Paveikslėlyje - Jeronimo Boscho paveikslas 'Septynios mirtinos nuodėmės'. Pirmoji šiame sąraše – puikybė. Buvimas valdžioj ją skatina ir vysto – žinau savo kailiu, nes buvau ja užsikrėtęs.
N.P.: Septynios mirtinos nuodėmės Romos katalikybėje – mirtinos nuodėmės (žr.wikipediją), kurių padarymas veda į sielos mirtį: puikybė (išdidumas), godumas (gobšumas), paleistuvavimas (palaidumas), pavydas, rūstumas (kerštas), persivalgymas/persigėrimas (apsirijimas), tingėjimas (tingumas).
Pirmoji šiame sąraše – puikybė. Buvimas valdžioj ją skatina ir vysto – pats buvau ja užsikrėtęs, kai dirbau kultūros viceministru 1997-1999 m.
Apie ekonomiką daug apžvalgininkų rašo, o štai apie valdžios atotrūkį nuo eilinio žmogaus, mano manymu, dar per mažai diskutuojama.
Todėl pateikiu ištrauką iš Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektoriaus Mindaugo Kubiliaus 2009 10 18 dienos interviu (visas tekstas- čia) delfi.lt korespondentei Eglė Samoškaitei apie valdžią ir pauikybę.
Mindaugas Kubilius: „Apie politinį elitą tai tikrai neturiu nieko gero pasakyti, nes nematau darbo rezultato, lyderiai turi solidarizuotis, turi atsisakyti arogantiškų gaidų, o apie Lietuvos visuomenę tai turiu labai daug ką gero pasakyti":
Mindaugas Kubilius: valdžia linkusi į puikybę delfi.lt 2009 10 18
<...>Ištrauka:
Kaip manote, kodėl visuomenė negatyviai vertina visą mūsų politinį elitą? Kodėl dažnas pilietis mano, kad politikai yra be vertybių?
– O kaip Seimas elgiasi su savo parlamentinei veiklai skiriamomis išlaidomis, automobiliais? Tai visiškai akivaizdu. Arba tai, ką pasakė gerbiama Dalia Teišerskytė, kad ji nacionalinė vertybė, tai simptomiška visam Seimui. Ne kiekvienam Seimo nariui atskirai, bet visam Seimui.
Bet parlamentarė pajuokavo, ji norėjo pasakyti, kad yra senyvo amžiaus, dėl to yra tarsi nacionalinė vertybė.
– Mes nežinome, ar ji pajuokavo. O kodėl kiekviena močiutė nėra nacionalinė vertybė? Tokia yra jos laikysena, tai pakankamai akivaizdu iš jos arogancijos. Čia nebuvo juokai, viduje ji save taip suvokia. Žmonės mėgsta persisemti galia ir būti aukščiau už kitus.
Paprastai tariant, Seime individualiems žmonėms trūksta teisingumo dorybės. Ta prasme, kai tu esi teisingas, tu supranti, kad tau negali būti gerai, jeigu kitam blogai. Na, negali būti. Tu viską darysi, kad ir kitas jaustųsi gerai. Gal tu gyvensi geriau, bet kitas žinos, kad jo situacija gerėja, tu bandysi solidarizuotis ir tai bus didelė pastanga. Tuo tarpu dabar mes tos pastangos visiškai nematome.
Labai sunku yra atsisakyti, pavyzdžiui, pinigų, dėl kurių tu atėjai į Seimą, labai sunku. Labai sunku atsisakyti privilegijų.
Ar jūs manote, kad tie pinigai yra dideli, kai eilinio Seimo nario atlyginimas „į rankas" sudaro apie 5,2 tūkst. Lt, o parlamentinėms išlaidoms atsiskaitytinai skiriama apie 3,2 tūkst. Lt?
– Na, jų moralinis svoris yra labai didelis. Šiaip pinigai tikrai nėra dideli, bet jų moralinis svoris – labai didelis. Be to, šioje diskusijoje praleidžiamas dar vienas dalykas – kad visuomenė mano, jog Seimas jų nevertas. Kodėl? Argi mes manome, kad jie dirba gerai? Argi mes manome, kad jie dirba kokybiškai? Mes matome jų godumą, nes nematome pozityvių jų darbų, jie nerodo solidarumo.
Opozicija išvis nieko nedaro, nieko. Ar yra šešėlinė Vyriausybė? Nėra. Tiesiog opozicija leidžia konservatoriams sugriūti. Tad mes žvelgiame į Seimą, kaip į žmones, į instituciją, kuri dirba blogai, kuri nevertą jokių pinigų. Čia yra esminis dalykas. Nėra diskusijos, ar jie uždirba daug, ar mažai. Visuomenėje tvyro jausmas, kad politikai dirba blogai, neatlieka darbo ir išvis nėra verti jokių pinigų.
Ką reikėtų daryti, kad šis jausmas nebetvyrotų? Juk ne visi politikai yra blogi, tikrai galima atrasti savo darbui atsidavusių žmonių.
– Pirmiausia, dabartiniai lyderiai turi solidarizuotis, turi pradėti klausyti, atsisakyti arogantiškų gaidų, pradėti komunikuoti, bandyti telkti visą įmanoma politinę valią. Nacionalinis susitarimas yra tiktai juokas. Aišku, gerai, kad žmonės susitaria, bet jis tikrai nėra nacionalinis. Reikia telktis, vienytis, bandyti telkti politinę valią ir diskutuoti apie pamatinius protingus sprendimus. Kol kas to nevyksta. Ir šiaip iš esmės reiktų užsiimti vadinamąja telkiančiąja lyderyste.
Apie tai dažnai šneka premjeras A. Kubilius...
– Gerai, kad jis šneka, bet telkiančioji lyderystė užsibaigia protingais veiksmais. Tuo tarpu mes žinome, jog valstybė neturi jokio plano, jokio!. Ar jie turi kokį nors skatinimo, antikrizinį planą – tai juokinga, viskas sugriuvo.
Tačiau ar visuomenės grupės – profsąjungos, verslas, kirtos grupės – yra pasirengusios telktis po ta telkiančia lyderyste?
– Jeigu lyderis turės viziją ir siūlo protingus sprendimus, jis sugebės sutelkti. Bet grįžkime prie Nacionalinio susitarimo, kuriame kalbama apie „Sodros" įmokų pakėlimą 2 proc. A. Kubilius sako nebežinąs, ar Seimas tai patvirtins. Tai kokia šio Nacionalinio susitarimo prasmė? Vyriausybė nesusitaria tarpusavyje, ji nesusitaria su Seimu, kur daugumą sudaro valdančioji koalicija.
Telkiančioji lyderystė prasideda nuo lyderių koalicijos – Vyriausybėje ir Seime. Ir štai jie absoliučiai nežino, ar „Sodros" įmokos bus padidintos. Mes stebime visišką politinės valios išsiskaidymą, nes žmonės nežino, ką daryti, jie nesusitaria tarpusavyje. Nacionalinis susitarimas pirmiausia turi įvykti ten, kur yra nacionalinė valia – Seime ir Vyriausybėje. Tik tada aplinkui apsilipdo visi socialiniai partneriai. Ir su opozicija reikia susitarti, bet jie tarpusavyje nesusitaria.
Jeigu mes atsuktume premjero ir buvusio finansų ministro Algirdo Šemetos kalbas apie „Sodros" biudžetą, kaip jie skaičiavo mokesčių surinkimą, tai pastebėkite, kokie yra realybės ir jų prognozių skirtumai. Tai yra neįmanoma, reikia įvertinti debiliškumo lygį, taip valstybė nevaldoma!
Jūsų požiūriu, kokios didžiausios dabartinės valdžios klaidos? Realybės nematymas?
– Po „naktinės" mokesčių reformos man teko šnekėti su draugu verslininku – žymiu ir turtingu žmogumi. Jis pasipiktinęs, kad valdantieji atėjo ir per vieną dieną padarė perversmą. Kadangi man teko dalyvauti debatuose tarp verslo asociacijų ir šiaip stambių verslininkų, tai žinau, kad apie tuos „naktinius" įstatymus jie šneka kaip apie Spalio revoliuciją, kaip perversmą.
Bet ką tai reiškia? Tai reiškia, kad verslas yra įžeistas, kad juos pažemino. Iš karto viskas išėjo į šešėlį, viskas, tą pačią dieną. Paskaičiuokime, kiek nesumokėta į biudžetą mokesčių.
Klausimas, ar politikai paskaičiavo, koks bus šių įstatymų efektas ekonominiam gyvenimui? Realiai efektas toks, kad pasipylė krūvos bankrotų, iš jų daug buvo tyčinių. Bedarbių skaičius ėmė augti. Tie mokestiniai pakeitimai išstūmė žmones į ekonomikos paribį, į šešėlį, kur slepiami mokesčiai. Ar galime manyti, kad šita valdžia suvokia realybę?
Apie ekonomikos skatinimą išvis užmiršta – jie nebežino, ką daryti. Taip yra todėl, kad realybę jie suvokia per savo galingąjį „aš", o ne per vientisą žmonių bendruomenę.
Ar nemanote, kad šiuo atveju skiriasi mąstymo lygmenys: jūs kalbate apie paskirus žmones, paskirus verslininkus, o premjerui tenka mąstyti apie visą šalį, visos šalies biudžetą, valstybės galimybes pasiskolinti? Jis visa tai regi tarsi iš paukščio skrydžio.
– Galbūt, bet Vakaruose, kur pilietis yra svarbu, buvo padaryta viskas, kad tik žmogus krizės laikotarpiu neprarastų darbo. Čia yra esmė. Jis gali uždirbti mažiau, svarbu kad tik neprarastų darbo, kad išlaikytų savigarbą, kad neitų į užribį, nes užribyje viskas darosi tik blogiau. Vokietijoje iš karto sumažino darbo dienų skaičių biurokratams, nukirpo jų algas, bet jie sugebėjo padėti ekonomikai. Ne ekonomikai abstrakčia prasme, bet dirbančiam ir kuriančiam žmogui.
Gal galite pasakyti ką nors gero apie mūsų visuomenę ir mūsų politinį elitą? Juk ne viskas juoda?
– Apie politinį elitą tai tikrai neturiu nieko gero pasakyti, nes nematau darbo rezultato, o apie Lietuvos visuomenę tai turiu labai daug ką gero pasakyti. Nors dabar vyksta liūdni dalykai, vis tik žmonės valosi, bręsta. Mes turime praeiti tą baisų posovietinio debilizmo etapą, skausmingai mokytis mąstyti patys. Manau, kad Lietuva visa tai pergyvens, aš matau, kaip žmonės telkiasi, aš matau, kad telkiasi verslas ant paprastų proto pagrindų, ir tai yra įkvepiantys dalykai. Manau, po dviejų-trejų metų matysime kitokią Lietuvą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą