Nuotraukose - darbininkas Oleg Salij su antrankiais vedamas į teismo salę ir jo brigadininkas Vadim Čvanov. Organizatoriai neieškomi, nors jų telefonų numerius teisėsauga turėjo praėjus mėnesiui po kratų. Nuo to laiko praėjo jau pusantrų metų.
N.P.: Gerai, kad dar ne su automatais atlydėjo. Čia tokia Lietuvos teisėsaugos pokazūcha. Kol kas tik jis ir jo brigadininkas (Vadim Čvanov) iš juodųjų archeologų teisiami. Vadim Čvanov iki šiol tebedirba Krašto apsaugos ministerijoje ir dar buvo paaukštintas bylos nagrinėjimo metu. O šių nelegalių kasinėjimų organizatorius laisvėje ir neieškomas. Apiplėštų kapų vertybių supirkėjai (nustatyti byloje) per TV žiūrėdami šį cirką juokiasi, nes niekas jiems jokių kaltinimų nepateikė.
Ir tai kiekvieną teisėsaugininkų žingsnį reikėjo išspausti rašant raštus seimo pirmininkei ir prezidentūrai, bet kol kas tik tokie pasiekimai.
Juodieji archeologai – jiems padeda ir teisėsauga
2011-10-06 07:07 Rasa Kalinauskaitė | „Lietuvos žinios"
www.alfa.lt/straipsnis/12622674/Juodieji.archeologai..jiems.padeda.ir.teisesauga=2011-10-06_07-07/
www.lzinios.lt/lt/2011-10-06/pirmas_puslapis/kapu_plesikai_minosvaidis_is_papje_mase.html
Neseniai Vilniaus apygardos teismas atvertė pirmą Lietuvoje stambią vadinamųjų juodųjų archeologų bylą. Tiksliau - tai, kas iš jos liko. Nes liudijimai apie šios bylos tyrimą verčia manyti, kad teisėsauga padėjo išsisukti nuo atsakomybės nusikalstamos organizacijos „smegenims" ir kitiems kapų plėšikų bendrininkams.
Du kapų plėšikai - Vadimas Čvanovas ir Olegas Salijus - 2009 metų birželio 4 dieną buvo sulaikyti su įkalčiais nusikaltimo vietoje, grobstantys kuršių didikų įkapes iš V-XII amžių Apuolės kapinyno Skuodo rajone. Kultūros paveldo departamento (KPD) pareigūnai įsitikinę, kad tie patys nusikaltėliai per trumpą laiką apiplėšė dar šešis valstybės saugomus archeologijos paminklus Kretingos rajone. Kaltinamajame akte teigiama, kad jie pasisavino bent 110 archeologinių radinių, o dalį jų pardavę uždirbo 55 223 litus.
Tačiau tai - tik menkutė grobio dalis. Mat krata juodųjų archeologų namuose buvo atlikta tik praėjus porai savaičių po sulaikymo ant Apuolės senkapių. Per tą laiką V.Čvanovas ir O.Salijus ramiai slėpė įkalčius, pardavinėjo archeologines vertybes ir planavo su bendrais naujus nusikaltimus.
Tačiau keisčiausias dalykas šioje byloje - tai, kad kaltinamųjų yra tik du. Generalinė prokuratūra (GP) savo rankose turėjo unikalią medžiagą, kurią tiriant buvo galima išsiaiškinti visą kriminalinę organizaciją. Pokalbiuose per skaipą užfiksuota tarptautinė nusikalstamo verslo schema, apie kurią su „juodaisiais archeologais" kovojantys paveldosaugininkai anksčiau galėjo tik spėlioti. Užsakovas Sankt Peterburge, raginantis išplėšti kuo daugiau kuršių kapų ir pristatyti kalavijų, už kuriuos mokamos astronominės sumos. Bankų sąskaitos ir pinigų pervedimai iš Rusijos, Suomijos, Prancūzijos. Kurjeriai, gabenantys pagrobtas vertybes į Taliną, o vėliau Rusiją. Šermukšniu prisistatantis asmuo, tarpininkaujantis vienam Lietuvos muziejui, pasiryžusiam pirkti grobį iš išplėštų kuršių kapinynų.
Taip pat - įspūdingas šiuolaikinių ginklų katalogas. Bet net ir ši amunicija Lietuvos prokurorų nesujaudino, tarsi minosvaidis būtų tik muliažas iš papjė mašė. Juk šoviniai nenufotografuoti - tokį paaiškinimą GP išgirdo paveldosaugininkas Naglis Puteikis per vieną iš daugybės bandymų įtikinti prokurorus, kad dirbtų savo darbą.
Beveik metus įspūdinga skaipo medžiaga visai nebuvo tiriama ir tik po atkaklių reikalavimų Dariaus Valio vadovaujama GP sutiko papildyti Skuodo rajono apylinkės prokuratūroje pradėtą ikiteisminį tyrimą. Tada pavyko išaiškinti užsakovus Rusijoje ir net surasti kapų plėšikų parduotą kalaviją.
Tačiau lietuviškoji istorijos dalis taip ir liko neištirta - nenustatyta nei galimos juodųjų archeologų sąsajos su muziejais, nei asmuo, kuriam mobiliuoju telefonu skambino nusikaltėliai, užklupti ant Apuolės senkapių. O juk jo balsą KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas turėjo progos išgirsti ir pats.
„Studentai" su ieškikliais
Įtempto veiksmo romaną primenanti byla prasidėjo nuo vietinės gyventojos, kuri 2009-ųjų birželį prasitarė Aleksandrijos seniūnui apie jos lauku vaikštinėjančius vyrukus su metalo ieškikliais - ir kaip tik toje vietoje, kur yra valstybės saugomas kuršių kapinynas. Gavę šią žinią, Skuodo paminklotvarkininkas Henrikas Vaitkevičius ir L.Kavaliauskas išsiruošė į juodųjų archeologų medžioklę, o kad pajėgos būtų didesnės, pasikvietė į talką ir Aleksandrijos seniūnijos ūkvedį. Tačiau didelių vilčių nepuoselėjo, nes tokiais atvejais plėšikų pėdos dažniausiai būna seniai ataušusios ir lieka tik apžiūrėti išdraskytus senkapius.
Tačiau žingsniuodami Apuolės link vyrai atkreipė dėmesį į pamiškėje pastatytą įtartiną automobilį, prikrautą palapinių ir miegmaišių, o netrukus prasilenkė su karinę uniformą dėvinčiu iš pažiūros trisdešimtmečiu vyrioku, kuris mandagiai pasisveikinęs nuėjo prie mašinos. Nuojautą, kad šįkart eina karštais nusikaltėlių pėdsakais, patvirtino kapinyno prieigose sutikta žemės savininkė.
„Taip, - sako, - ir užvakar, ir vakar vaikščiojo, ir šiandien jie čia. O vienas ką tik nuėjo alaus į Aleksandriją pavažiuoti..." Henriką tuoj pasiuntėme paskui tą su karine uniforma, o mudu su ūkvedžiu nuėjome link kapinyno. Sutarėme, kad aš eisiu iš vienos pusės, o jis iš kitos - jeigu bėgs, kad sulaikytume. Nuėję matome - vidury lauko įsmeigti du kastuvai, o į juos atremti firminiai „Fisher" metalo detektoriai. Ir vaikšto vienas vyrukas, rūko. Žodžiu - „perekuras", laukia savo draugo, su alučiu grįžtančio iš Aleksandrijos. Mes ramiai su ūkvedžiu ir užklupom jį. Sakau: „Ką čia vyrai veikia?" - „Studentai mes." - „Kokie?" - „Vilniaus universiteto, archeologiją studijuojam, trečiame kurse." - „O ką čia veikiat?" - „Ogi tikslinam kapinyno ribas." O aš po pažastimi laikau kultūros vertybės dosjė, kur visos koordinatės jau seniai išmatuotos", - prisimena L.Kavaliauskas „legendą", kurią išdėstė O.Salijus, užkluptas nusikaltimo vietoje.
Tuo tarpu H.Vaitkevičius parsivedė ir antrąjį kapų plėšiką, tą su karine uniforma, kaip vėliau paaiškėjo, V.Čvanovą, buvusį krašto apsaugos žvalgybininką. Jis taip pat prisistatė kaip trečio kurso archeologijos studentas. Bet labiausiai L.Kavaliauską apstulbino tai, kad netrukus jam buvo pasiūlyta pasikalbėti su asmeniu, kurį galima spėti buvus vienu iš grupuotės vadeivų.
Paslaptingas skambutis
Paprašytas parodyti leidimą kasinėti, V.Čvanovas ramiai paaiškino, kad tuo turėjęs pasirūpinti kasinėjimų vadovas. Pasakė ir pavardę - Ugnius Budvydas, Trakų istorijos muziejaus archeologas. Dar daugiau - čia pat mobiliuoju telefonu surinko numerį ir leido pasikalbėti.
„Ir tikrai - vyras, su kuriuo kalbėjausi, prisistatė kaip Trakų muziejaus archeologas Budvydas. „Taip, - sako, - siunčiau studentus, kad patikslintų Apuolės kapinyno teritoriją." - „O kur leidimai?" - „Nespėjau paimti iš Kraujalio." (Rimantas Kraujalis - KPD pareigūnas, išduodantis leidimus archeologiniams tyrimams - aut.) Man buvo akivaizdu, kad tas žmogus yra labai artimas archeologams ir puikiai išmano profesinę virtuvę", - pasakoja L.Kavaliauskas.
Paaiškinus, kad tokie „moksliniai tyrimai" yra kapų apiplėšinėjimas, pokalbis nutrūko. Bet skambutis liko užfiksuotas juodųjų archeologų telefone.
Iškvietus policiją, buvo atlikta krata automobilyje. Ne tik šalia perkasų, bet ir bagažinėje rasta apie šimtas kuršių įkapėms būdingų ginklų ir papuošalų - dalgeliai, ietigalių dalys, žirgo reikmenys - apynasrio grandinėlė ir raitelio kilpos, žiedai, segės ir dvi sidabrinės arabiškos drachmos. Be to, kompiuteris ir fotoaparatas. Mat grobis buvo čia pat fotografuojamas, kad nuotraukas būtų galima siųsti užsakovui.
„Mano balsas kitoks..."
Padėjęs policininkams surašyti protokolą ir suregistruoti konfiskuotus radinius, L.Kavaliauskas apvažiavo pajūrį ir įsitikino, kad ta pati porelė nusiaubė taip pat ir Kretingos rajono kuršių kapinynus. O po poros savaičių sulaukė netikėto skambučio iš U.Budvydo - to paties, kurio vardu kalbėjęs asmuo aiškino, kad V.Čvanovas ir O.Salijus Apuolėje „dirbo" jo vadovaujami.
„Sako: „Girdėjau, kad mano vardu su jumis kažkas kalbėjosi. Bet aš apie tas istorijas nieko nežinau. Jūs matote, kad balsas kitoks..." O aš jam sakau - kad labai jau panašus jūsų balsas", - keistą pokalbį prisimena L.Kavaliauskas.
Įdomu, kad pats U.Budvydas - tikrasis, su kuriuo kalbėjosi LŽ - apie istoriją su juodaisiais archeologais teigia sužinojęs ne iš policijos tyrėjų, bet iš savo kolegų. Jo apklausti niekas neskubėjo.
„Dabar sunku spręsti, kaip yra. Gal plėšikai pasakė pirmą pasitaikiusią ar iš matymo pažįstamo archeologo pavardę. O gal tai, ką jie sakė, yra tiesa? Kiek žinau, ši versija nebuvo rimčiau tikrinama", - stebisi teisėsaugos darbu L.Kavaliauskas.
LŽ konsultavę archeologai svarsto, kad nusikaltėliai vargu ar pasakė tikrąją savo bendro pavardę - tai galėjo būti iš anksto surepetuota „legenda". Bet tai, kad jie paminėjo būtent Trakų muziejų, greičiausiai nėra atsitiktinis dalykas. Į šio muziejaus pusę prokurorams vėliau pirštu prikišamai baksnos ir KPD vadovai. Tačiau veltui.
O 2009-ųjų birželio 18 dieną, sunerimę, kad svarbios bylos tyrimas lyg ir neprasideda, KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas N.Puteikis ir KPD direktorė Diana Varnaitė apsilankė pas patį policijos generalinį komisarą Vizgirdą Telyčėną. Be kitų dalykų, prašė išsiaiškinti ir mįslingo „tyrimų vadovo" asmenybę. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis toks prašymas šioje byloje.
Tik po vizito pas V.Telyčėną policija pranešė KPD apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Tik po dviejų savaičių buvo atlikta ir krata V.Čvanovo ir O.Salijaus namuose Vilniuje. Kaip paaiškėjo - gerokai pavėluota.
Skaipo užfiksuoti lobiai
Kratos metu rasta ne tik gausybė archeologinių dirbinių ir net lobių iš Vakarų, Rytų ir Vidurio Lietuvos. Rasti ir kompiuteriai, kurių laikmenas nusikaltėliai jau buvo spėję sunaikinti. Vėliau šią medžiagą vis dėlto pavyko atkurti - tai padariusių policijos pareigūnų pavardes, anot N.Puteikio, reikėtų aukso raidėmis įrašyti į Lietuvos archeologijos istoriją.
Tačiau kapų plėšikų ir jų bendrų pokalbiai skaipu liudija ne tik apie nusikaltimo schemą, bet ir apie teisėsaugos darbo broką.
Anot L.Kavaliausko, iš V.Čvanovo ir O.Salijaus susirašinėjimo aišku, kad didesnę dalį prisiplėšto grobio jie paslėpė - galbūt pervežė į vieno iš jų tėvo namus. Kaip tai vyko, galima spręsti iš 2009-ųjų birželio 5 dienos pokalbio, kai Apuolėje už rankos ką tik pagauti juodieji archeologai jau buvo grįžę į Vilnių. O.Salijus nekantraudamas ragino savo bendrą: „Susirink šlamštą ir važiuok pas mane, išsiaiškinsim su tėvu. Paskubėk, reikia rimtai pagalvoti apie pervežimą. Viską reikia daryti labai greitai." Tačiau V.Čvanovas, kuris kaip tik tuo metu buvo užsiėmęs derybomis skaipu su kuršių kardo pirkėju, ilgokai neatsiliepė, kol galiausiai atsainiai mestelėjo: „Gerai, nepergyvenk." Čia O.Salijaus kantrybė trūko: „Vadimai, ką reiškia nepergyvenk? Kai pagalvoju, kad antradienį ar trečiadienį iškvies ir lieps pasirašyti dėl neišvykimo arba pradės viską žiūrinėti... Kol jie nieko nespėjo, reikia veikti."
Bet jis nerimavo be reikalo - tuo metu teisėsauga net nesiruošė daryti kratų ar taikyti kokių nors sankcijų.
„Jeigu kratą būtų padarę iškart po sulaikymo, manau, būtų radę unikalių dirbinių. Tai, ką rado vėliau - tik liekanos iš tūkstančių radinių, kurie užfiksuoti kompiuteriuose. Tarp jų ir vienetiniai papuošalai, kuriuos pamačius užima kvapą - tokie, kaip iš kuršių archeologijai skirtos parodos, prieš porą metų surengtos kartu su latviais. Didžiulės apykaklės su pakabučiais, po keliolika apyrankių, daugybė žiedų... Literatūroje jie įvardijami kaip kunigaikščių, kunigaikštienių, kunigaikštyčių įkapės", - apgailestauja L.Kavaliauskas, nes galima spėti, kad šie lobiai visiems laikams iškeliavo iš Lietuvos.
Aukso gysla
Tą patį vakarą, kai buvo užklupti Apuolės kapinyne, automobiliu grįždami į Vilnių plėšikai karštligiškai rūpinosi kuo greičiau išparduoti grobį. V.Čvanovas nusiuntė iškastų radinių nuotraukas asmeniui, pokalbiuose per skaipą prisistatančiam slapyvardžiu „berengst" (žebenkštis). Netrukus sulaukė atsakymo:
berengst: Geras, domina kaina.
Vadimas: Dar nieko nežinom!!!!!!!!! Spręsk, Ženia!!!!!!! Lauksiu atsakymo... Dar negrįžau į Vilnių! Važiuoju!
berengst: Man reikia žinoti kainą, už tiek, kaip pirkau iš Olego, dabar neimsiu, nes kainos nukrito ir negalėjau parduoti, tai tie jo kirviai taip ir guli pas mane.
Vadimas: Ženia, siūlyk! Tu geriau orientuojiesi!
berengst: 5-6000 dolerių tikrai duosiu, o daugiau nežinau. Olego kardus grąžinčiau 50 proc. pigiau, negu pirkau.
Vadimas: Ženia, aš dar kelyje, galva neveikia, rytoj susitarsim! O 6 - įdomu! Labai! (vertimas iš rusų k. - aut.)
Kitą dieną kaina už kardą buvo suderėta. Užsakovas pageidavo pamatyti ir kirvį, bet V.Čvanovas atsakė, kad tekę „skubiai trauktis" ir jį pametė.
Anot L.Kavaliausko, už vieną neapdorotą, ką tik iškastą kalaviją, kuris buvo įpakuotas ir išsiųstas užsakovui į Rusiją, kasėjams buvo pervesta 10 tūkst. dolerių. Kuršiški vikingų laikotarpio radiniai turi paklausą tarptautiniame kolekcininkų tinkle, todėl restauruoti kalavijai kainuoja net iki 40 tūkst. dolerių.
„Vienos sidabrinės arabiškos VIII amžiaus drachmos, kurių per kratą Apuolėje radome dvi, vertė rinkoje - nuo 2 tūkst. litų. Savo kainą turi kiekvienas strėlės antgalis, kirvukas, peiliukas. Ne centus, o nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių kainuoja. Galima spėti, kad tiek kainuoja papuošalai, kuriuos matėme jų kataloguose", - sako paveldosaugininkas.
„Šermukšnis"
Iš skaipo medžiagos galima spėti, kad juodieji archeologai turėjo ryšių ir su vienu Lietuvos muziejumi. 2009 metų birželio 7 dieną V.Čvanovas persiuntė radinių nuotraukas asmeniui, susirašinėjančiam „šermukšnio" slapyvardžiu. Iš pokalbio matyti, kad jis puikiai pažįstamas su archeologais ir muziejininkais:
šermukšnis: Kam pardavei daiktą, jei ne paslaptis?
Vadimas: Į Europą.
Šermukšnis: Piterį? Atsiųsk tas foto.
Vadimas: Tuoj, palauk, didelis formatas.
Šermukšnis: Paskubėjai su tuo pardavimu, tikrai... Muziejus būtų paėmęs, ir likę sočiai dar visiems pinigų. Per pigiai paleidai.
Vadimas: Nu gal, gal...
Šermukšnis: Kalbėjau su archais. Sakė, labai įdomu. Ir pirkt norėjo. Klausė, kokia kaina būtų, kalbėjau apie ė0000. Nenustebo.
Vadimas: Jo, jiems įdomu iki to momento, kol kalba apie pinigus neprasideda... Po to kaip Dainiukas, už dyką.
Šermukšnis: Pinigai valdiški, jiems px. Esmė, kad atidavei už dyką gerą daiktą. Turiu vikinginių kalavijų katalogą su kainom, tai prasideda nuo 10 000 eurų.
Vadimas: Blogai, kad nepavyko iškart permesti nuotraukų tau. O kitiems - tai kaip šunys pult pradeda. Šiaip Lietuvoje niekas, išskyrus tave, nežino ir nematė.
Šermukšnis: Kitą kartą neskubėk, nes jei tarsiuosi su muziejum, tai rimtai kalbam, nes dabar visi juokiasi ir lazdavoja mane. Klausia, kur tas kalavijas, o kalavijo nėr. Prisižadėjau ant savo galvos. Ir nerodyk niekam, kol neatsakė muziejus.
Kokiam Lietuvos muziejui, superkančiam radinius iš nuniokotų kuršių kapinynų, tarpininkauja „Šermukšnis", „ištirtoje" ir į teismą perduotoje byloje nėra nė užuominos.
Nauji žygiai
Tuo tarpu V.Čvanovas ir O.Salijus, nesulaukdami iš teisėsaugos jokių gyvybės ženklų, planavo naujus nusikaltimus. Užsakovas iš Sankt Peterburgo „berengst" nerimavo:
berengst: Kodėl sėdi namuose, o ne dirbi?
Vadimas: Pas mus jau antrą dieną pila kaip iš kibiro. Lengvąja mašina tokiais keliais nepravažiuosi. Einu, paieškosiu darbui kokio džipuko.
berengst: Kaip manai, ar toje vietoje dar daug nenuskintų kankorėžių?
Vadimas: Man atrodo, kad dar yra. Žodžiu, bus dar medžiagos. Kai nustos lyti, išvažiuosim kokiai savaitėlei. (versta iš rusų kalbos - aut.)
Į Apuolę V.Čvanovas ir O.Salijus buvo atvažiavę senesnės markės citroenu, bet jis „darbui" nebetiko, nes numeriai tapo žinomi teisėsaugai. Naują džipuką juodieji archeologai nusižiūrėjo už 93 tūkst. litų. „Kai pamatėme kalavijų kainas, supratome, kaip bedarbiai vyrukai gali sau leisti tokį pirkinį. Du, trys kalavijai - ir turi jie tą džipuką", - aiškina L.Kavaliauskas. Ruošdamiesi naujiems žygiams kapų plėšikai tarėsi, kaip keisti veiklos taktiką: automobilį reikia statyti už kelių kilometrų nuo kasinėjimų vietos, po medžiais, kad neužfiksuotų žemės paviršių periodiškai fotografuojantys palydovai, ir neplepėti telefonu kapinynuose.
Kryžiaus žygiai į prokuratūrą
Turėdami šią ir kitą sodrią kriminalinę medžiagą, prokurorai neskubėjo jos tirti, kad išaiškintų visą kriminalinę organizaciją. Byla patikėta Skuodo rajono apylinkės prokuratūrai, kur tyrimui vadovavo prokuroras Renatas Milašius.
2010 metų sausį, nuo V.Čvanovo ir O.Salijaus sulaikymo pradžios praėjus jau pusmečiui, KPD direktorė D.Varnaitė kreipėsi į tuometį generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, dar kartą prašydama išsiaiškinti U.Budvydu prisistačiusio kapų plėšikų „vadovo" tapatybę bei galimas sąsajas su Trakų istorijos muziejumi. „Tai panašu į organizatorių dangstymą, geriausiu atveju į tyrimo vilkinimą", - skundžiamasi KPD rašte, pažymint, kad internete „vėl drąsiai publikuojamos nelegalių archeologinių radinių iš Vakarų Lietuvos nuotraukos".
2010 metų vasarį raštas su analogišku prašymu parašytas Skuodo rajono apylinkės prokuratūrai. „Yra didelė tikimybė, jog Apuolės kapinyno nelegalūs kasinėjimo darbai galėjo būti atlikti kokio nors asmens ar asmenų grupės užsakymu. Taip pat prašome atsižvelgti į tai, kad muziejai turi teisę pirkti archeologinius dirbinius, o apie tai, kad Trakų muziejus galimai superka ir juodųjų archeologų jiems pateiktus radinius, yra atliktas žurnalistinis LTV tyrimas", - įtikinėjo prokurorus KPD vadovė.
Be šių raštų, anot N.Puteikio, būta ir vizitų pas GP bei Klaipėdos apygardos prokuratūros vadovus. Tačiau KPD pareigūnams, kurių dėka buvo sulaikyti juodieji archeologai, net nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. „Aš dabar suprantu, kodėl neleido - pamatę skaipo įrašus, mes būtume sukėlę baisų triukšmą, kad nevyksta kratos, neareštuojamos sąskaitos, netiriami kontaktai", - sako N.Puteikis.
Tik tada, kai byla pasiekė Skuodo teismą, KPD pareigūnai išvydo įspūdingas kapų plėšikų pokalbių išklotines ir nuotraukų katalogus, kuriuose užfiksuota ne tik gausybė archeologinių dirbinių, bet ir šiuolaikiniai ginklai. Ir visa ši medžiaga - prokurorų netirta. O kapų plėšikai - su byla jau supažindinti.
„Kai tai pamatėme, ištiko šokas. Klausiau prokuroro: „Ar bylą skaitėte?" - „O koks tavo reikalas?" - pokalbį su R.Milašiumi prisimena N.Puteikis.
Šįkart su skundais D.Varnaitė ir N.Puteikis bandė patekti jau pas naująjį generalinį prokurorą D.Valį. Šiam neradus laiko, pokalbis apie būtinybę ištirti skaipo medžiagą vyko Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vadovo Zenono Buroko kabinete. „Aš jų klausiu: Ar skaipo pokalbius skaitėte?" - „Skaitėme. Bet jie teisme sakys, kad tai literatūros kūrinėlis." - „Bet jūs, - sakau, - tam ir esate prokurorai, kad įrodytumėt. Juk minosvaidžiai ne iš papjė mašė pagaminti?" O man atsako: „Bet šoviniai nenufotografuoti", - prisimena N.Puteikis.
Tik po atkaklių reikalavimų GP perėmė bylą iš Skuodo, kad papildytų tyrimą. Tada ir buvo nustatyti užsakovai Sankt Peterburge, pavyko surasti ir kapų plėšikų parduotą kalaviją. Tačiau lietuviškoji istorijos dalis taip ir liko neištirta - nenustatyta nei juodųjų archeologų vadovo tapatybė, nei galimos sąsajos su muziejais.
Trakų muziejaus mįslės
Ne vienas LŽ konsultavęs archeologas įtaria, kad kai kurie radiniai, kuriais šis muziejus papildo savo ekspoziciją, gali būti neteisėtai iškastas „juodųjų archeologų" grobis. Vilniaus universitete dirbančiam archeologui Linui Tamulynui didelių abejonių kelia 2009 metais atidarytos parodos „Baltų menas" eksponatų kilmė. Ypač mįslingi įrašai kataloge prie vadinamųjų Alantos, Trakų muziejaus ir Mitkiškių lobių - nėra nurodoma nei tiksli jų radimo vieta, nei laikas. Šios mįslės LŽ negalėjo paaiškinti ir Trakų istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas mokslui Vydas Narvydas. Anot jo, reikėtų kelti įsigijimo aktus, bet juose nebūtų daugiau duomenų, nei parašyta leidinyje. Teisėsauga, V.Narvydo žiniomis, šių eksponatų kilme nesidomėjo.
Įdomu ir tai, kad dar ir šiuo metu skaipe susirašinėja asmuo slapyvardžiu Šermukšnis - tokiu pačiu, kaip tas, kuris Apuolės kuršių kapinyną apiplėšusiam V.Čvanovui priekaištavo, kad pardavė kalaviją ne „muziejui". Prie šio Šermukšnio dažnai galima aptikti ir žodį „kuršis". LŽ žiniomis, tai - ne U.Budvydas, bet tikrai dirba Trakų istorijos muziejuje...
Prokuratūra - tik muliažas?
LŽ ilgai bandė iš GP gauti informaciją apie juodųjų archeologų bylą. Taip pat ir apie Trakų muziejaus darbuotoju prisistačiusį kapų plėšikų „vadovą". Ar buvo nustatyta jo tapatybė? Jei ne, kodėl nepavyko to padaryti? Atsakymo teko laukti beveik dvi savaites - nuo rugsėjo 21 iki spalio 3 dienos. Iš pradžių GP pareiškė, kad į šį klausimą turi atsakyti Vilniaus apygardos teismas. Šis atsakė tyla. Dar kartą pasiteiravus, GP informavo, kad prokuroras išvykęs. Iš pradžių - dėl šeiminių aplinkybių. Vėliau - į komandiruotę. Kai atsakymą pagaliau atsiuntė, paaiškėjo tik tiek, kad nustatyti šio asmens nepavyko. Kodėl? GP nematė reikalo aiškinti. Iš atsakymo galima spręsti, kad kapų plėšikų bendrininko, o gal ir organizatoriaus paieškos apsiribojo jų pačių įvardyto archeologo apklausa...
Neatsakė GP ir į klausimą, kodėl nėra pareikšti kaltinimai bent jau tiems trims asmenims, kurie, kaip teigiama kaltinamajame akte, pirko V.Čvanovo ir O.Salijaus išplėštas archeologines vertybes. „Dėl prekybos archeologiniais radiniais šiuo metu detaliau komentuoti negalime, nes tai gali pakenkti policijos vykdomam atskiram ikiteisminiam tyrimui", - rašo GP.
Apie šį tyrimą GP informavo tik tiek, kad jis pradėtas prieš pat perduodant bylą į teismą.
Lieka tik stebėtis, kad jis vyksta nuo nusikaltimo praėjus beveik pustrečių metų, kai kapų plėšikai yra puikiai susipažinę su surinkta medžiaga, o skaipo išklotines matė dar tada, kai byla buvo Skuodo teisme. O gal ir pati D.Valio vadovaujama prokuratūra yra kaip tas kulkosvaidis - tik muliažas iš papjė mašė?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą