir pritaria partijos vertybėms, tačiau jiems primetami kandidatai į sąrašo lyderius, apie kuriuos neretai nieko visuomenė nežino. Todėl ir svarbu siekti atvirumo, kad patys žmonės parodytų, kas verti būti lyderiais", - teigė M. Usonis.

Jo įsitikinimu, viešas kandidatų reitingavimas paskatintų žmones aktyviau dalyvauti politiniame procese bei pačiuose rinkimuose. Be to, labiau stengtųsi ir patys kandidatai, kai jais pasitikėjimą pademonstruotų žmonės.

Trečiasis kandidatas A. Vildžiūnas skeptiškai vertino kolegų ginamą idėją.

"Viena vertus, man patinka, kai kas nors sprendžiama viešai, tačiau šiuo atveju dėl sąrašo lyderių visuomenės dalyvavimas juos renkant man kelia abejonių. Tarsi patys partijoje negalėtume išrinkti lyderių. Jei būtų įtvirtinti tiesioginiai merų rinkimai, tuomet viešas sąrašo lyderių rinkimas būtų pasitikrinimas. O dabar tai - eksperimentas, nežinau, ar jis pasiteisins. Jei daug žmonių balsuos - tuomet gerai, o jei tik saujelė, tai nebus rimta", - dėstė mintis jis.

Pavyzdžiui, partija "Tvarka ir teisingumas" jau patvirtino savo rinkiminio sąrašo lyderį ir kandidatą į uostamiesčio merus Artūrą Razbadauską. Minėtos partijos Klaipėdos apskrities koordinacinės tarybos pirmininkas Valerijonas Bernotas teigė, kad politinės jėgos viduje rinkti lyderį yra saugiau ir teisingiau.

"Visuomenė balsuoja atsižvelgiant į asmenines politikų savybes, tad iškyla grėsmė sąrašo lyderiu tapti radikalui, populistui ar žmogui, kuris nesugebės eiti patikėtų pareigų. Sąrašo lyderis turi būti patikimas, patikrintas žmogus, kuris tarnautų visuomenei ir gintų partijos interesus. Tėvynės sąjungos eksperimentas - bandymas įsiteikti rinkėjams", - teigė V. Bernotas.

Politologo Sauliaus Šiliausko manymu, viešas sąrašo lyderių rinkimas yra sveikintinas kaip dalyvaujamosios demokratijos išraiška.

"Tokie veiksmai skatina visuomenę labiau dalyvauti politiniuose procesuose, o tai svarbu dabar, nes žmonės atitrūkę nuo politikos, nepasitiki partijomis ir labai pasyviai balsuoja", - sakė jis

Godumas griauna senamiesčius

Godumas žiauresnis už laiką

2010-05-25, kl.lt Violeta Juodelienė

Apgailestaudami turime pripažinti: diena, kurios labiausiai bijojo Lietuvos paveldosaugininkai, atėjo. Šiandien jie, jau nebe kritiškose publikacijose, ne privačiuose pokalbiuose, bet iš oficialios tribūnos ir, deja, ne vieną kartą, viešina žiaurią tiesą.

Tai, ko nepadarė šimtmečiai, karai, gaisrai, per du dešimtmečius padarė žmonių rankos: vienas didžiausių mūsų šalies kultūros paminklų – Vilniaus senamiestis – prarandamas negrįžtamai. Ir naikina jį ne kokie piktadariai, bet žmonės, puikiai suvokiantys šio paveldo perlo vertę, – būtent dėl to į ją ir nusitaikę. Maža to, naikina dažniausiai pasirūpinę visais būtinais valdžios leidimais, todėl nesijaudinantys dėl savo veiksmų teisėtumo.

"Šiandieniai Vilniaus senamiestyje vykdomi pavyzdžiai rodo mūsų neatsakingumą Pasaulio paveldo komitetui, pasaulio visuomenei", – taip sostinės senamiesčio būklę įvertino garsi paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė.

Savo žodžius ji iliustravo pavyzdžiais, kuriuos 1994 m. įtraukiant sostinės senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą vargiai galėjome įsivaizduoti. Užstatoma Vilniaus gynybinė siena, kiemuose, kurie kaip erdvė yra paveldo dalis, dygsta nauji namai, paveldo pastatų išorę darko šiuolaikiniai stiklo paketai. Tokios "smulkmenos", kaip stogų "tobulinimas" stoglangiais, šiandien jau net nebeminimos.

Specialistai mano, kad Vilniaus senamiesčio padėtį pataisytų detalusis sostinės planas, o visų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių Lietuvos objektų – profesionali kontrolė bei specialus šiuos objektus ginantis įstatymas. Jis, pradėtas rengti dar 2007-aisiais, turėtų išvysti dienos šviesą ir būti įgyvendinamas greičiau nei UNESCO, jau kelerius metus sistemingai primenanti Lietuvai apie įsipareigojimus Vilniaus senamiesčiui, išbrauks mus iš garbingo sąrašo.

Tačiau ar vienas įstatymas pakeis UNESCO paveldo padėtį? Ar padės jis toms vertybėms, kurios nusipelno ne mažiau garbingo nacionalinės kultūros vertybės epiteto?

Sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma atkurti tai, kas jau sugriauta – tiek dėl jau minėtų teisinių priežasčių, tiek dėl paveldo objektams padarytos fizinės žalos. Išsaugoti paveldą trukdo ir tariami restauratoriai, galintys dirbti be atestavimo, ir teisiniai liapsusai, kai įstatymuose ištrinamos ribos tarp paprastų statybinių bei restauravimo darbų, ir vertybės įtraukimo į kultūros paveldo registrą procedūros vingrybės.

Viso, ne tik UNESCO įvertinto, kultūros paveldo padėtis pasitaisytų kur kas sparčiau ir paprasčiau, jei pasikeistų žmonių mentalitetas. Pirmiausia kitaip mąstyti turi šalies "elitas", sulindęs į sostinės senamiestį ir išdarkęs jį savo kolonomis.

Deja, kad ir kiek paveldo (ne)saugojimo problemas viešintų menotyrininkai ir žiniasklaida, niekas nesikeičia.

Tai matantys paveldosaugininkai beviltiškai skėsčioja rankomis: negrįžtamai sudarkyti namų fasadai yra daug vertingesni nei juokingai mažos baudos, o institucijų, kurios galėtų pasirūpinti nekilnojamuoju paveldu, klerkai neretai taip paklysta biurokratijos labirintuose, kad nė patys nebežino, kam koks pastatas priklauso.

Vilties bėgimo proga su kolegom davėm kraujo

Vytauto Liaudanskio nuotr.nuotraukoje - su Nacionalinio kraujo centro darbuotojais ką tik užpildžiau neatlygintino kraujo donoro anketą.

Donorai rikiavosi į eilę

Kl.lt 2010 05 23 Asta Aleksėjūnaitė

N.P.: paskutinį kartą kraują daviau prieš 20 metų, kai buvau studentas. Tada ilgai tikrino, nes bijojo, kad kokios maliarijos nebūčiau parsivežęs iš Afganistano. Dabar dar kruopščiau tikrina – matau, kad kiekvienam pirmą kartą duodančiam ima labai daug mėginių, kuriuos vėliau tirs laboratorijose.

Tąsyk imdavo berods dvigubai mažiau (200 ml), nei dabar (beveik 500 ml).

Viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras projekte „Vilties bėgimas" vykdė kraujo dovanos akciją.

Visą mėnesį nuo balandžio žmonės buvo kviečiami aukoti kraują. Vieni aktyviausių šalyje buvo klaipėdiečiai. Prie akcijos prisijungė daugybė bendrovių. Aukoti kraujo rinkosi ir pavieniai žmonės.

„Mes nemanėme, kad sekmadienį bus tiek daug žmonių. Prie Nacionalinio kraujo centro mobiliosios palapinės nusidriekė eilė", – kalbėjo kraujo centro atstovė Rasa Pangonienė.

Vien sekmadienį kraujo paaukojo daugiau nei 40 žmonių. Pirmą kartą kraujo donoru tapo savivaldybės tarybos narys Naglis Puteikis, Seimo narys Evaldas Jurkevičius. Buvo pagerbti donorai, kurie po 30-40 kartų yra aukoję kraujo.

„Toks pavyzdys parodė, kad tai yra labai svarbu. Ne tik plyta ir bėgimu galima prisidėti prie akcijos. Nieko nėra pasaulyje sukurta, kas pakeistų kraują. Mes labai džiaugiamės, kad tokia daugybė žmonių stojo į eilę, pildė dokumentus ir laboratoriškai tyrėsi kraują. Ir tokią vėjuotą dieną žmonės, perėję visus patikrinimus, aukojo kraują. Ši diena pranoko mūsų lūkesčius", – kalbėjo R.Pangonienė.

Į TS-LKD Klaipėdos m. skyriaus lyderius - trys kandidatai

Konservatorių partijos lyderį rinks klaipėdiečiai

Virginija Spurytė Kl.lt 2010-05-15, 14:00

A.Barbšio nuotraukoje: trys TS-LKD Klaipėdos m. skyriaus kandidatai į lyderius - M.Usonis, A.Vildžiūnas ir N.Puteikis. („Klaipėdos" laikraštyje ir tinklapyje yra kitokia nuotrauka – joje  miesto tarybos posėdžio vaizdas su LICS ir llibsąjūdžio frakcijų nariais) - Tikslas: partijos suskubo rinkti lyderius, vesiančius jas į miesto tarybą.

Uostamiesčio konservatoriai atsiduos į klaipėdiečių rankas ir jiems patikės išrinkti lyderį, vesiantį partiją į savivaldybių tarybų rinkimus.

Šiuo metu konservatorių partijos Klaipėdos skyriuje tapti rinkimų sąrašo lyderiu pretenduoja trys kandidatai – Naglis Puteikis, Marius Usonis ir Alfonsas Vildžiūnas.

Gegužės 30-ąją vyks skyriaus narių visuotinis susirinkimas, kuriame jo nariai iš trijų kandidatų išrinks tik du, galėsiančius pretenduoti į lyderius.

Iš likusių dviejų pretendentų politiką, kuris rinkimų sąraše bus įrašytas pirmuoju numeriu, galės rinkti visi klaipėdiečiai.

„Rinkimus tikriausiai organizuosime liepos pradžioje. Visi klaipėdiečiai, kurie gyvenamąją vietą yra deklaravę uostamiestyje, galės ateiti ir atiduoti balsą už vieną iš dviejų kandidatų. Žmonių balsas lems, kas mūsų partiją Klaipėdoje ves į savivaldybių rinkimus", – teigė konservatorių frakcijos miesto taryboje seniūnas M.Usonis.

Jis teigė, jog toks demokratiškas ir progresyvus sąrašo lyderio rinkimų būdas pasirinktas todėl, kad partija taptų viešesnė.

Kitos partijos, dalyvausiančios rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą, savo sąrašo lyderius renka uždaruose surinkimuose.

Po pirmojo reitingavimo paaiškėjo, kad Liberalų sąjūdį mieste į savivaldybių rinkimus gali vesti Eugenijus Gentvilas, o partiją „Tvarka ir teisingumas" – Artūras Razbadauskas.

Kitos partijos savo lyderių kol kas dar nėra įvardijusios.

Valdžią Klaipėdoje turintieji miestiečių paprasčiausiai nekenčia

N.P.: perspausdinu „Vakarų eksprese" išspausdintą klaipėdietės nuomonę apie miesto valdžią:

Jie mūsų nekenčia

Nika AUKŠTAITYTĖ VE.LT 2010-05-13, 00:00

Tokia mintis man įkyriai sukosi galvoje, kai pusę šešių vakaro prie Mažvydo alėjoje esančios "Iki" parduotuvės buvo rakinamas automobilio ratas. Buvo rakinamas todėl, kad moteris jį pastatė prie pat stovos skaitiklio ir nesusimokėjo.

Jau baigiantis darbo dienai skubėdami namo, tikrai nepagalvojam, kad statydami automobilį prie parduotuvės, kurioje apsipirksime, turime dar ir už jį susimokėti. Aplinkui buvo kitų automobilių, bet auka buvo pasirinkta viena. Auka sutrikusi aiškino policininkui ir rakinančios įmonės darbuotojui, kad buvo vaikų ligoninėje. Ji taip kalbėdama, matyt, naiviai tikėjo, kad jie jos pasigailės.

Bet ji nesuprato, kad taip nebus, nes valdžią mieste turintieji mūsų, miestiečių, paprasčiausiai nekenčia. Juk ir parkavimo sistemą pritaikė tik mums, o ne sau. Pasižiūrėkite: prie savivaldybės ir jos kieme jokių stovos skaitiklių nėra. O tas kiemas dar kažkodėl ir tvora aptvertas, lyg dirbantys savivaldybėje būtų susimetę ir tą žemę išsipirkę. Meras ir savivaldybės valdininkai už automobilių stovėjimą nemoka. Tikriausiai per mažai uždirba. Arba paprasčiausiai naudojasi tarnybine padėtimi, sudarydami sau geresnes gyvenimo sąlygas. O naudojimasis tarnybine padėtimi yra įstatymo pažeidimas. Ką jau kalbėti apie moralę.

Kai jie taip daro, mes labai aiškiai suprantam, kad esam jiems tik melžiamos karvės. Įsivaizduoju, kokiais piktdžiugiškais veidais jie turėjo kurti skaitiklių išdėstymo Klaipėdoje schemą: prie vaikų ligoninės, poliklinikos, vaikų darželio... Ten, kur mus galima melžti.

Jų neapykantą mums išduoda iškalbingos detalės. Net tada, kai jie vaizduojasi vargstą dėl mūsų, jie iš tiesų galvoja, kaip mums padaryti blogiau. Ir dar kaip rafinuotai! Žiūrėkit, kokią gražią krantinę palei Danę išklojo, tik nusuko suolelius nuo upės, kad tik mums nebūtų per gerai. Na, dar paliko neatitvertus tarpus tarp tų suoliukų, kad koks mūsų papurgalvis būtų vieną kartą paauklėtas ir gurkštelėtų drumsto Danės vandens.

Jie suprojektavo ir įgyvendino Europoje nematytą stebuklą: dviračių taką Tiltų ir Manto gatvėse, sukergtą su šaligatviu. Jie žmones tikriausiai įsivaizduoja panašiai, kaip garsusis Francas Kafka: pamatę, kad visu greičiu į mus skrieja dviratininkas, mes galime pavirsti tarakonais ir mitriai šoktelėti atsispyrę šešiomis kojomis ant sienos. Pakabėti, kol jis pravažiuos, paskui baikščiai nusliuogti ir sliūkinti įsikibus sienos. Nes mums ten palikta tik tiek vietos.

Beje, ar pasidomėjo šio dviračių-kaskadininkų tako kūrėjai tos močiutės, kuri pernai buvo dviratininko partrenkta Tiltų gatvėje, sveikata? Mero komanda galėtų paklausti ir kaip jaučiasi mergina, per Jūros šventę Turgaus gatvėje susilaužiusi ranką. Jai buvo atlikta jau antra operacija. Tik todėl, kad ji nesuprato, jog pasivaikščiojimui Klaipėdos senamiestyje reikia ruoštis kaip į kalnus, avėti tik sportinę avalynę, nes šaligatvis čia išgrįstas smulkiomis trinkelėmis, imituojančiomis akmenuotą kalnų taką.

Na, ir fantazija tų, kurie mūsų nekenčia. Man jau įdomu, ar galima dar ką nors bjauraus sugalvoti? Ką nors tokio, kad tikrai pasijustume esą tik tie tarakonai, kurių buvimas ir pretenzijos trukdo įgyvendinti didingas Liepų g. 11 svajones.

Tyčia žlugdomas atliekų rūšiavimas

Nuotraukoje – aplinkos apsaugos ir komunalinių mokesčių temomis rašantis alfa.lt žurnalistas Marijus Širvinskas.

N.P.: pas mus Klaipėdoje dar blogesnė situacija, nei žemiau aprašoma. Manau, kad autorius teisus – nerūšiavimu ruošiamasi šiukšlių deginimo šiluminėms elektrinėms. Nes kuo daugiau plastiko šiukšlėse, tuo karštesnė liepsna. Visuomenė prie aplinkos užterštumo kontrolės neprileidžiama, tai galima tik įsivaizduoti į ką pavirs mūsų kvėpuojamas oras.

Beje, Klaipėdoje ruošiamasi statyti šiukšlių deginimo šilumą gaminančią jėgainę pažeidžiant įstatymus, nes tokia nenumatyta miesto bendrajame plane. Valdantieji liberalcentristai apsiputoję šaukia, kad vsio zakonno, nes bendrajame plane pažymėta šiluminė jėgainė. Tačiau nėra nė žodžio, kad ji bus kūrenama ne dujomis, ar mazutu, o šiukšlėmis.

Pagal tokią valdančiųjų logiką ten galima būtų statyti šilumą gaminančią atominę jėgainę be bendrojo plano pataisymo.

Aplinkos ministerijos diversija, arba kodėl aš neberūšiuoju

Marijus Širvinskas alfa.lt 2010-04-14 11:16

Savo pagamintas atliekas aktyviai rūšiuoju gal ketveri metai, ir jokiu būdu nebūčiau patikėjęs, kokiam piktam pranašui pagąsdinus: tu nustosi tai daryti. Tačiau šį 2010-ųjų pavasarį, šeštąjį pavasarį Europos Sąjungoje, oficialiai pareiškiu: aš neberūšiuoju.

Kiek per tuos metus išnešta maišų su kruopščiai atrinktomis, išplautomis, suskirstytomis atliekomis! Mano namuose savo vietą visad rasdavo paklydęs plastikinis butelis, išvalgytas stiklainis, perskaitytų laikraščių krūva ir guldavo į savo tarpinę stotelę atitinkame konteineryje – geltoname, žaliame ar mėlyname.

Kartais tekdavo net su namiškiais pasibarti dėl pernelyg atsainaus jų požiūrio į šitą, kaip ilgą laiką maniau, šventą reikalą. Naujųjų metų naktį balkone su Marija traukdami dūmą dar ir žaidimą žaidėme – spėliojome, kurios frakcijos kuriai spalvai priklauso. Apsirikom abu.

Tikriausiai šiandienėje mokykloje vaikai jau nuo mažumės kartoja ne tik Kęstučio Vasiliausko dainą, kad geltona – tai saulė, žalia – tau laukų spalva, raudona – tai mūsų kraujas, bet privalo išmokti ir kitą seką: geltona – tai plastikas, žalia – tai stiklas, mėlyna – tai popierius.

Tik mano atrodo, kad tai, bent jau antroji spalvų gama, Lietuvoje nieko nebereiškia. Pastarąjį pusmetį pastebėjau daug atliekų ciklo supuvimą rodančių ženklų. Pirmąkart teko nusistebėti per pokalbį su mylima profesore Viktorija Daujotyte. Ji pripažino, jog jautėsi nepatogiai kalbėdama apie ekologinę sąmonę, kai pati negali rūšiuoti – konteinerius skirtingoms antrinėms žaliavoms nuo prieigų į literatūrologės namus komunalininkai tiesiog išsivežė.

Antras rimtas epizodas nutiko Kazokiškėse, kur su kolegomis važiavome darbo reikalais. „Verslo žinių" fotografas Vladimiras tarytum šlapiu skurliu per veidą gavo pamatęs, kad sunkvežimis su gyventojų išrūšiuotu plastiku subyra į bendras atliekų alpes. „Kam aš tada vaikus auklėju rūšiuot?!" – pasipiktinęs stebėjosi Vofka.

Kiek pastaruoju metu su pažįstamais esu šnekėjęs apie atliekų rūšiavimą, dažniausiai išgirsdavau tą pačią skepsiu nudažytą repliką: „Tai kad vis tiek verčia į tą patį..."

Buvo ir man taip dar 2006 metais.

Atsibudęs vieną saulėtą rytą, kuris pranašavo akivaizdžiai geros nuotaikos dieną, priėjau prie netoliese lango esančio virdulio – ketinau plikyti kavą. Lauke kaip tik triūsė komunalininkai. Nedažnai juos ir sutiksi, kai užsukdavo ne dažniau kaip kartą per savaitę, kad neretai išrūšiuotą turinį tekdavo į konteinerio angą sprausti per jėgą. Laimė, kavos dar nebuvau užviręs, mat puodelis su gėrimu nebejotinai būtų iš rankos iškritęs ir kojas nutvilkęs: jie plastiką ir popierių suvertė į tą patį kėbulą!

Nedelsdamas apsirengiau ir išrūkau pro duris pasiaiškinti, ką jie čia daro su mano ir kaimynų padarytu darbu. Iš kiemo sunkvežimis jau buvo išsukęs, todėl grįžau, griebiau dviratį ir dar bandžiau jį sugaudyti blaškydamasis po visą mikrorajoną, tarytum Pinčuko paklaidintas Girdvainis.

Dar tą pačią dieną apie šią, drįsčiau sakyti, rūšiavimo diversiją parengiau publikaciją. Visi turėjo pasiteisinimų.

Kitą kartą, 2008-aiais, ėmiausi platesnio tyrimo: nusprendžiau pasekti plastiko keliu – nuo rūšiavimo konteinerio iki iš antrinių žaliavų pagaminto produkto. Nemalonios staigmenos pasitiko jau rūšiavimo linijoje: pasirodo, tuo metu man sutikęs pagelbėti „VSA Vilnius" iš gyventojų atskirtų atliekų atsirinkdavo tik PET tarą ir plastikinius maišelius, o visus kitus plastikus – šampūno buteliukus, majonezo indelius ar pyragų dėžutes palydėdavo į amžinąją (kokių dviejų šimtų metų, kol suirs) kelionę sąvartyne. Maža to, bendrovė atrinktų antrinių PET žaliavų net neturėjo kur dėti – šios panaudotos taros perdirbimo gamykla „PET Recycling" tuo metu buvo dar tik besisteigianti.

Teko nemažai pavargti, kol susitariau su kita regiono perdirbimo gamykla dėl galimybės apsilankyti ir susipažinti su atliekų prikėlimo naujam gyvenimui procesu. Nuvykau į „Polivektrį" Šalčininkų rajone, kur mane pasitiko guvus šios gamyklos savininkas; stipriai lijo. Vienas pagrindinių bendrovės produktų – statybinė juosta, gaminama iš susmulkintų „Sprite" buteliukų. Tik aš turėjau suraukti antakius nusistebėjęs, kad „Polivektris" į krosnį pila ne Lietuvoje išmestų vaisvandenių tarą, o importuotą... iš Danijos. Negi danai išgeria daugiau kokakolos? Nebūtinai – jie tiesiog civilizuotai paruošia antrinę žaliavą.

Tuo metu Lietuvoje po šešerių metų Europos Sąjungoje ir atliekų direktyvos 2008/98/EB įgyvendinimo metais apie civilizuotą antrinių žaliavų ciklą tegaliu ištarti ne daugiau atsidūsėjimo „ech". Man atrodo, realiai rūšiavimo ir perdirbimo sistema veikia tik dėl akių; geresnė padėtis nebent panaudotos elektronikos rinkoje, o Aplinkos ministerija ne tik kad nesistengia sistemos tobulinti, bet dar ją ir marina. Tik ciklo žlugdymu galiu pavadinti naują įstatymų paketo redakciją, pagal kurią tos pačios „rubikoninės" įmonės ir surinkinės atliekas, ir jas degins, o pakuotėmis aplinką teršiančiam verslui teliks sumokėti nedidelę duoklę savivaldybėms už atliekų „tvarkymą". Sistemą monopolizuos regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurie žiūrės ne tiek antrinių žaliavų kokybės, o kuo didesnio šiukšlių kiekio. Tuo metu gyventojai dėl kruopštaus atliekų atskyrimo į stiklo, plastiko, popieriaus ir kitas frakcijas apskritai galės nebesukti galvos.

Kaip sako žaliųjų lyderis Rimantas Braziulis, Lietuvos gyventojams, jei prie jų namų netyčia dunkso ryškiaspalvė trijulė, rūšiuoti verta nebent tokiu tikslu – kad žinotų, kaip elgtis emigravus į civilizuotą kraštą.

Diskusija apie naujų statybų klaidas Klaipėdos senamiestyje

Nuotraukose:

1. Rudas per vidurį - Klaipėdos valdžios suderintas ir visų architektų aprobuotas baisuoklis Klaipėdos senamiesčio Žvejų gatvėje.

2. APSKRITASIS STALAS: "Vakarų ekspreso" redakcijoje surengta diskusija apie Klaipėdos raidą dėl dalyvių gausos virto mini konferencija.

Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.

N.P.: reikia pagirti „Vakarų ekspreso" redakciją, vadovus, kolektyvą ir žemiau pateikiamo straipsnio autorę už diskusiją paveldo tema, nes pastaruoju metu diskusijos tapo itin retu reiškiniu.

Prarasto Klaipėdos veido beieškant

Ve.lt Gražina JUODYTĖ 2010-05-15,

SENA IR NAUJA. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, tačiau net jei nemaža dalis bendruomenės ima priešintis, jos nuomone, svetimkūniams senamiestyje, žmonių balsas nieko nelemia. Įdomiausia, kad net ir valdininkai pripažįsta, kad jiems ne viskas patinka, ką daro, bet jie privalo tai daryti pagal įstatymus.

Šią savaitę uostamiestyje vykstant vokiečių ir lietuvių susitikimams, buvo išsakyta mintis, jog būtent mūsų mieste šios dvi tautos labiausiai suartėjo, gyveno kartu ir sukūrė šį tą bendra. Tai neabejotinai atsispindėjo ir miesto veide, nuo kurio pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių mes neatsigręždami tolstame. Kita vertus, ar gręžiotis atgal verta? Gal, užuot įsikabinus "prarastosios" Klaipėdos, kur kas produktyviau būtų jėgas ir energiją nukreipti į priekį, į tuos dalykus, kuriuos sukursime ir ateičiai paliksime mes? Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus "Vakarų ekspresas" prie apskritojo stalo sukvietė miesto vadovus, architektus, istorikus, paveldosaugininkus ir Klaipėdos bendruomenės atstovus.

"Prieškario Klaipėda turėjo vizitinę kortelę: vartydamas senas nuotraukas, atpažinsi tik Klaipėdai būdingus vaizdus. Šiandien to nėra. Kodėl? Kodėl eidamas bet kuria mūsų miesto gatve būtinai atsimuši į griuvėsių ar šiukšlių krūvą?

Esu laisvas menininkas, nesusijęs su valdžios koridoriais, todėl norėčiau suprasti, kodėl Klaipėdoje taip yra? Kodėl prieš du-tris dešimtmečius senąjį Klaipėdos statinių paveldą dar buvo bandoma atstatyti, restauruoti, o dabar - ne?" - diskusiją pradėjo dailininkas Romanas Borisovas.

Nuo 1975 m. - be plano...

Architektas Edmundas Andrijauskas atkreipė dėmesį, kad dabar Klaipėdoje iš esmės tebesivadovaujama 1937-1939 m. miesto regeneracijos planu. Jame buvo numatytas ir šiaurinis apvažiavimas aplink miestą, kuris realizuotas vos prieš kelerius metus, ir Sausio 15-osios g. magistralė.

Pokariu, 1957 m., buvo parengtas generalinis planas, pagal kurį būtų buvusi išgriauta Tiltų gatvė, nukastas Jono kalnelis ir nutiestos magistralės. Laimei, 1962 m. sudarytas miesto regeneracijos projektas išgelbėjo senamiestį nuo planuotų magistralių, tačiau buvo užsimota griauti Žvejų gatvės statinius. Ir tai jau netgi buvo pradėta daryti. Griovimus sustabdė 1975 m. planas, pagal kurį numatyta pastatų restauracija. Ji sėkmingai buvo įgyvendinama.

1987 m. pradėti rengti nauji miesto regeneracijos projektai. Tačiau jie nebaigti, o tuo labiau neįgyvendinti dėl prasidėjusių permainų Lietuvoje.

"Taigi situacija tokia, kad nuo 1975 metų neturime projektų, kurie apibrėžtų ir reglamentuotų, ko mes norim ir siekiam. 1937-1939 m. planas visokeriopai pasenęs, tačiau tai vienintelis regeneracijos dokumentas, kuriuo vadovaujamasi. Neturime jokio senamiesčiui skirto plano, kuris atspindėtų ir miesto bendruomenės vizijas bei lūkesčius. Nežinau, kokiame dar šimtmetyje Klaipėda statėsi ir kūrėsi kelis dešimtmečius, neturėdama absoliučiai jokio statybų ar rekonstrukcijos perspektyvos dokumento", - situacijos rimtumą pabrėžė architektas E. Andrijauskas.

Jis taip pat akcentavo, kad nėra ir atitinkamos įstatyminės bazės: architektas tegali prašyti, įtikinėti, patarinėti užsakovui, be ne reikalauti, tarkim, Klaipėdos kraštui būdingų raudonų čerpių ar šlaitinių stogų.

Neįsiklausoma į bendruomenės nuomonę

Tuo metu istorikui Dainiui Elertui atrodo, kad įstatyminė bazė ne tokia jau ir bloga: "Senamiestis yra kompleksas, intervencija į kurį prilygsta chirurgo darbui. Yra tarptautiniai aktai, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi. Juose išskiriamas dalykas - bendruomenės dalyvavimas. Telieka tuo vadovautis. Kodėl vienas ar keli žmonės nusprendžia, kas ir kur turi būti statoma ar griaunama? Gyventojai gina statinį, bet vis tiek griauna. Užtat šiandieninės Klaipėdos veidas primena Šanchajų... Požiūris į praeitį atspindi mūsų mentalitetą. Priimant sprendimus, stinga atsakomybės jausmo."

D. Elertui antrino ir miesto Tarybos narys Naglis Puteikis: "Pastatas šalia "Memelio" restorano - baisus, netinkantis Klaipėdai. Jo statybai priešinosi miesto bendruomenė. Tačiau Nuolatinė statybų komisija, leidusi jį statyti, nesuabejojo sprendimu. Negana to, statant jį, tvarkant šaligatvius, tarsi mankurtai, barbarai išlupo istorinį žiedą. Klaipėda neteko dar vieno akcento. Beje, dėl to statinio pritarė ir architektai. Turim puikias galimybes nebūti tapatūs Kaliningradui. Žiūrėkit, kaip puikiai tvarkomas "Friedricho pasažas". Manau, kad į jį investuota tiek pat pinigų, kiek į pastatą Žvejų gatvėje. O rezultatas?.. Na, o dėl įstatyminės bazės - labai daug ką galėtų reglamentuoti Nuolatinė statybų komisija. Stogų danga ar spalva tikrai jos priimamų sprendimų valioje."

Su kaušu - per paveldą

Klaipėdos universiteto istorijos dėstytojas Vacys Vaivada miesto urbanistikoje įžvelgia lemtingą lūžį - 2001-uosius, kai pradėjo rastis statiniai svetimkūniai ir kai be jokių sentimentų pradėjo nykti paveldo objektai: "Nugriautas senasis malūnas, Herkaus Manto gatvėje prasidėjo neaiškios rekonstrukcijos, supjaustytas navigacijos bokštas. Negalima taip beatodairiškai su buldozerio kaušu kabinti paveldo. Skauda. 2006 metais rinkome parašus prieš "K" ir "D" pastatų statybą. Du tūkstančius parašų surinkom. Pozicija tarsi ir išreikšta. Ar kas nors sureagavo? Ir apskritai, - kas tie varžteliai, kurie tai leidžia statyti, tai neleidžia? Kur dvasinis pradas, jei vienintelis rodiklis - pinigų maišas?"

Nesusikalbėjimas

"Man irgi nepatinka tas pastatas Žvejų gatvėje. Bet architektai kitokios nuomonės - esą šiuolaikinė architektūra", - į diskusiją įsiliejo miesto meras Rimantas Taraškevičius.

Jis akcentavo ir asmeninės atsakomybės dalykus: "Senamiesčio veido šašas - "Baltijos" kino teatras. Tačiau jo savininkai - šiauliečiai. Ir jiems ant to šašo Klaipėdoje nusispjauti. Tačiau kodėl netvarkomas Tiltų gatvės 19 namas, kurio savininkai klaipėdiečiai, - man mįslė. Klaipėdos dramos teatras - miesto veido simbolis, Jono bažnyčia - būtų miesto veido simbolis, Muzikinio teatro statybos reikalai... Ką rinktis? Dabartiniu momentu miestui svarbiausias turėtų būti Dramos teatro likimas, nes to prašo daugelis klaipėdiečių.

Plotą prie Danės, investavusi į saldaininės iškėlimą, nusipirko bendruomenė, įsipareigojusi statyti ką nors naujo ir gražaus. Tačiau kai projektas buvo pateiktas viešam svarstymui, - tylu. Kai prasidėjo statybos, imtasi protestų. Kvietėm diskutuoti ir dėl trisdešimties aukštų statinio. Niekas neatsiliepė. Ketinom formuoti Atgimimo aikštės užstatymą, atsižvelgdami į miesto bendruomenės pasiūlymus, - niekas neatsiliepė. Kai miesto bendruomenė yra abejinga gyvenamai erdvei, miesto ateičiai, taip ir gali būti priimami sprendimai, netenkinantys miestelėnų svajonių. Klaipėdos veidas - mūsų visų susikalbėjimo ir susitarimų reikalas."

"Tie projektų aptarimai būna skiriami darbo valandomis. Kas gali sau leisti eiti diskutuoti ir aptarinėti, bėgdamas iš darbo? Valdininkai specialiai tuos aptarimus ir skiria darbo valandomis, kad netrukdomi galėtų priimti tokius sprendimus, kokių nori jie, o ne miesto bendruomenė", - merui replikavo keli diskusijos dalyviai (N.P.: tarp jų  - ir aš).

Kas padaryta?

Miesto vyriausiojo architekto Almanto Mureikos nuomone, Klaipėdoje nemažai padaryta miesto veidui atkurti: "Dešimt restauruotų fachverko pastatų, iš miesto centro išstumta pramonė, tvarkoma grūdų produktų kombinato, pilies teritorija, unikalus Klaipėdos paveldo bruožas - bastijonai, atkuriama fosa. Ne viskas taip blogai. Sutvarkyti raudonų plytų kompleksai - pašto bokštas, restauruotas universitetas, muitinė, pedagogikos fakultetas. Ir ne architektai sprendžia, kas pastatuose vertinga, o paveldosaugos ekspertai. Yra kultūros paveldo planai, kuriais vadovaujamės. Ir naujus architektūrinius statinius, kaip įmanoma, deriname su paveldosaugininkais."

Nusikaltimai

Dainius Elertas, Kęstutis Demereckas, Naglis Puteikis vieningai įvardijo architektūrinius "nusikaltimus" Klaipėdoje: senosios gaisrinės nugriovimas, "Klaipėdos" viešbutis, Lenino aikštė... "Sovietinės valdžios klaidas perėmė nepriklausomos Lietuvos valdininkai",- sakė jie, minėdami "K" ir "D" pastatus, Žvejų g. 10 statinį, Danės pakrantės statybas.

Buvo primintos ir prieškario architektūros klaidos, pavyzdžiui, Žvejų g. septynaukštis, kuris, beje, taip priskirtas tam pačiam "nusikaltimų" sąrašui.

Žvilgsnis į ateitį

Architektė Laima Šliogerienė pripažino, kad klaidų padaryta nemažai. "Tačiau aš šioje diskusijoje pasigendu žvilgsnio į ateitį. Pozityvaus žvilgsnio, ką turėtume daryti. Čia buvo minėti restauruoti pastatai. Bet jie restauruoti prieš 20 metų, ir jau reikėtų galvoti apie jų pakartotinę restauraciją. Visi minėti objektai tvarkyti dar Alfonso Žalio laikais. O naujomis sąlygomis restauruotų su visomis detalėmis pastatų labai mažai. Turim paveldo, kuris labai apleistas. Būtina jo imtis, laikantis reikalavimų. Mūsų neliks, o pastatai stovės. Kviečiu daugiau žiūrėti į ateitį, o nenarplioti padarytų klaidų", - kvietė architektė.

Jei gali - daryk

"Man Klaipėda - su paslapties šydu ir kvapu. Man taip pat ne viskas patinka, ką darau. Bet privalau tai daryti pagal įstatymus. Gaunu paveldo, komisijų sprendimus, kurie nepatinka, tačiau neturiu teisės jų protestuoti", - sakė savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas. Jis taip pat teigė pasigendąs diskusijos pozityvumo. Pasak jo, mušimas, davimas per galvą nieko nepadeda sukurti. "Jeigu gali ką padaryti, daryk be didelių kalbų, - toks turėtų būti mūsų visų darbo ir veiklos principas", - sakė jis.

Į praeitį nebesugrįši

"Nelabai įsivaizduoju Klaipėdos, atstatytos pagal atvirukus, - prie diskusijos prisidėjo istorikas, Klaipėdos miesto tarybos narys Vygantas Vareikis. - Nebevažinėjame karietomis, naudojamės kanalizacija, centralizuotu šildymu, šaldytuvais ir daugeliu kitų produktų, kurių nebuvo prieš šimtą, du ar tris šimtus metų. Turėtume priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kita vertus, šiandieninė Klaipėda tikrai neturi simbolių. Ir atstatyta Jono bažnyčia galėtų tapti vienas jų. Tačiau jos atstatymas - evangelikų liuteronų bendruomenės projektas".

"Mes realistai. Liuteronų evangelikų bendruomenė nėra didelė. Tad vieni atstatyti Jono bažnyčią nepajėgtume. Tai ir nepradedame. Nebaigtų statyti bažnyčių Klaipėdoje pakanka. Beje, kadaise Jono bažnyčios statybai aukojo visas miestas",- patikslino Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei atstovaujantis Jurgis Aušra. Jis prisiminė šviesaus atminimo Alfonsą Žalį, kuris kviesdavosi žmones "ant kilimo" arba pats pas juos eidavo teirautis, kodėl nejuda arba ne taip juda reikalai. Dabar J. Aušra tokio dėmesio nejaučiąs. "Todėl miesto išvaizda galime ir nuo Kaliningrado atsilikti",- ironizavo jis.

Diskusijoje dalyvavusi evangelikų liuteronų bendruomenės iždininkė Lilija Petrauskienė labai griežtai išsakė nuomonę dėl Jono bažnyčios atstatymo: "Pastebėjome tendenciją, kad diskutuojant apie bažnyčios atstatymo reikalus, bandoma apeiti mūsų bendruomenės nuostatas. Turėčiau priminti, kad mes esame, ir į mūsų galimybes bei nuomones turėtų būti labai rimtai atsižvelgiama",- pabrėžė ji.

Gal atsiras naujas Vyneris?

"Jono bažnyčia ilgą laiką buvo be bokšto. Jis atsirado tik tuomet, kai filantropas Julius Liudvikas Vyneris skyrė lėšų jo statybai. Vynerio lėšomis buvo pastatytos prieglaudos, turgaus halė... Gal Klaipėdoje vėl rasis tokių mecenatų, kaip Vyneris", - vylėsi kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas.

Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas Arūnas Baublys taip pat kalbėjo apie galimybes finansuoti paveldo išsaugojimo projektus. "Čia nėra verslininkų, kurie šiandien yra pagrindiniai Klaipėdos veido architektai. Be jų nuomonių ir galimybių, mes čia tuščiai drebinam orą."

Koks turėtų būti Klaipėdos veidas?

K. Demereckas įsitikinęs, kad Klaipėda be bažnyčių - beveidis miestas. Ir visų pirma turėtų būti atstatyta Jono bažnyčia, kokia ji buvo. Jis iškėlė ir dar vieną mūsų miesto bruožą - kurortinis. Tačiau Smiltynės kurortinė infrastruktūra naikinama galutinai, Melnragė, Giruliai jau nebe poilsio, o gyvenamosios zonos. Taigi turėdami tokius paplūdimius, visai neturime kurortinės infrastruktūros.

Be bažnyčių bokštų Klaipėdos neįsivaizduoja ir miesto vyriausias architektas A. Mureika. "Atminkite, kad Juozapo Darbininko, Kazimiero bažnyčios nebaigtos. Jų bokštai taip pat, kaip ir Jono bažnyčios praeityje, nepastatyti, nėra spalvingos dangos. Jas užbaigus, tai būtų gražūs miesto simboliai",- teigė architektas.

"Bažnyčių siluetai materializuosis su amžiumi. Man mieste trūksta uosto dvasios: laiveliai upėje, mariose, laivelių uosteliai. Juk tai miesto gyvenimo dalis, kurios kažkodėl visai nejaučiame", - sakė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė.

D. Elertas mano, kad miestui dvasios suteiktų sugrąžintos buvusių dvarų zonos. "Sendvaris - senamiesčio dalis su iki galo neišdarkyta infrastruktūra. Tauralaukyje svaičiojama apie naują parką, kai dar yra išlikusios imperatorių rezidencijos medžių alėjos. Jas tereikia sutvarkyti. Koks raudonų plytų kalėjimo (jame dabar įsikūrusi policija) likimas? Tai tikrai miesto simbolis, kuris perduodamas Turto fondui, o tai reiškia pastato egzistencijos pabaigą", - pranašavo paveldo gynėjas.

Architektė L. Šliogerienė svarstė labai paprastai: "Svarbiausia, kad priėjimo prie marių, Vitės kvartalo, Šiaurės Rago, piliavietės sutvarkymo reikalai judėtų. Senamiestis mažas. Sutvarkykim bent tą, ką turim. Univermagas sankryžoje taip ir riogso netvarkomas tiek metų. Griūva architektūrinę vertę turintys pastatai. Sutvarkykim, kas dar išlikę. O ar reikia atkurti išnykusius pastatus, - didelis klausimas."

Tačiau diskusijos dalyvis Jonas Jurgutis iškėlė netikėtą idėją: "Koks uostas be Biržos pastato? Kaip prieškarinės Biržos ir Pirklių gildijos pastatas puošė miestą ir Danės krantinę. Dabar kalbama apie Muzikinio teatro pastatą. Ar išore jis negalėtų būti prieškario Biržos kopija, o viduje - patogus teatrui? Norėčiau, kad būtų atstatytas Borusijos paminklas, nuo kurio eitų alėja su Klaipėdos mecenatų, pradedant Vyneriu, biustais.

J. Aušra mano, kad Klaipėda savo veidą prarado pirmiausiai dėl to, kad iš senamiesčio buvo išguiti gyventojai. "Dabar netektų dirbtinai gaivinti senamiestį, jei čia veiktų mažutės parduotuvėlės ir vyktų normalus gyvenimas. Senamiesčiui be gyventojų nei raudonos čerpės, nei fachverkas gyvybės neįpus",- įsitikinęs jis.

Savo ruožtu E. Andrijauskas palinkėjo neužsisklęsti įsitikinimuose, kad architektai daro tik nesąmones, o paveldosaugininkai - visur ir visada teisūs. "Nusileiskime iš pozicijų ir kalbėkimės bendrai. Nė vienas mūsų nenorime miestui blogo. Tik tą gera kiekvienas suprantame kitaip. Tad mokykimės kalbėti tarpusavyje ir įsiklausykime į miesto bendruomenės nuomones", - diskusiją baigė jis.

Paveldo griuvėsių nebebus

Akis badančių paveldo griuvėsių mažės

Nuotraukoje – savininkų tyčia nesaugotą buv.Klaipėdos m. skerdyklą suniokojo tyčinis padegimas, kurio atkakliai netiria nei priešgaisrinės tarnyba, nei policija, nei prokuratūra. Jokie argumentai uždengti stogą nepadėjo, todėl teko grasinti pastato perėmimu per teismą  - tik tada uždengė stogą laikina skarda.

N.P.: tokį įsakymą pasiūliau Departamentui išleisti dar pernai, bet centrinio aparato vidurinės grandies vangumas yra toks pats, kaip ir visose kitose Lietuvos valdiškose įstaigose, todėl žemiau aprašomą įsakymą teko „išspausti" vos ne prievarta.

VE.lt inf. 2010-05-13, 12:43

Kultūros paveldo departamentas (KPD) pastaruoju metu pastebi tendenciją, kai pasiturintys dvarų, istorinių statinių ar kitų kultūros paveldo objektų savininkai tyčia juos laiko kiaurais stogais, išdaužtais langais, išlaužtomis durimis, neprižiūrimomis ir visiems prieinamomis teritorijomis. Tokiu tyčiniu neveikimu siekiama, kad kultūros paveldo objektas greičiau sugriūtų ir nereikėtų jo restauruoti.

Taip pat pastebimas tyčinis savininkų slapstymasis, siekiant išvengti asmeninės atsakomybės. Būtent tokioje situacijoje šiuo metu yra Belvederio dvaras Jurbarko rajone, buvusios skerdyklos pastatas Klaipėdoje, Lentvario dvaro rūmai (Trakų rajonas) ir kt.

Siekiant apsaugoti tokius kultūros paveldo objektus nuo visiško sunykimo, KPD direktorė Diana Varnaitė patvirtino priemonių planą, pagal kurį KPD inspektoriai organizuos nekilnojamųjų kultūros vertybių patikrinimą vietoje, nufotografuos esamą būklę, surašys apžiūros aktus ir reikalavimus pašalinti pažeidimus. Jei bus nepaisoma šių priemonių, bus surašomos administracinės baudos arba bus griebiamasi civilinių ieškinių dėl žalos išieškojimo.

Pačiu griežčiausiu atveju KPD teismo sprendimu sieks nusavinti kultūros paveldo objektą, išmokant teismo nustatyto dydžio kompensaciją. Šiems veiksmams įgyvendinti bus pasitelkti už pastatų priežiūrą atsakingi savivaldybių bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnai.

KPD valstybės tarnautojai apžiūrėję paveldo objektą, reikalaus įrengti laikinąsias apsaugos priemones: uždengti stogą, įstatyti lietvamzdžius, užmūryti pirmo aukšto langus, jei pastatas yra nenaudojamas. Priešingai vyraujančiam įsitikinimui, tai būtų minimalios investicijos, siekiančios nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų.

Tie savininkai, kurie argumentuos, kad neturi lėšų kultūros paveldo objekto priežiūrai, gali tikėtis iš KPD gauti kompensavimą statinio, paskelbto valstybės saugomu, konservavimui, jei bus įrodyta, kad iš savininko niekas neperka jam priklausančio nekilnojamojo turto.

Po milijoninių rekonstrukcijų - nesaugios ir nepatogios Danės krantinės

Nuotraukose: iki rekonstrukcijos praeivius nuo krantinės skyrė tvorelė, po rekonstrukcijos jos neliko, o naujai pastatyti suoliukai buvo apsukti nuo upės.

Daugiau nei 60 mln.Lt investavo Klaipėdos savivaldybė, Vyriausybė ir ES į Danės krantines Klaipėdos senamiestyje, tačiau žmonėms patogumo ir saugumo jausmo nuo to nepadaugėjo. Nes suoliukai nusukti nuo upės, ir neliko apsauginių tvorelių.

Arši diskusija šiuo klausimu verda po 2010 04 30 d. VE straipsniu Vaida JUTKONĖ „Miestas vangiai gręžiasi į upę" publikuojamuose komentaruose: http://www.ve.lt/?data=2010-04-30&rub=1065924810&id=1272561830&page=atsil.

Noriu atkreipti dėmesį, kad tokį sprendimą pasirinko savivaldybės administracija. Jos argumentas buvo– kad būtų lengviau išlipti iš jachtų jų keleiviams. Bet keleivių laipinimui yra skirto specialios aikštelės bei laiptai, nes krantinės per daug aukštos, kad jei liptų bet kur.

Gyventojų nuomonės kaip visada niekas neklausė.

Pridedu kaip iliustraciją dvi nuotraukas, kurias atsiuntė Rima – ačiū jai.