A.Vaišnys. Kaczynskis – mūsų istorijos herojus
Andrius Vaišnys, žurnalistas, docentas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas
www.DELFI.lt 2010 04 19 d.
Lenkų plojimai Lecho ir Marijos Kaczynskių palaikams Krokuvos gatvėse, lydint laidotuvių kortežą į Vavelį, yra simbolinis ir jaudinantis atsisveikinimas su šiais radikaliais politinės scenos veikėjais. Pirmoji pora pasižymėjo paprastumu – nei vienas iš jų nerodydavo apsimestinių diplomatijos gestų, įgeidžių, madų. Tuo jie buvo „radikalūs", tuo jie erzino dalį politinio ir žiniasklaidos elito.
Iškilią amžino poilsio vietą šiai porai parinko kardinolas Krokuvos arkivyskupas metropolitas Stanislawas Dziwiszas – jo teigimu, jie nusipelnė atgulti greta Lenkijos valstybės įžymiausiųjų veikėjų. Kodėl? Keli atsakymai, susiję su L. Kaczynskio prezidentavimo kadencija, yra nuskambėję, juos galima pagilinti argumentais, peržvelgiant visą 20 metų Lenkijos politinės scenos kaitą iš Lietuvos.
Pirma, L. Kaczynskis sustiprino istorinių vertybių pamatą, kuriuo gyva ne viena karta ir kuriuo turi remtis Lenkijos valstybės moralė. Visos pergalės, iškovojimai, aukos turi būti prisimenamos ir tarnauti tautos dvasios stiprinimui. Europos Sąjungos politikos kontekste tai ėmė atrodyti kaip Lenkijos „užsisklendimas", net anachronizmas.
Kaip žinome, ES politinėse struktūrose istorijos atžvilgiu dominuoja „politinio korektiškumo" principas – priminti žaizdas ir jas įvertinti yra visai ne mokymasis iš klaidų, bet šiaip „netaktas". L. Kaczynskis manė priešingai. Tačiau tapo pačioje Lenkijoje dalies žiniasklaidos priemonių, taip pat labai įžymių karikatūristų pašaipos objektu. Kai kada (ypač prieš 3-4 metus) šios pašaipos atspindys atsirasdavo ir Lietuvos žiniasklaidoje. Šiandien cituoti kai kuriuos ryškiausius atvejus yra nekorektiška.
ES politinėse struktūrose istorijos atžvilgiu dominuoja „politinio korektiškumo" principas – priminti žaizdas ir jas įvertinti yra visai ne mokymasis iš klaidų, bet šiaip „netaktas". L. Kaczynskis manė priešingai.
L. Kaczynskis sukūrė tam tikrą pagarbos simbolį 1944-ųjų Varšuvos sukilimo dalyviams – inicijavo ir rėmė modernaus muziejaus statybą (nesikišdamas į muziejaus specialistų darbą – ekspozicijų įrengimą). Dabar į tą muziejų mūsų muziejininkai vyksta pasižiūrėti, kas tai yra šiuolaikiška atminties institucija ir paveldo komunikacija.
O nebaigta, Rusijos neįvertinta kaip karo nusikaltimas Katynės byla tapo L. Kaczynskio politikos kertiniu dalyku. Jis numatė pirmiausia išspręsti su Rusija šį klausimą kaip moralinę problemą – ne kaip finansinę kompensaciją, nes buvo įsipareigojęs savo rinkėjams. Oficiali Rusija katastrofos rytą Smolenske Lenkijos prezidento nelaukė – tai rodo, kad L. Kaczynskio reikalavimai ne pasakoti istoriją (kas ir kodėl nurodė žudyti), bet įvertinti nusikaltimą nebuvo politiškai priimtini. Dabar Lenkija pasiekė, kad jos aukų istorija žinoma visame pasaulyje. Net ir Italijoje, nors, Lenkijos užsienio reikalų ministerijos šaltinio teigimu, ten Lenkijos ambasadorius turėjo prašyti, kad įtakingiausia televizija parodytų Andrzejaus Wajdos filmą „Katyn".
Ir net Europos Parlamente balandžio 13 d. jau galėjo įvykti paroda „Katynė. Nusikaltimas. Politika. Moralė", kuri iki tol nesulaukė leidimo. O 1995-aisiais Europos Parlamento Pirmininkas Jose Borellis apskritai neleido net paminėti Katynės tragedijos sukakties EP plenariniame posėdyje – esą „kiekvienai tragedijai" minėti nebus laiko (beje, kadaise Lietuvos Seimas, kaip pamenu, galėjo vežti tik parodą apie šalies kelią į Europos Sąjungą, bet ne apie trėmimus). Akivaizdu, jeigu lėktuvas būtų sėkmingai nusileidęs, Lenkijoje ir svetur dar kurį laiką išliktų „gero" premjero ir „blogo" prezidento įvaizdis. (Kita vertus, manau, jog šis vaidinimas Rusijos atžvilgiu L. Kaczynskio ir Donaldo Tusko yra suderintas dialogas – juk jie pažįstami veik ketvirtį amžiaus).
Visos valstybinės šventės prezidento L. Kaczynskio iniciatyva buvo paverstos moralinių vertybių sklaida ir jų transformacija į ateitį. Mane žavėdavo šio politiko gebėjimas įsigilinti į istorijos detales ir jas perteikti nenuobodžiai, šiuolaikiškai. Tiesa, matyti, kad šiam teisės profesoriui reikėjo žvelgti į istoriją kaip į įdomų ir naudingą mokslininkui ir politikui dalyką. Istorija jam buvo politinės kūrybos pamatas – tai nedaugeliui politikų (ypač Lietuvos) duota.
Istorija jam buvo politinės kūrybos pamatas – tai nedaugeliui politikų (ypač Lietuvos) duota.
Žinoma, nė vienas Lenkijos politikas nėra kaip nors sumenkinęs lenkų tautos herojus, kiekvienas prezidentas ir ministras pirmininkas skirdavo tradiciškai pakankamai dėmesio minint asmenybių ir įvykių sukaktis ir simbolinius pagarbos gestus visada išskirdavo savo darbotvarkių programose kaip prioritetą. (Lenkijoje neįsivaizduotum, kad nė vieno valstybės lyderio nebūtų galima prisikviesti, pavyzdžiui, į nacionalinio himno autoriaus sukakčiai skirtą iškilmingą minėjimą, kaip nutiko minint V. Kudirkos 150-metį Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje 2008 m.). Tačiau L. Kaczynskis parodė, kad Europa pati turi mokytis iš istorijos. Ar gebės? Išgirdau, kaip Vytautas Landsbergis Lenkijos Televizijai apibūdino: „Europa jest tępa" (Europa yra „buka").
Antra, šis Lenkijos prezidentas iškėlė moralumą tarptautinėje politikoje. Jo vizitas pavojaus aplinkybėmis į Gruziją, pasitelkiant kartu Valdą Adamkų ir Viktorą Juščenką, sustabdė Gruzijos okupaciją. Tai padarė ne Prancūzija, ir ne Europos Sąjunga. Tai įžvalga, kuo svarbus regiono saugumas ir kokia lemtinga gali būti Rusijos įtaka.
Trečia, L. Kaczynskis ir jo brolis Jaroslawas Kaczynskis ėmė keisti jau Nepriklausomoje Lenkijoje nusistovėjusią politinę nomenklatūrą ir politinę komunikaciją – turiu minty ne tik valdininkijos keitimą, bet ir santykius su žiniasklaida. Nuo šio amžiaus pradžios „madingam" pragmatiniam cinizmui, atsainiam arba net „europietiškai" pašaipiam požiūriui į tradiciją, šeimos vertybes, patriotizmą buvo suduotas smūgis. Reikia pripažinti – pakito ir Lenkijos žiniasklaidos veidas.
Ketvirta, Lenkijos prezidentas buvo nuoseklus regioninės politikos tęsėjas, stengdamasis išlaikyti ne apskritai gerus, bet draugiškus santykius su kaimynais. Palyginti su ankstesniais vadovais – prezidento Lecho, prezidento Aleksandro požiūriu į Lietuvą, prezidentas Lechas Aleksandras Kaczynskis tuos abu pranoko ir vizitų į Vilnių gausa, ir politine parama tiek tarptautinėje arenoje, tiek Lenkijos viduje.
Būtų galima trumpai apibūdinti tai šitaip. Lenkijos prezidento L. Walęsos laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos santykiuose draugiškų ryšių kūryboje daugiausia palankumo rodė Lietuva, prezidento A. Kwasniewskio kadencijų laikotarpiu abi šalys buvo vienodai iniciatyvios, prezidento L. Kaczynskio kadencijos metais dominavo Lenkijos prezidento palankūs politiniai gestai Lietuvai. L.Kaczynskis nuoširdžiai stengėsi diegti Lietuvos pasitikėjimą Lenkija.
Prisimenant per 20 metų vykusius Lietuvos ir Lenkijos įvairaus lygio oficialių pareigūnų vizitus, būtų galima apibendrinti, jog aktualiausius klausimus – pirmiausia modernaus susisiekimo temas Lietuva pati dėdavo į stalčių, bet pažadų išspręsti lenkiškų pavardžių rašybą lotyniškais rašmenimis dalijo beveik kiekvienas ir ypač kiekvienas aukštas Lietuvos pareigūnas. L. Kaczynskis ir šiuo požiūriu buvo diplomatiškai kantrus – palyginti su jo kategoriška, užsispyrėliška laikysena Lenkijai naudingais klausimais Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikimuose.
Taigi L. ir M. Kaczynskiai atsidūrė greta Lenkijos ir Lietuvos karalių. Manau, kad režisierius Andrzejus Wajda paskubėjo, sukritikuodamas tokią Krokuvos metropolito idėją, kurią priėmė Vyriausybė ir galiausiai šeima. Tas S.Dziwiszo sumanymas palaidoti šį prezidentą Vavelyje ypač mums turi atrodyti iškalbingas ir įžvalgus. T.y. tiems, kurie pajėgūs žvelgti į Lietuvos istoriją taip pat, kaip L. Kaczynskis, ir ja didžiuotis. Lenkų protokolas laidotuvių iškilmių metu tai aiškiai parodė: Lietuvos prezidentei buvo skirta Marijos bazilikos presbiterijoje svarbi antra vieta arčiausiai altoriaus (greta Rusijos vadovo). O po laiko didieji mirusieji yra matomi dar geriau. Žinosime, kad Vavelyje – dar vienas kapas, susijęs su Lietuva.
2 komentarai:
Dar viena versija papunkčiui.
1. Rusai yra labai geri specai orų manipuliavimo srityje. Jie ten turi ištisus institutus, kurie užsiima oro kontrolę. Pačiam teko stebėti, kaip per 5 minutes iš lėktuvo pabarsčius chemikalų yra išsklaidomi didžiausios liūties debesys, o po kiek laiko praskridus kitam lėktuvui vėl per 5 minutes sukeliama smarkiausia liūtis.
2. 1 h prieš Lenkijos prezidento lėktuvą nusileido žurnalistų lėktuvas. Jokio tiršto ruko nebuvo. 15 minučių prieš atskrendant prezidento lėktuvui pasirodo karinis rusų IL-as. Pasisukioja aplink Smolensko aerouostą ir išskrenda atgal į Maskva. Užkyla rūkas (11 val. dienos !!!). Pusvalandis po katastrofos žurnalistų filmuotose kadruose rūko nebėra.
3. Tarkim, Rusai tikrai nėra kalti dėl rūko, bet kalti vien jau dėl to, kad pasielgė labai nemandagiai ir NEPASIRŪPINO rūko išsklaidymu. Kaip į Maskvą pernai per gegužės 9 buvo susikvietę Rusijai draugiškų šalių vadovus tai miltelius iš lėktuvų barstė visą dieną, kad tik Maskvoje ir jos apylinkėse šviestų saulė.
3. Važiuojam toliau. Kaip matyti iš jau oficialiai paskelbtų skrydžio trajektorijos duomenų Lėktuvas nusileidimo manevrą darė tik tą vieną vienintelį kartą. Kiti tariami 3 kartai tebuvo apsukimai ratais aplink aerouostą.
4. Lenkų pilotai (kariškiai) puikiai mokėjo rusų kalbą, o taip pat jau pažinojo Smolensko aerouosto apylinkes. Pirmasis pilotas tik prieš 3 dienas į tą patį aerouostą jau buvo nuskraidines Lenkų premjerą. Tada, beje, jokių problemų su rusų kalba nebuvo.
5. Tačiau pats nusileidimas buvo visai nepanašus į VALDOMĄ nusileidimą, o greičiau į nesuvaldomą planiravimą, per greitai ir visai į šoną nuo nusileidimo tako. Rusai tik šiandien pagaliau teikėsi paaiškinti, ką reiškė dispečerio paaiškinimas, kad lenkų pilotai neklausė jo komandų. Pairodo NEBUVO JOKIO RYŠIO. Prieš pat tariamą nusileidimą lenkų pilotai nustojo atsakinėti į dispečerio komandas. Kitaip sakant tuo momentų jau NEBEVEIKĖ lenkų lėktuvo ryšys, o, vadinasi, greičiausiai ir kita elektronika.
6. Yra liudininko parodimas, kad prieš pat nukrentant lėktuvui, dingo elektrą pastatuose esančiuose greta sudužimo vietos. Tas pats liudininkas ir užsiminė, kad tai labai panašu į elektromagnetinio impulsinio ginklo panaudojimą. Ir taip tikrai rusai, kaip ir amerikiečiai seniausiai tokį ginklą turi. Besidomintiems technika tai nėra jokia naujiena. Įdomi detalė, gal prisimenate, prieš daugiau kaip 14 metų viename Rusijos mieste ant gyvenamojo penkiaaukščio nukrito vienas iš didžiausių Rusijos krovininių lėktuvų "Ruslanas", kuris gabeno 3 naujausius Rusijos naikintuvus į užsienio šalį (kaip vėliau paaiškėjo sandėris buvo nelegalus, kariškių mafija tiesiog išpardavinėjo savo techniką). Oficiali katastrofos priežastis kaip visada banali, blogas oras, nepatyręs pilotas ir pan. ir t.t. Tačiau, kaip man pasakojo vienas iš katastrofą tyrusių tyrėjų, jie iškarto nustatė, kad lėktuvui kylant išsijungė visi 8 lėktuvo borto kompiuteriai. Lėktuvui valdyti pakanka, kad veiktų nors 1 kompiuteris. Joks gaisras negali išvesti iš rikiuotės visų kompiuterių vienu metu, tik elektromagnetinis impulsinis ginklas (tada aš ir sužinojau apie tokio ginklo egzistavimą). Dėl riboto veikimo nuotolio toks ginklas efektyvus tik aerouostų prieigose.
7. Toliau tęsti manau nėra prasmės. O dėl motyvų, tai tereikia tik atsakyti į šiuos klausimus, kokią naudą Rusijai gali atnešti Lenkijos nepalankaus prezidento pašalinimas, kur Rusai turi labai didelių interesų, kur ir prie ko neprileisti rusų Kačinskis pažadėjo Grybauskaitei?
Na, banderlogu neapkaltinsi lenku prezidento nugalabijimu. Bet kai kuriu veikeju pozicija kelia abejoniu, ar tik jie nesidziaugia prezidento mirtimi. Gal mires Kacynskis kai kam nebebus rakstis uzpakaly siekiant savo abejotinu tikslu...
Rašyti komentarą