N.P.: Turime neleisti plėšikams kasinėti archeologinių paminklų ir pardavinėti rastus daiktus. O „boratinkių" (naujesnių laikų monetų) ieškotojus reikia legalizuoti išduodant jiems leidimus Kulūros paveldo departamente ir pasitelkti juos organizuotoms archeologų vadovaujamoms nežinomų paminklų paieškoms. Tada jei taps archeologų sąjungininkais ir patys padės gaudyti juoduosius archeologus - kapų plėšikus.
2011 10 20 d. 12:00: Jaunius POCIUS, "Respublikos" žurnalistas
Mūsų archeologinio paveldo laukia nelinksma ateitis. Nors senkapių kasinėjimai Lietuvoje yra pasiekę pavojingą mastą, kaip apsaugoti pilkapynus nuo „lobių ieškotojų" antplūdžio, neišmano nei mokslininkai, nei paveldosaugininkai. Sostinėje vykstantis dviejų „juodųjų archeologų" teismas, viliamasi, bent šiek tiek sutramdys kultūrinio paveldo naikintojus ir privers visuomenę suprasti, kad nelegalūs kasinėtojai yra mūsų istorijos vagys.
„Jie jokie „juodieji archeologai", jie yra vagys, kapų plėšikai, nusikaltėliai", - taip trumpai ir aiškiai apibūdino pilkapynus rausiančius lobių ieškotojus istorijos mokslų daktaras Laurynas Kurila. Pasak mokslininko, jų padaroma žala istoriniam palikimui sunkiai įkainojama. Tačiau nei jis, nei Kultūros paveldo departamentas (KPD) nemato išeities, kaip nuo kapų plėšikų apsisaugoti.
Pirmosios kregždės
Vėl prabilti apie istorinio paveldo naikinimą žiniasklaidą paskatino sostinėje vykstantis dviejų vilniečių Olego Salijevo ir Vadimo Čvanovo teismas. Spėjama, kad jie, kasinėdami pilkapius Rytų ir Vakarų Lietuvoje ir net Latvijoje, per šešerius metus pagrobė apie 2 tūkst. radinių, kurių kainos siekė nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių litų.
Jie - pirmieji kapų plėšikai, atsidūrę teisiamųjų suole. Nors archeologinio paveldo naikinimas pastarąjį dešimtmetį buvo smarkiai išplitęs, Kultūros paveldo departamentas tik fiksavo senkapių niokojimo faktus. Inspektoriams pagauti nusikaltėlius buvo beveik neįmanoma.
Paveldosaugininkams padėjo atsitiktinumas. Skuodo rajono Apuolės pilkapyno siaubėjus pastebėjo budri vietos gyventojos akis.
Ar kasėjai sės už grotų, paaiškės gal tik po metų. Bet jei tai ir įvyks, pasak buvusio KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovo Naglio Puteikio, bus menka paguoda. „Pasodins darbininkus. O užsakovai ir toliau varys savo juodą darbą. Nes kol bus užsakovų, tol bus ir kasėjų", - nė kiek neabejoja N.Puteikis.
Jis sako, kad Klaipėdos prokurorai nepasinaudojo reta galimybe pričiupti tuos, kurie skatina tokį barbarišką verslą. Apie pareigūnų aplaidumą jis dar tikisi prabilti teisme, tiesa, jeigu Seimas sutiks panaikinti parlamentaro imunitetą. To siekia prokurorai, kuriems labai rūpi jį nuteisti dėl teismo sprendimo nevykdymo. Mat N.Puteikis nesutiko palaiminti barbariškų statybų Klaipėdos senamiestyje. O pats seimūnas sako, kad tai esąs teisėsaugininkų kerštas jam už tai, jog spaudė prokurorus reikliau tirti pavojingus mastus pasiekusių kapų plėšikų bylą.
„Tie „juodieji archeologai" Žemaitijoje per kelerius metus baigė iškasti beveik visus kuršių kunigaikščių, kuršių genčių vyresniųjų kapus. Jie dabar teisiami. Darbininką su antrankiais atveda į posėdžių salę, o organizatorius, žiūrėdamas televizorių, juokiasi. Toks yra tikrasis lietuviškos teisėsaugos veidas - vykdytojai su antrankiais, o organizatoriai kruopščiai saugomi", - N.Puteikis neabejoja, kad bylos rezonansas būtų kitoks, jeigu Klaipėdos prokurorams būtų rūpėję išsiaiškinti užsakovus, kurie, ir toliau supirkinėdami radinius, skatins nusikalsti kitus.
Vieni aprimo, kiti tebedirba
Pasak KPD Klaipėdos teritorinio padalinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko, sulaikius kapų plėšikus O.Salijevą ir V.Čvanovą, pilkapynų ardymo faktų Vakarų Lietuvoje nebeužfiksuota. Tačiau, pripažįsta inspektorius, labai aktyvūs tebėra Antrojo pasaulinio karo trofėjų ieškotojai, besidarbuojantys Kuršių nerijoje ir Girulių miškuose.
Kodėl kapų plėšikai metų metais galėjo siaubti kuršių kapavietes, kol priėjo liepto galą?
L.Kavaliauskas mano, kad ta jų veikla buvo gerai slepiama: „Vykome į konkrečius archeologinius objektus, bet tik Kašučiuose pastebėjome, kad buvo iškasta bet kaip, kelių metrų skersmens ir metro gylio duobės. O kitur jie darbavosi gana atsargiai - atkasę radinuką vėl užverčia ir uždeda atgal velėną. Po gero lietučio nesuprasi, ar ten knista šerno, ar kasta žmogaus. Per šią istoriją, kai mes patikrinome 6 objektus, dabar jau atėjęs galiu pasakyti, ar tai žmogaus, ar šerno darbas. Tai ateina su patirtimi, o kolegos nelabai atkreipdavo į tuos dalykus dėmesio".
Naikino jau seniai
Istorijos instituto Archeologijos skyriuje dirbantis daktaras L.Kurila tvirtina, kad kapų vagys ar plėšikai - ne šių dienų pagimdyta grimasa. Anot mokslininko, jų buvo ir praėjusiame, ir užpraėjusiame amžiuje. Archeologų prieš 100 metų rašyti rankraščiai liudija, kad jau tais laikais pilkapiai buvo kasinėjami.
„Pilkapynuose yra darbuotasi mažiausiai šimtą, o gal ir daugiau metų. Dvarininkai, kolekcionieriai ir valstiečiai nuo senų senovės per tuos kapinynus ėjo. Žmonės visais laikais mėgo ką nors kolekcionuoti, visokias senienas, papuošalus, ginklus", - mokslininkas sako, kad kadaise tai buvo laikoma kultūringo žmogaus užsiėmimu. Dabar plėšikauti yra visos sąlygos - metalo ieškikliai, rinką išplėtė internetas, kuriame gali pirkti ir parduoti, gali sužinoti kainas.
Kiek smarkai pilkapiai nukentėję per pastarąjį dešimtmetį, mokslininkas nesiryžta atsakyti.
Piliakalniams ramiau
Kur kas saugesni šalies piliakalniai. Pasak L.Kurilos, piliakalniai paprastai būdavo gyvenamosios vietos. Ten galima tikėtis rasti kokių šukių ar pamestą peiliuką. „O kapas - labai patogi ir konkreti vieta, nedidelių matmenų duobė su įkapėmis", - daktaras aiškina, kodėl nusikaltėliai siaubia būtent kapus.
Pasak mokslininko, žmonėms, pamačiusiems su metalo detektoriais dirbančius asmenis, beveik nereikėtų abejoti, kad tai ne archeologai. Dabar pilkapių archeologai nei iš šio, nei iš to nekasinėja. Tai gana ilgas darbas. Archeologas pilkapyne su metalo ieškikliu radinių neieško. Pastaraisiais dešimtmečiais archeologiniai tyrimai vyko tose vietose, kur pilkapius apardė kvartalinės miško linijos, keliukai ar tos vietos buvo nuartos.
„Pilkapiai stovi gal tūkstantį, o gal dar daugiau metų. Negalvokime, kad archeologai XXI a. pradžioje gali viską apžioti. Supraskime, kad ir po 1000 metų Lietuvoje kas nors gyvens, ir jiems tada rūpės mūsų praeitis, ir to meto archeologai turės galbūt kitokių klausimų, kitokių priemonių. Galų gale tai paveldas, kuris vertingas pats savaime", - toks paaiškinimas, sako daktaras L.Kurila, žmonėms turėtų atverti akis, kodėl mes turime saugoti senkapius.
Ne lengviau nei kriminalistams
Į Lietuvos kultūros paminklų registrą yra įrašyta per 600 pilkapių, pilkapynų ir pilkapių vietų. Tačiau KPD neturi tikslios statistikos, kiek pastaraisiais metais jų buvo iškasinėta. Kodėl?
KPD vyriausiasis valstybinis inspektorius Renaldas Augustinavičius sako, kad keičiasi kapų plėšikų veiklos stilius.
„Anksčiau jie stengdavosi centre iškasti duobę ir apiplėšti kapą. Dabar metalo ieškikliai leidžia jiems tiesiai prieiti prie radinio. Kasinėjama mažomis duobutėmis, kurios tuoj pat užlyginamos. Todėl mes praktiškai po 2-3 savaičių tos intervencijos nebepastebime", - vagys, sako inspektorius, darosi vis gudresni.
Yra užfiksuota, kad smarkiai buvo iškasinėti Gedžiūnėlių, Raginėnų, Čepeliškių pilkapynai, senos laidojimo vietos Šalčininkų rajone, ties Pabrade. Ypač kapų vagystės buvo pasipylusios apie 2003-iuosius.
Pasak R.Augustinavičiaus, pirmieji realūs žingsniai apriboti „juodųjų archeologų" veiklos mastus buvo pernai priimtos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pataisos, draudžiančios kultūros vertybių paieškai naudoti metalo ieškiklius. Bet, pripažįsta inspektorius, tų pataisų labiau paisys patys paveldosaugininkai negu įvairaus plauko lobių ieškotojai.
„Kaltinti paveldosaugininkus, kad jie neapsaugo pilkapių, tai tas pats, kas policiją kaltinti, kodėl ji neapsaugo visuomenės nuo vagysčių. O čia taip pat vagystė, tik iš paveldo objekto", - analogijas įžvelgia inspektorius. Anot jo, su vagimis bandoma kovoti, paveldosaugininkai buvo susitikę su policijos generaliniu komisaru, sudarę žemėlapius, kuriuose nurodyti kapinynai, rengė bendrus aplinkosaugininkų ir policijos reidus. Tačiau, pripažįsta R.Augustinavičius, tai gana desperatiškas kontrolės būdas.
Inspektorius sako, kad rezultatų pasiekti būtų įmanoma, jeigu žmonės įsisąmonintų, kad tai, ką daro kapų plėšikai, yra nusikaltimas, vagystė iš valstybės: „Tačiau kol kas žmonės to nesupranta sakydami, kad valstybėje yra didesnių vagių. Taip bus, kol jie nesupras, kad istorija vagiama iš jų pačių".
Rimantas KRAUJALIS, Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vedėjas:
- Iš kur KPD sužino apie vagystes iš senkapių?
- Apie išniekintus paminklus mums pranešdavo arba seniūnai, arba miškininkai. Kartkartėmis tai užfiksuoja pro objektus važiuojantys departamento darbuotojai. Vien KPD darbuotojai patikrinti visų senkapių nepajėgūs.
- Kiek suprantu iš pokalbių su paveldosaugininkais, apsaugoti pilkapius nuo vandalų - neįmanoma misija?
- Apsaugoti visko tikrai neįmanoma. Ypač tuos objektus, kurie yra negyvenamose vietose ar miškuose. Dar niekas nesugalvojo tokio varianto, kaip galima būtų tą dalyką padaryti. Iš esmės visame pasaulyje yra tos pačios problemos, ar Anglijoje, ar Vokietijoje. Bet daug gali pilietiškumas. Žmonės, išgirdę per informacijos priemones, jau atkreipia dėmesį. 2003 metais buvo iškasinėtas didžiausias Lietuvoje Gedžiūnėlių pilkapynas, užimantis gal 36 hektarus miško. Ten yra per 500 pilkapių. Įsivaizduokite, kaip tokį apsaugoti. Didelis objektas, miškas, gyvenamos sodybos toli. Gerai, jei vietos žmonės pamato. Bet apsimesti grybautoju taip pat nesunku.
- Ar, be vietos žmonių įtraukimo į senkapių stebėjimą, nebėra kitų būdų jiems apsaugoti?
- Mąstėme apie visokius variantus. Net primėtyti smulkios vielos pilkapynuose, kad su ieškikliu neįmanoma būtų vaikščioti. Bet vėlgi tai fantazijos. Tas pats Švedijoje ar Anglijoje. Ten valstybė bando reguliuoti tą procesą įtraukdama pačius ieškotojus, kad jie registruotųsi, praneštų informaciją. Bet vis tiek atsiras ir tokių žmonių, kurie niekam nieko nesakys. Buvo pamąstymų ir apie metalo ieškiklių privalomą registravimą. Bet čia kaip ir su ginklais - kas norės, tas įsigis nelegaliai. Nuo praėjusių metų pasikeitė Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, atsirado toks dalykas, kad draudžiama ieškoti kultūros objektų naudojant metalo ieškiklius. Iš esmės mes galime taikyti Administracinės teisės pažeidimų kodeksą sulaikius ar pagavus su ieškikliu. Kultūros objektai yra archeologiniai radiniai, kiti daiktai, bet kaip įrodyti, kad žmogus ieško tų kultūros objektų? Jis sakys pametęs laikrodį pievoje ir dabar vaikštantis ieškodamas. Tai jau įrodymo dalykas. Arba jeigu sakys, kad renka metalo laužą ar šiukšles. Bet vis viena, manau, įstatymas tokius ieškotojus kiek pristabdė.
- Ar yra kokių nors duomenų, kiek Lietuvoje darbuojasi nelegalių „lobių ieškotojų"?
- Kadangi tai nelegali veikla, tai jų mastų ir skaičių niekas negali pasakyti. Kažkas skaičiavo, gal apie 200 gali būti. Bet neaišku, kuo remtasi. Faktas, kad laidojimo paminklai, senkapynai, pilkapynai masina „juoduosius archeologus". Ypač kenčia pilkapynai Rytų Lietuvos miškuose ir kuršiški kapinynai, kurie turtingesni savo turiniu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
1 komentaras:
Pasirašau po kiekvienu žodžiu, butent "bratinkių" ieškotojus reikia legalizuoti išduodant jiems KPD leidimus ir tuo būdu suteikiant jiems tam tikras teises bei pareigas. Visiškais draudimais nieko nepakeisime. Šiuo metu šie vagys tik labiau įlindę į pogrindį, bet tai nereiškia, kad jie "nedirba". Realizuojama tyliau, kartais ir per perpardavinėtojus Latvijoje. Yra pažįstamų apsimetančių juodųjų draugais Latvijoje vien tik tam, kad savo akimis pamatytų nors dalį dingstančio paveldo. Nebūtų didelė problema jiems atlikti ir Judo vaidmenį, bet kol kas tam nėra normalių teisėsaugos svertų ir baisu, kad nuo to situacija nepagerės ir vagys įlys į gilų pogrindį, kaip dabar Lietuvoje.
Rašyti komentarą