Kodėl prokurorai bijo Naglio Puteikio?

Nuotraukoje: Iš juodųjų archeologų konfiskuotos senovės kuršių  įkapės, iš viršaus į dešinę-  žąslų dalis, geriamojo rago apvadas, žiedas, pentinai, kirviai, pjautuvas.

2011-10-07 Aurimas Drižius www.laisvaslaikrastis.lt/news/505/53/d,detalus/

http://www.test666.webuda.com/news.php?readmore=111

N.P.: negali LT teisėsaugos sistema netirianti akivaizdžių dalykų - neateinanti į butą, nors „skype" parašyta, kad jame guli kalavijas, tokia teisėsauga negali ištirti nė vienos bylos.

Kitą savaitę generalinis prokuroras Darius Valys prašys panaikinti Seimo nario Naglio Puteikio teisinę neliečiamybę. N.Puteikis tuo džiaugiasi, ir mano, kad jam tai bus proga papasakoti apie nuo viršaus iki apačios supuvusią teisėsaugos sistemą. "Kai aš tai pamačiau, viskas man atsistojo į vietas – kunigo Mikutavičiaus nužudymas, kūno neradimas, palaidojimas kaip neatpažinto, - interviu LL sakė N.Puteikis, - kiek ten yra prokurorų klaidų, kiek kartų jie neatpažino kūno, ir galiausiai kaip vienas saugumietis paleido įtariamąjį nužudymu. Visa tai yra klaidos? Ne, viskas yra daroma už pinigus. Negali suaugęs vyras, 20 metų dirbęs teisėsaugoje, daryti tokių klaidų. Tai yra tik pinigai. Vadinasi, visos tos žolės burnoje (kaip Kedžio nužudymas), visi tie baloje prigėrę žmonės – man yra viskas aišku, visa tai padaryta už pinigus, ir žudikai išvengė atsakomybės tik už pinigus. Jeigu jie, matydami tokius dalykus, nieko nedaro, tai ką gali apie tuos prokurorus pasakyti?

Kitą savaitę generalinis prokuroras Darius Valys prašus panaikinti Seimo nario Naglio Puteikio teisinę neliečiamybę. „Esu įsitikinęs, jog Seimo nariai Lietuvoje, kaip ir jų kolegos beveik visoje Europoje, teisinio imuniteto turi būti saugomi tik tada, kai atlieka savo parlamentines funkcijas. Jau vien tai, kad man kaltinimai pareikšti dar iki išrinkimo į Seimą, rodo, jog jis būti taikomas neturėtų", - sako N.Puteikis.

Taip pat parlamentaras sako norintis teismo, kad paaiškėtų, jog patvirtinus detalųjį planą, kurį derinti atsisakęs ir atsidūrė teisme, miesto istorinėje dalyje būtų iškilę maždaug trisdešimties metrų pastatai.

"Nori nenori, susidariusi situacija kelia įtarimų, jog patys Klaipėdos apygardos STT ir prokuratūros pareigūnai gali piktnaudžiauti tarnybinėmis pareigomis - viešumas padėtų atsakyti į daug neaiškių klausimų", - išplatintame pranešime cituojamas N.Puteikis.

Konstitucija numato, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Dėl Seimo nario laisvės suvaržymo gali kreiptis tik šalies generalinis prokuroras. N.Puteikis prieš teismą stojo atsisakęs vykdyti LVAT nutartį, kuria jo tuomet vadovaujamas Kultūros paveldo departamento padalinys buvo įpareigotas suderinti žemės sklypo, esančio H.Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą. Verslininkų teigimu, jiems dėl to teko sustabdyti 24 mln. litų vertės investiciją. Tuo metu N.Puteikis tvirtina įstatymų nepažeidęs, nes LVAT įpareigojo planą suderintį, jei tik jis atitiks įstatymų numatytus reikalavimus, o tokių verslininkų pateiktas projektas esą neatitinka. Klaipėdos bendrovė "Investicijų kvadrantas" sklype ketino statyti gyvenamąsias ir administracines patalpas, prieš tai nugriovusi senąjį kino teatrą "Vaiva". Vietos paveldosaugininkai sako, kad čia atsiradę stikliniai pastatai subjaurotų istorinę vietą, kurioje stovėjo pirklių namai, kitos patalpos.

N.Puteikis atsakė į LL klausimus:

- Kaip reagavote į prokurorų pareiškimus?

- Kai parašiau savo atsiliepimą į D.Valio kreipimąsi, pamačiau, kaip pasišiaušė visa mūsų frakcijos viešųjų ryšių grupė. Pamačiau, kad mano komentaras nepatiko viešųjų ryšių darbuotojoms.

- Gal jis buvo per aštrus?

- Kodėl per aštrus? Jeigu išeini iš šių Seimo rūmų į gatvę, matai, kad ir policininkai, ir prokurorai ne visi geri. O sėdėti šitame bokšte, ir apsimetinėti, kad jie geri, aš nenoriu. Gal reikia būti naiviam, ir apsimetinėti, kad tų reiškinių nėra? Atvirkščiai – parlamentarai tam ir yra, kad vykdytų parlamentinę kontrolę visų atžvilgiu, tame tarpe ir teisėsaugos.

- Kokio teismo sprendimo jūs esate kaltinamas nevykdęs?

- Yra toks garsus Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas, kuris specializuojasi ant tokių bylų ir sprendimų, ir nardo kaip žuvis vandenyje.

- Ką jis nusprendė?

- Sprendime parašyta taip – įpareigoti Kultūros paveldo departamentą suderinti detalųjį planą pagal departamento išduotas sąlygas. Departamento išduotose sąlygose parašyta, kad leidžiama statyti du pastatus, o mums patvirtinti atnešė šešių pastatų projektus, ir pasakė, kad jis yra vienas, nes apačioje sujungti požeminiu garažu. Ir pasakė, kad tuoj atneš tvirtinti dar šešių pastatų projektą, kuris taip pat bus kaip vienas pastatas. Tačiau ministro instrukcijoje rašoma, kad jeigu pastatai nesujungti bendru stogu, tai yra atskiri pastatai. Teismas interpretuoja taip, kaip jam patogu, tačiau bet kuriuo atveju sprendime lieka parašyta, kad mes galime derinti tik pagal to paties departamento išduotas sąlygas. O prokurorai iškirpo tą sakinio dalį, kurioje parašyta, kad „įpareigoti suderinti pagal išduotas sąlygas", ir kai ikiteisminio tyrimo metu aš bandžiau gintis, ir sakiau jiems, ar jie mato tą sakinio dalį, kurią patys išbraukė, prokurorė tik piktai pažiūrėjo į manę ir pasakė: „Koks jūsų reikalas?". Prokurorė man pasakė: „Čia aš klausinėju". Kai paklausiau, koks jos išsilavinimas, vėl išgirdau, kad ne mano reikalas. Tuomet pasakiau, kad matau, kad prokurorė baigusi Minsko milicijos mokyklą, o aš 20 metų dirbu paminklosaugos srityje, ir kažkas, baigęs vidurinę mokyklą, man aiškins, kaip aš turiu traktuoti teismų sprendimus. Pasakiau, kad tokiu atveju arba mes abu vienodai traktuojame tuos sprendimus, arba ne jūsų reikalas juos traktuoti, tai ir perduokite teismui.

- Kitaip sakant, teigiate, kad prokurorai persistengė traktuodami teismo sprendimą?

- Ne tas žodis, kaip persistengė. Jie teismo sprendimą interpretavo taip, kaip naudinga verslininkams. Nes departamentas dar kartą kreipėsi į teismą, ir teismas dar kartą davė tokį patį savo sprendimo išaiškinimą, kur teisininkai kalba paukščių kalba, o aš, kaip eilinis pilietis, klausau tų išaiškinimų, ir suprantu, kad taip Lietuvoje neturėtų būti. Teismų sprendimai neturėtų būti tokie sudėtingi, kad juos abi pusės traktuotų taip, kaip nori, o prokurorai traktuoja dar trečiaip. O paskui reikia dar vieno teismo, kas išaiškintų ankstesnio teismo sprendimą. Taip neturėtų būti, tačiau taip bus, nes pats Seimas leidžia įstatymus, kuriuose pilna lotynų kalbos frazių. Lietuvoje 2,5 mln. Litų, ir jie, atsivertę, pvz. Šilumos įstatymą, jame lotyniškai skaito „mutantis mutantis" ar pan. Senovės Egipto laikais šumerai žinojo, kad žyniai, arba dabartiniai teisininkai, kalba mirusiųjų kalba, kad mirtingieji nesuprastų. Ir rezultatai tokie – įsivaizduokime, kiek valstybė išleido pinigų tam, kad verslininkai „nulaužtų" visas valstybės įstaigas, ir Klaipėdoje pasistatytų šešis „stiklainius". Tai yra absurdas, nesąmonė, teisėsaugininku klanas Klaipėdoje dirba nežinia kam.

- Tačiau kodėl teisėsauga taip stengiasi sukurti bylą? Matyt, jūs jau seniai esate jiems rakštis?

- Kaip aš galiu jiems nebūti rakštis, jeigu, paimkime tik vieną pavyzdį, lengviausiai suvokiamą. Mes pagauname „juoduosius archeologus". Tai žmonės, kurie be jokių leidimų sąmoningai kasa senovinius kapus, tam, kad iš jų išluptų brangius senovinius daiktus, ir juos parduotų nelegaliai juodojoje rink oje. Todėl šioje vietoje negali būti jokių naivumų, skirtingų traktavimų ar kažkokių išsisukinėjimų, kad jie buvusių smuklių vietose randa monetas ir pan. Tai visiškai ne tas žanras, o mes kalbame apie aiškius kapų plėšikus. Mes juos pagauname už rankos – automobilis, kompiuteris, koordinačių nustatymo prietaisai, brangūs metalo ieškikliai, iškasti radiniai, kompiuteryje rasti žemėlapiai su pažymėtu archeologų iškasinėtu plotu, tyrimo ataskaitos. Jie žino, kuris plotas nėra tyrinėtas, ir kai padarėme jų duobučių kasinėjimo žemėlapį, jis idealiai sutampa su iki tol vykdomų kasinėjimų žymomis. Juodieji archeologai negaišta nė minutės laiko, jie turi pakankamai žinių ir patirties, kad neįlįstų į tą vietą, kurią archeologai jau iškasė. Maža to, jie intuityviai eina į tą kapinyno vietą, kurioje sulaidoti turtingesni genčių vyresnieji. Patys turtingiausiu kapai yra kuršių, nes kuršiai gyveno palei jūrą, per kurią ėjo prekybinis kelias. Kuršiai vertėsi prekyba ir plėšikavimu, ir tai buvo turtingiausios lietuvių gentys. 9-10-11 amžiai buvo aukso amžius kuršių gentims. Todėl jeigu kape palaidotas vyras, jame tikrai bus kalavijas, galingas, kolekcinis, ir labai vertinamas kolekcininkų. Ankstyvųjų viduramžių ginklai yra labai vertinami kolekcionierių. Kai kurie renka būtent tų amžių kalavijus, nes po to, kai prasidėjo valstybių kūrimasis, ir nebeliko genčių vyresniųjų, ginklų gamyba pasidarė masinė, jie niveliavosi, ir to meto ginklai nebe tokie įdomus kolekcininkams. Todėl tie konkretūs du plėšikai, kuriuos mes pagavome, dirbo pagal užsakymus, ir jų darbą koordinavo kažkoks koordinatorius, kuris gaudavo užsakymus iš Rusijos, ir nukreipinėdavo ginklų maršrutą į Skandinaviją. Me sučiupome vykdytojus su visais įmanomais įrodymais. Maža to, tik po metų paaiškėjo, kad kai buvo padarytos kratos, ir kažkoks sąžiningas policininkas iš VRM atkūrė tų juodųjų archeologų kompiuterio susirašinėjimo turinį per „skype". Tuose pokalbiuose plėšikai labai atvirai dalinasi įspūdžiais po sulaikymo, tarėsi, kaip jo išvengti, ir kaip laikytis konspiracijos. Jie džiaugėsi, kad sulaikomi jie dar spėjo įkišti rastą kalaviją į žolę, siuntė to kalavijo nuotraukas, tarėsi, kaip jį parduoti. Ką daro prokurorai? Pirmas epizodas, nudižiuginęs manę, kaip teisėsaugos tyrinėtoją, buvo toks – pagal mūsų inspektoriaus skambutį policija sulaikė kapų plėšikus, atėmė rastus daiktus, ir juos paleido. Po kelių dienų mes skambiname ir klausiame, kaip sekasi. „Kas kaip?", - klausia policija. O pareiškimą ar parašėt? Nėra pareiškimo – nėra bylos. Tai man buvo pirmas nuostabus atradimas. Nu gerai, pasakėt – parašėm. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes tie kapų plėšikai per tą laiką gerai pabendravo per „skype".  Prasidėjo byla, kratos, kiekvieną žingsnį reikėjo stebėti, nes prokuratūra su mumis nebendravo, tik darė visokias idiotiškas ekspertizes, pvz., ar žemė, prikibusi prie radinių, atitinka to konkretaus kapinyno žemę. Kam visą tai daryti, jeigu kapų plėšikai parašė, kad jie ieškojo žmonos žiedo. Ir ieškodami pamesto žiedo, jie kartu rado ir apie 200 senovinių radinių. Pasitaiko. Tačiau jie prisipažino, kad jie ten kasė. O prokuroras atlieka ekspertizę tam, kad įrodytų, jog jie ten dirbo. Nors jie tai jau ir pripažino. Tai jau tas veiksmas man pasirodė įtartinas. Prokurorai su mumis nebendravo, ir mes intuityviai jautėme, kad reikalai nejuda. Pradėjome vaikščioti pas tuometinį generalinį komisarą Telyčėną. O toje byloje buvo toks epizodas – kai mūsų inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas priėjo prie kapų plėšikų, ir paklausė, ką jie čia daro, plėšikai atsakė, kad jie archeologai, ir kad čia tyrinėja kapinynus. Jie jau varė legendą, kurią buvo pasirengę kiekvienam gyvenimo atvejui. Plėšikai prisistatė Trakų archeologais, renkančiais dirbinius. Vienas plėšikas mūsų inspektoriui pasakė, kad tuoj sujungs su Trakų muziejumi. Jie davė telefoną mūsų inspektoriui ir telefonu žmogus, kuriam paskambino kapų plėšikai, prisistatė archeologu Budvidu iš Trakų muziejaus, ir kad jie ten neva organizavo kasinėjimus. Juodieji archeologai turi pasirengę legendas visiems gyvenimo atvejams – vieną valstiečiui, kitą policininkui, trečią – paveldo inspektoriui. Tuo metu atvažiavo iškviesta policija, ir tuos kapų plėšikus sulaikė. Jausdami bylos vilkinimą, kartu su Varnaite einame pas policijos generalinį komisarą Telyčėną. Visus savo nuogąstavimus jam papasakojom, ir pirmas mūsų įspūdis buvo toks – Telyčėnas pasakė, kad tiek, kiek reikia policijos patrulių, tiek ir patruliuos prie visų Lietuvos archeologinių paminklų. Net naktimis? Taip, pravažiuos ir vakarais. Telyčėnui pasakiau, kad tai kažkaip neracionalu – versti policijos patrulius budėti prie visų kapinynų, ir tai fiziškai neįmanoma. Komisaras pažadėjo instruktuoti komisariatus, ir parengti specialius policininkus kovai su kapų plėšikais. Žodžiu, Telyčėnas parodė nepaprastą entuziazmą. Ir iš tikrųjų – metamos policijos pajėgos, pas mus į departamentą pradėjo važinėti policininkai instrukcijoms. Laisvūnas Kavaliauskas jie dėsto, kad yra juodoji archeologija ir kaip atpažinti kapų plėšikus. Visa tai puiku, tačiau kaip sekasi nustatyti tuos asmenis, su kuriais plėšikai bendravo per „skype", ir tą, kuris prisistatė architektu Budvidu. Tuomet Telyčėno veidas ir tonas labai pasikeitė. Po kelių mėnesių vėl nuvažiavome pas jį, ir pasakėm, kad manom, jog kasinėjimai tęsiasi toliau. Mūsų tų vizitų rezultatas – policija vis plėtė kratas, ir galų gale sustabdė tuos juoduosius archeologus. Tačiau visos mano pastangos nustatyti tą asmenį, kuris kalbėjo telefonu ir prisistatė Budvidu, atsiremdavo kaip į sieną.   Todėl trečią kartą, kai aš pas Telyčėną atėjau jau su pretenzijomis, jis mane išvijo, pasakė, kad neturi laiko.

- Tačiau visai neseniai per televiziją rodė, kad vyksta kapų plėšiku teismas. Ar čia ne ta pati byla?

- Čia veikia sovietinis principas – pagavęs kontrabandines cigaretes parduodančią bobutę, aš tą bylą ištiriu itin kruopščiai. Tačiau tas traukinys, kuris atveža cigaretes, ir tos mašinos, į kurias iš traukinio pakraunamos cigaretės, niekada nėra ieškomas. Vietoj to policija griebia žemiausią grandį – turgaus bobutes. Tada jau įsijungia valstybės kolosas molinėmis kojomis, ir milžiniškos pajėgos metamos ant bobučių turguje. Ir su dideliu džiaugsmu tą bobutę su antrankiais mes atvedame  į teismą. Tai, ką mes matėme praeitą savaitę, yra parodomoji rusiško stiliaus policijos akcija, kai teisiamas darbininkas, kuris kasė kapinynus, tačiau ne tas, kuris tą veiklą organizavo. O tas, kuriam kasėjai skambino, dabar kikena, žiūrėdamas televizorių. Telyčėnas, kai aš pas jį atėjau trečią kartą, ir pasakiau, kad praėjo jau du metai, ir kodėl policija nesiaiškina to numerio, kuriam skambino plėšikai, tai Telyčėnas supyko labai rimtai, ir mane išvarė. Anksčiau jis sakė, kad tas telefono numeris yra „labas" kortelės, ir kad abonento nustatyti neįmanoma. Tačiau aš skaičiau, kaip policija nustatė visą „daktarų" gaujos grupę – jie susirinko visas tos „Labas" kortelės pokalbių išklotinę, ir suieškojo tuos numerius, kurie turi sutartis su operatoriais ir gali būti nustatomi. Atrodo, kad nustatyti tą Budvidą būtų galima, tereikia tik įdėti darbo. Atrodo, kad jis net vienu metu pasakė, kad tai yra ministerijos reikalas, ir ar mes konkrečiai įtarinėjame tą archeologą Budvidą, kuris tikrai dirba Trakuose. Nes situacija buvo kokia – praėjus kelioms dienoms po kapų plėšikų sulaikymo inspektoriui Laisvūnui Kavaliauskui paskambino žmogus, prisistatęs archeologu Budvidu iš Trakų muziejaus. Jis pasakė girdėjęs, kad jo vardu prisistatinėjo kiti žmonės. Iš kur žinote? Girdėjau. Tada jis pasakė: „tačiau jūs, Laisvūnai Kavaliauskai, girdite, kad mano balsas visai nepanašus į tą, kuriuo prisistatinėjo tas apsišaukėlis?". O Kavaliauskas atsakė, kad jo balsas labai panašus į tą plėšikų talkininko balsą. O, beje, iš kur jūs žinote, koks buvo ano žmogaus balsas? Mes tuo metu dar nežinojome, kad bus iššifruotas „skype" pokalbis, kuriame kapų plėšikai sakė, kad jie turi savų žmonių Trakų muziejuje ir Kultūros ministerijoje, kurie užsiima šių radinių supirkimu. Tačiau mes to nežinojome, nes mūsų prie bylos neprileido, ir mes nesusigaudėme, ką daryti. Galiausiai byla buvo perduota į Skuodo rajono teismą, pagal nusikaltimo vietą. Teisėja mums leidžia susipažinti su byla, ir mes joje randame du kompaktus su pokalbių išklotinėmis, kurias atstatė plėšikų kompiuteryje policija. O tuose pokalbiuose – visi įrodymai, kaip jie iš pradžių vienas kitą tikrino, nes jie iš pradžių vieni kitais nepasitikėjo. O paskui – jau bendravo atvirai, kaip jie išvengs atsakomybės, ir kaip išsisuks, ten pat perka parduoda senovinius radinius, siunčia nuotraukas užsakovui į Rusiją, paskui perveda 10 tūkst. Dolerių į konkretaus žmogaus sąskaitą. Paskui kalavijas pakuojamas į specialią foliją, kad neaptiktų muitinė. Iš tos mes manom, kad bus kertama arba Rusijos sieną, arba Skandinaviją per Rusiją. Viskas kaip ant delno. O plėšikų baudžiamojoje byloje apie tuos pokalbius „skype" nėra nieko, todėl mes šokiruoti. O plėšikai sako, kad žmona pametė žiedą, ir jie jo ieškojo kasinėdami žemę. O šalia – krūvos įrodymų su sąskaitomis bankuose. Gali lengvai susemti visą piramidę. Tačiau prokuratūra nieko nepadarė. Todėl paprašėme teismo padaryti pertrauką, nes nežinojome, kad yra tos pokalbių išklotinės. Pasidarėme pokalbių išklotines, ir vėl nuvažiavome pas generalinį komisarą, klausdami, kodėl pagal šiuos įrodymus nieko nepadaryta. Mes spėjame, kad tas, kuris prisistatė Budvidu, yra pavojingesnis, nes jis yra intelektualus. Visa grandinė taip atrodo – vienas kasėjas, darbų vykdytojas, o aukščiau sėdi organizatorius, kuris per „skype" rašo, kad nereikėjo parduoti tokio ir tokio daikto, nes muziejus būtų sumokėjęs daugiau. Nes dažnai būna taip -  į muziejų ateina žmogelis, ir sako, kad turi apyrankę, kurią dar Smetonos laikais kasdamas bulves rado jo senelis. Ar panašiai. Jeigu muziejus neperka, jis ją išsineša amžiams. Tačiau iš „skypo" pokalbių aišku, kad kapų plėšikai turi žmogų, kuris tarpininkauja pardavimuose. Kodėl tas „muziejininkas" neieškomas? Kai užduodu tokius klausimus, Telyčėnas mane išveja lauk. Mes nueinam pas tuometinį generalinį prokurorą Valantiną, kuris mums pasakė, kad duos nurodymą Klaipėdos apygardos vyr. prokurorui Danieliui supažindinti jus su byla. Nuvažiuojame pas Danielių, pas kurį ant stalo guli kapų plėšikų byla. Prokuroras Danielius man sako, kad manimi nepasitiki, todėl neleis susipažinti. Jis man taip pasako: „mes įtariame, kad jūs susiję". Mes susiję, nors mes ir pagavome tuos kapų plėšikus, mūsų inspektorius iškvietė policiją? Na, pasakė Danielius, mes turime tokių įtarimų, todėl bylos mes jums nerodysim. Todėl po pirmo teismo posėdžio, sužinoję apie pokalbius „skype", nueiname pas tą Skuodo prokurorą, kuris ir tyrė kapų plėšikų bylą, ir jo paklausėm, ar jis skaitė tą bylą. Atsakymas buvo toks – o koks tavo reikalas? Gal galima mandagiau? O koks tavo reikalas? Ir dabar jie mane teis? Paimkime vienuoliktokų moksleivių, ir jie tą bylą būtų išaiškinę per mėnesį.

- Grįžkime prie statybų Klaipėdoje, už kurias dabar jus teisia. Kiek supratau, tiems „stiklainių" statytojams Lietuvos Respublika turės padengti žalą už tai, kad nedavėte jiems statybų leidimo?

- Kitą kartą sunku nustatyti ribą tarp kvailumo ir klastos. Šiuo atveju UAB „Investicijų kvadrantas" direktoriumi pasamdytas žmogus be aukštojo išsilavinimo, be gyvenimiškos patirties, ir buvęs žurnalistas. Kitaip sakant, žmogus, kuris neturėjo nieko bendro su nekilnojamuoju turtu. Pavadinimas „investicijų kvadrantas" paimtas iš vienos knygos apie verslą ir jo keturias pakopas. Ketvirta pakopa tokia – įmeti pinigus teisingai, ir tau daugiau nieko nereikės daryti, pinigai byra savaime. Todėl tame pavadinime akivaizdi ir verslo logika. Grūdų ir kiaušinių imperija nusprendė, kad jie jau yra pasiekę tą kvadranto lygį, ketvirtąją kraštinę, ir darys pinigus iš nieko. Pirmiausiai jie nusipirko buvusios įmonės „Laivitė" teritoriją, ir už ją, kaip kalbama, sumokėjo nuo 120 iki 260 mln. Litų. Jau tada visi nekilnojamojo turto specialistai sakė, kad tai yra beprotybė, ir tie pinigai niekada negrįš, ir kad ten neįmanoma pagaminti tiek kvadratinių metrų. Tačiau investicija burbulo augimo metu buvo padaryta, ir ant tos bangos tie patys verslininkai pirko kitą sklypą – Manto 11, Klaipėdos centre.

- Tai kas tie pirkėjai?

- Tai yra žmonės, susiję su AB „Kretingos grūdai" savininku Bartkumi. Manau, kad kiti verslininkai juokiasi iš tokių kainų už žemę, kurias sumokėjo ši grupė. Pirmiausiai, jie sumokėjo mažiausiai 20 mln. Litų už „Vaivos" kino teatrą. Kaip jie skaičiavo tas kainas? Pasiėmė Kauno architektą Natkevičių, kuriam pačiam už visokius gudravimus yra iškelta byla, ir liepė jam paskaičiuoti maksimalų statinio plotą. Taip buvo suprojektuoti trys aukštai po žeme, o dar 11 aukštų – į viršų. O ką daryti, kad šešėlis nekristų ant „chruščiovkių" aplinkui? Pastatą padarė ovalinį ir pasuko tam tikru kampu. Profesionalūs architektai sako, kad iš 10 tūkst. Kv. metrų kontorų per dieną pritekės toks mašinų srautas, kaip autostradoje. Nors įvažiavimas – siaura gatvelė tarp dviejų namų. Manau, kad pirmiausiai numirs tų dviejų namų , tarp kurių tekės tas srautas, gyventojai, o paskui visas tas kompleksas mirs nuo dulkių, užterštumo, automobilių garso triukšmo ir t.t. Jie suprojektavo į litrinį butelį vandens įpilti du litrus skysčių. Į tokį plotą tiek daug kvadratinių metrų ten niekaip netelpa. O jie tuos kubinius metrus pavertė litais, ir dėl to jiems gavosi, kad investicijos atsiperka. Neoficialiomis žiniomis, dar kažkokius kazachus, lyg iš „Kazmunaigaz", įkišo į šį reikalą. Iš jų skundo prokuratūrai man žinoma, iš kur ir kiek jie skolinosi ir kiek sumokėjo. Tačiau norėčiau grįžti prie to, kur susilieja klasta ir gudrumas, ir nesuprasi, ko daugiau. Direktoriaus nepatyrimas ir neišsilavinimas rodytų, kad tokia didelė investicija į tą vietą yra klaida, tačiau visi suvokiame, kad sprendimus priėmė akcininkai, t. y. Bartkus ir kiti. Kitas dalykas, kad kainas nustatė irgi ne direktorius. Tačiau taktika, pasirinkta pramušinėti šiam projektui, greičiausiai yra nebe akcininkų, bet direktoriaus sprendimas. Mes siūlėme kompromisą – prieš karą iš gatvės pusės toje vietoje buvo gražus pastatas, mes siūlėme jį atstatyti, padaryti jo kaip ir reminiscenciją. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie nusileido, buvo tai, kad jie sutiko pakabinti to namo plakatą. Mes siūlėme jiems sumažinti tuos stiklinius bokštus, prie įėjimo padarykite fojė, ir turėsite puikų prekybinį plotą su istoriniais aspektais, ir taip sužlugdysite kaimyninius konkurentus. Pasiūliau padaryti, kad bent fasadas būtų istorinis, tačiau jie atsisakė. Ne, atsakė jie, galima atstatyti tik tai, kas buvo, arba viskas turi būti modernu. Todėl man ir kilo abejonė – arba jie nenorėjo suderinti, arba derybų eigos metu jie suprato, kad atsirado puiki proga – valstybė neleidžia, ką gi, bandysime prisiteisti žalą iš valstybės. Nes jie, matyt, kažkuriuo momentu suprato, kad ta investicija yra beviltiška, ir pinigai niekada nebegrįš. Todėl jiems tiko mūsų atsisakymas ir jie specialiai mus erzino, ir nesilaikė išduotų sąlygų. Su bet kuriuo žmogumi galima rasti kompromisą, tačiau mums nepavyko. Kitas dalykas, jie gal veikė ir taip – mes turime daug pinigų, galingus teisėsaugininkus, žinome žaidimo taisykles teismuose, ir mes tuos reikalus sutvarkysime.

- Koks teisėsaugos vaidmuo šiame ginče?

- Aš manau, kad Klaipėdos prokuratūrai labai naudinga, kad jie gavo tokį skundą prieš mane, nes aš jiems buvau tapęs rakštimi. Kad ir dėl „juodųjų archeologų" – dėl prokuratūros darbo tris kartus buvau pas policijos generalinį komisarą, du kartus – pas generalinį prokurorą. Buvau ir pas naujojo prokuroro pavaduotoją Raulušaitį. Jis viską išklausė, ir savo kūno ir veido kalba rodė, kad pritarė tam, ką aš jam išdėsčiau. Tol, kol priėjome iki to telefono numerio, kuriuo skambino kapų plėšikai. Tada ir jis mane išvijo. Iš pradžių man tai atrodė mistiška, tačiau dabar, aš suprantu, yra taip – pirmoje grandyje kapų plėšikus „stogavo" Skuodo apylinkės ir Klaipėdos apygardos prokuratūros lygmenyse. „Stogavo" pačius kasėjus, nes iš to, kas buvo surašyta bylos pradžioje, tai mane ėmė juokas. Nes prokurorai man aiškino, kad bus labai sunku įrodyti, kad plėšikai sąmoningai siekė iškasti tas vertybes. Nors „skype" buvo aiškiai sakoma, kad tos vertybės buvo pardavinėjamos, tačiau prokurorams atrodė, kad bus sunku tai įrodyti. Vėliau, po mūsų vizitus pas viršininkus mums pavyko nulaužti tą apatinės grandies „stogavimą", ir bylą buvo perimta ir kontroliuojama jau Vilniuje. Kai pradėjome rašyti skundus į Prezidentūrą ir Seimą, tie stogai pamažu sunyko, matyt, iš baimės. Ir kažkuriuo momentu buvo nutarta tuos darbininkus sodinti, ir padaryti iš jų pagrindinius blogiečius. Vėliau, kažkuriuo momentu, tie „stogai" buvo nulaužti ir aukščiau, nes kratos buvo atliktos ir Rusijoje, pas tuos vertybių supirkinėtojus. Tačiau kažkoks stebuklingas angelas iki šiol saugo tą mistinį žmogų, prisistačiusi archeologu Budvydu, kurio telefono numeris yra byloje. Iš to aš darau tokią išvadą – koks Lietuvos teisėsaugininko interesas šioje konkrečioje byloje saugoti supirkinėtojus iš Švedijos ar Rusijos, jie, turbūt, neturi jokių santykių, todėl jie ir pričiupti. O kodėl nepričiuptas tas, kuriam skambino kasėjai – manau, kad čia jau prasideda rimtoji Lietuvos teisėsaugos byla – arba draugai, arba susiję, arba „stogavimas" vyksta pačiame aukščiausiame lygyje.

- O ką tuo metu veikia valdančioji partija Tėvynės sąjunga, kuriai valdant buvo numarinta Kauno pedofilijos byla ir susiję nužudymai. Ar Seimas balsuos už tai, kad jums atimti teisinė neliečiamybę?

- Tai, balsavimas bus, tačiau čia jau pasideda kiti procesai. Aš manau, kad kai Klaipėdos vyr. prokuroras Danielius dėjo rezoliuciją ant verslininkų pareiškimo iškelti man bylą, tai jam buvo ir malonu, ir naudinga. Vienas dalykas, nes padedu, kaip visada, stipresniam, kitas dalykas, kad atsikratysiu to, kuris amžinai čia ieško to, ko nepametęs. Uždėjus tokią rezoliuciją kelti man bylą, pagal Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksą jau prasideda nebesustabdomi procesai, ir tą bylą dabar gali nutraukti tik teismas. Nes jeigu viduryje bylos prokurorai pradės nutraukinėti, visa spauda sakys, kad tai padarė už kyšius. Logiška, kad byla turi keliauti į teismą, nori to kas nors, ar ne. Manau, kad įvyko kitas apsiskaičiavimas – jie matyt, buvo įsitikinę, kad aš pasirašysiu sąlygas, išsigandęs baudžiamosios bylos, ir todėl jie net nesvarstė tokio varianto, kas bus, jeigu aš nepasirašysiu. Kitas dalykas, jie nemanė, kad dabartinis Klaipėdos meras Grubliauskas gali atsisakyti savo mandato. Tos verslo grupės plane šie dalykai nebuvo numatyti. Ir todėl dabar viskas išvirto į nebenumaldomą grandinę – teismas gauna bylą, jam kyla abejonių, gražina prokuratūrai. Prokuratūra neša į Klaipėdos apygardos teismą, ir gana brutaliai sulaužo apylinkės teisėjo abejones. Kai kurie teisėjai mėgsta iš trijų argumentų atsakyti į du, o dėl trečio – apsimesti, kad jo nėra. Teisėjos argumentai ir abejonės, ar čia viskas padaryta teisingai, buvo nulaužti tuo pagrindu, kad ji neturi vykdyti tyrimo, o tyrimą atlieka prokuratūra. Apygardos teismas sulaužė tas abejones, į trečią argumentą išvis neatsakęs, ir bylą permeta atgal, ir apylinkės teismas privalo tą bylą nagrinėti. Tuo metu įvyksta Seimo nario rinkimai, aš gaunu teisinį imunitetą ir jiems jau reikia kreiptis į Seimą. Generalinis prokuroras gal ir norėtų bylą nutraukti, tačiau nebeturi išeities. Kitas dalykas, aš manau, kad D.Valiui taip pat labai naudinga ši byla, nes tai, ką aš papasakosiu Seimo nariams ir tyrimo komisijai, teismo proceso metu, ir visuomenei, tikrai padės prokuratūrai apsivalyti. Jeigu tik toks noras yra, nes aš nepažįstu D.Valio, ir nesiimu spręsti. Prokurorams nebus kur dėtis, kai aš iš Seimo tribūnos papasakosiu apie tą telefono numerį, ir jie turės ištirti, kam jis priklausė. Tačiau ištirti, matyt, bus sunku, nes girdėjau, kad informacija apie tokias kaip „Labas" korteles yra saugoma tik pusę metų. Gal tarp tų, su kuriais bendravo „archeologas Budvydas", yra ir teisėsaugininkų numeriai? Gal dalis radinių nukeliavo pas teisėsaugininkus? Kai prokuroras kreipsis dėl imuniteto panaikinimo, aš paprašysiu, kad taip ir būtų padaryta, kad galėčiau paaiškinti tai, ką ir jums dabar aiškinu – kad ta byla yra šansas nutraukti nuo prokurorų veidų priaugusias kaukes. Nes kai aš paklausiau Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo viršininko Buroko ir jo pavaldinio, kuris sėdėjo apsikabinęs kapų plėšikų bylą, ar jie skaitė toje byloje esančias „skypo" išklotines, jie atsakė, kad taip. Paklausiau, ar matė ten bankų sąskaitų numerius, tai Buroko pavaldinys atsakė: „O ką?". Paklausiau, ar neatėjo noras patikrinti, kieno tos sąlygos, tai Buroko pavaldinys man atsakė, kad „jie teisme sakys, kad tai literatūrinis kūrinėlis". Ir tai man pasakė Generalinės prokuratūros prokuroras, ir kai teisėjas jo paklaus, ar jis buvo banke, kad patikrintų tas sąskaitas, į kurią už rastus kalavijus iš Skandinavijos buvo persiusti 10 tūkst. Dolerių, tai prokuroro veido spalva ėmė sparčiai keistis. Burokas tuo metu laikėsi dar tvirtai – „taip, jie sakys, kad tie pinigai už pasaką". Tada aš Varnaitei ir sakau – man su jais viskas aišku, sakiau, kad reikia svarstyti Seime, einam pas Degutienę. Prokurorai išsigando ir pasiūlė tęsti pokalbį. Ką tai rodo? Kai aš tai pamačiau, viskas man atsistojo į vietas – kunigo Mikutavičiaus nužudymas, kūno neradimas, palaidojimas kaip neatpažinto. Kiek ten yra prokurorų klaidų, kiek kartų jie neatpažino kūno, ir galiausiai kaip vienas saugumietis paleido įtariamąjį nužudymu. Visa tai yra klaidos? Ne, viskas yra daroma už pinigus. Negali suaugęs vyras, 20 metų dirbęs teisėsaugoje, daryti tokių klaidų. Tai yra tik pinigai. Vadinasi, visos tos žolės burnoje (kaip Kedžio nužudymas), visi tie baloje prigėrę žmonės – man yra viskas aišku, visa tai padaryta už pinigus, ir žudikai išvengė atsakomybės tik už pinigus. Jeigu jie, matydami tokius dalykus, nieko nedaro, tai ką gali apie tuos prokurorus pasakyti?

- Konservatoriai išgyvena paskutinius metus valdžioje, tačiau į istoriją įeis kaip minėtų nusikaltimų bendrininkai. Jeigu jie nesugebėjo priversti dirbti savo darbo Generalinę prokuratūrą, vadinasi, yra šių nusikaltimų bendrininkai?

- Tradicinės partijos tarpusavyje panašios – tiek pas socdemus, tiek ir Tėvynės sąjungoje yra buvusių teisėsaugininkų. Viskas, ką aš pasakoju, juos purto kaip elektra. Jie nenori girdėti tokių dalykų. Teisėsaugininkų cechas yra delegavęs į Seimą pakankamai įtakingus lobistus, į visas tradicines partijas. Tačiau ši filosofija, kad teisėsauga turi padėti tik stipresniam, nes tik stiprus valdo pasaulį, o pyktį ir pažeminimą, kurį jis jaučia tai darydamas, jis turi išliesti paspyrimas silpnesnį ir mažesnį, yra atėjusi iš sovietinių laikų. Ir tai, kad Tėvynės sąjunga su tuo pakankamai nekovoja, nors turi tam galimybių, nu, kaip čia pasakius, turėtų būti gėda. Iš tikrųjų ši iniciatyva turėtų išeiti iš politinių partijų.

- Tačiau yra toks Teisės komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras, kuris apsimeta, kad nieko nemato, ir neįsižeidžia, net pavadintas niekšu?

- Bet jis tuo pirmininku yra tik dėl politinių jėgų susitarimo. Į klausimą, kas turėtų būti vietoj Šedbaro, aš atsakyčiau, kodėl Sveikatos apsaugos ministru dirba ne medikas? Kažkas toje sistemoje braška, kol ministru buvo medikas, to nebūdavo. Tas pats ir čia – Teisėsaugos komiteto pirmininku paskirkime ne teisėsaugininką, gal irgi išgirsime braškėjimą? Nes negali ši sistema, užkasinėjanti ne tą lavoną, ir netirianti akivaizdžių dalykų, ar neateinanti į tą butą, nors „skype" parašyta, kad jame guli kalavijas, tokia teisėsauga negali ištirti nė vienos bylos.