Karikatūroje: Lietuva padeda Baltarusijos saugumui. Autorius - Rytis Daukantas, skelbiama autoriaus sutikimu.
Praėjo beveik mėnuo nuo A.Beliackio istorijos ir jau savaitė, kaip pranešta, kad baigė darbą vyriausybinė darbo grupė, kuri turėjo ištirti, kodėl pažeidžiant sutartyje su Baltarusija numatytas sąlygas ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus buvo perduoti jo duomenys, bei nustatyta, kas kaltas.
Deja, į viešumą prasprūdo tik keli patvirtinimai, kad beveik viskas, kas galėjo būti pažeista šioje istorijoje (įstatymai, sutartis, kiti teisės aktai) ir buvo pažeisti, bet kas, kaip ir kodėl taui padarė ir kaip bus baudžiami nusižengėliai - tylą.
Maža to, ministras R.Šimašius visoms žiniasklaidos priemonėms, kurios prašė šių atsakymų, nesutiko pateikti atsakymų, išsisukinėdamas, neva nieko nesakyti rekomendavo Užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas. Tai nepateisinamas išsisukinėjimas. Toks slapukavimas neatitinka įstatymų, europinės kultūros ir gręsia tolesniu valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu ne tik dėl baltarusių disidentų, bet ir dėl LT piliečių. Juk su mumis visais valdžios įstaigos elgiasi iš esmės lygiai taip pat – pažeidinėja piliečių teises panašiose situacijose ir ne tik jose, bet ir apskritai savo elgesiu nuolat rodo dvigubus standartus – įstatymai gina tik galinguosius.
Todėl esu priverstas toliau tyrinėti A.Beliackio istoriją Lietuvos piliečių teisių pažeidimo prasme. Šįkart noriu paspėlioti (o kas belieka, kai valdžia neteikia informacijos) dėl teismų ir bankų. Man teismų sprendimų bazė nėra iki galo prieinama, todėl remsiuos prielaidomis, jei nuklysiu ar suklysiu – prašau atsižvelgti į tai, kad neturiu galimybės prieiti prie visų šaltinių.
Ar tiesa, kad teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič 2011 metais priėmė tik 2 nutartis - abi kovo mėnesį? Gal kas padėtų rasti daugiau? Abi dėl darbo santykių. Seniau jį spręsdavo administracinių pažeidimų bylas ir dar keletą civilinių bylų. Toks įspūdis, kad 2011 m. ji beveik nebedirbo, arba trūksta duomenų.
Gal tai nėra nutarimas, ar nutartis. Gal nebuvo jokios bylos. Bet kiek suprantu, teismas negali priimti kitokio sprendimo negu pagal CPK, BPK, arba ABTĮ. Dar būna smulkesni, neapibrėžti procesai, tokie kaip Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnyje. Bet ir jis turėtų vykti pagal ABTĮ, o ne savarankiškai.
Gal kas žinote pagal kokį procesą teisėja parašė kažkokį sprendimą, nutartį, nurodymą dėl Valentino Stefanovičiaus ir SEB?
Tarp teismų sprendimų tokio nerandu. Gal jis slaptas, arba jo nebuvo?
Neaišku kaip Teisingumo ministerija sužinojo, kad tuose bankuose būtent šie baltarusiai (A.Stefanovičius ir A.Beliackis) turi pinigų. Juk TM kreipėsi su prašymais atskirai, pagal pavardes, jau žinodama, kad jie yra šių bankų vartotojai.
Spėju, kad TM pirma paklausė arba patys arba per antstolius. Išsiaiškino, ar išvis asmuo turi pinigų ir kuriame banke. Tik paskui aiškinosi kiek. Bent toks yra Antstolių įstatymas ir CPK, pagal kurį antstoliai neteisėtai šniukštinėja svetimus pinigus: pirma klausia bendrai ar yra tokia pavardė vartotojų sąrašuose, o tik paskui apie sumas. Tokia duomenų paieška - antstolių braižas. Vienas iš variantų, kad TM ieškojo per antstolius.
Bet antstoliai nevykdo nieko, išskyrus skolų išieškojimo, arba teismų sprendimų užtikrinimo. Jie negali vykdyti TM sprendimus.
Dar keisčiau, kad antstoliai perdavė duomenis atgal teismui, ir pats teismas nusiuntė bankui kažkokį įpareigojimą. Manau, tai būtų bet kokio proceso pažeidimas. Antstoliai arba patys vykdo sprendimą, arba vykdymą nutraukia. Visais atvejais praneša atsakovui įvykį ir pagrindą.
Gal iš bankų pradinius duomenis gavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai (policija, STT, VSD, ar prokurorai). Tik jie galėjo suteikti duomenis teismui. O tas galėtų reikalauti atskleisti daugiau.
Atrodo, kad šioje istorijoje buvo labai daug valdiškų LT institucijų, kurios padėjo Baltarusijos ir LT teisingumo ministerijoms neteisėtai išmušinėti duomenis iš bankų, todėl R.Šimašius visomis išgalėmis ir slepia informaciją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą