Riaušės prie Islandijos seimo kilo dėl valdžios nenoro dalytis informacija su visuomene, paaiškinti, kas iš tiesų įvyko šalyje ir kodėl.
Kodėl Lietuvai verta pavydėti „bankrutavusiai" Islandijai?
Mitai: islandų sunkia našta neprislėgė nei kronos devalvavimas, nei Tarptautinio valiutos fondo reikalavimai šaliai
LR spec. korespondentas, Islandija, 2010-06-26, Marius LAURINAVIČIUS
...kodėl krizės iš esmės nepajuto žmonės, kurių nemaža dalis, kaip ir Lietuvoje, paskolas būstui buvo paėmę ne nacionaline, o užsienio valiuta – eurais, JAV doleriais, Šveicarijos frankais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų ar Japonijos jenomis.
Galima įsivaizduoti, kokia našta turėjo užgulti šių žmonių pečius perpus devalvavus Islandijos kroną. Tačiau ministras greitai išsklaidė vaizduotės piešiamą paveikslą.
„Islandijos parlamentas priėmė specialius įstatymus, kuriais remiantis paskolos turi būti restruktūrizuotos taip, kad nė vienas žmogus nebūtų verčiamas mokėti daugiau nei prieš krizę. Šia programa jau pasinaudojo daugiau kaip pusė visų namų ūkių", – ramiai paaiškino ministras.
Ne bankai svarbiausia
O kaip bankai? Juk Islandijoje bankrutavo kone visi didieji bankai. O Lietuvoje bankų stabilumas buvo vienas A.Kubiliaus vyriausybės prioritetų. Bankų žlugimo, bent jau Islandijoje, nei valdžia, nei paprasti žmonės tikrai nelaiko nacionaline katastrofa. Vyriausybė nusprendė eiti keliu, kurį jau anksčiau yra išbandžiusios Šiaurės šalys: probleminius bankus tiesiog perimti savo žinion, „išvalyti", pertvarkyti, o vėliau privatizuoti.
Tuo tarpu žmonės dabar dažniausiai tiesiog šaiposi iš „buvusių svajonių paversti Islandiją pasaulio finansų centru". Jos ir yra laikomos pagrindine finansinės krizės priežastimi.
Bet kokių nors esminių sukrėtimų, žlugus pagrindiniams šalies bankams, mano pašnekovai taip ir nesugebėjo prisiminti.
... Kita vertus, lyginti Lietuvos ar Latvijos su Islandija taip pat negalima.
Ši šalis ne tik prieš krizę buvo viena turtingiausių pasaulio valstybių.
Visai kitokia ir ūkio struktūra. Pavyzdžiui, nuo krizės visiškai nenukentėjo nei nemažą dalį šalies ekonomikos sudaranti žvejybos pramonė, nei tiesiog Islandijos žemės gelmių dovanojami neišsenkantys atsinaujinančios energijos šaltiniai.
Vis dėlto viešėdamas Islandijoje negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad svarbiausias dalykas, kuo skiriasi Islandija, pavyzdžiui, nuo Lietuvos, matuojamas net ne ekonominiais matais.
Vyriausybės ir apskritai politikų ten, beje, niekas ant rankų nenešioja. Geriausias pavyzdys – savotišku politiniu žemės drebėjimu arba perversmu politinėje arenoje laikomi neseniai vykę savivaldos rinkimai. Daug kur per juos tradicinės partijos buvo tiesiog sutriuškintos, o Reikjaviko meru tapo komikas Jonas Gnaras, savo Geriausią partiją įkūręs kaip visos Islandijos politikos parodiją.
Tačiau islandai ne tik taip moka reikšti protestą ir reikalauti teisių.
Skamba neįtikėtinai, bet netgi visame pasaulyje nuskambėjusios garsiosios riaušės prie Islandijos parlamento 2009 metų sausį, pasirodo, kilo ne dėl krizės poveikio žmonių gyvenimui. Bent jau mano kalbinti islandai vienu balsu tvirtino, kad pagrindinė čia tikrai neįprasto žmonių pykčio protrūkio priežastis – valdžios nenoras dalytis informacija su visuomene, paaiškinti, kas iš tiesų įvyko šalyje ir kodėl.
Todėl tikriausiai nenuostabu, kad dabar Islandijos parlamente pristatytas išsamus nepriklausomas 2000 puslapių finansų krizės priežasčių tyrimas. Prie tyrimo prisidėjo ir užsienio ekspertai, o vaizdas, kaip šalis atsidūrė tokioje padėtyje, atkuriamas tiesiog žingsnis po žingsnio.
Šis tyrimas – tikrai ne vien formalumas. Islandijos valdžia juo dabar tarsi vadovėliu vadovaujasi imdamasi priemonių, kad krizė daugiau nepasikartotų.
O kai kurie svarbiausi krizės kaltininkai jau sulaukė antrankių. Kiti, kaip manoma, nesugebės pasislėpti net užsienyje.
Bent jau islandai tuo tiki. Ir privertė patikėti mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą