Naglis Puteikis: išlaisvinkime Tautą nuo valdžios savivalės – grąžinkime valstybę žmonėms!

Naglis Puteikis: išlaisvinkime Tautą nuo valdžios savivalės – grąžinkime valstybę žmonėms!

„Laisvas laikraštis“: N.Puteikį kalbina Jonas Kazimieras Burdulis

Kaskart, kai tik žmonėse pasklinda rinkimų nuojauta, tuoj pat ji tampa svarbiausiu metų įvykiu. Tada jau nebesvarbu, koks mafijozas buvo pagautas ir pasodintas kalėjiman, kaip ir nebe svarbu ką jis išprievartavo ar nužudė, ką ir kiek pavogė, kiek milijonų buvo paleisti vėjais, kiek ir kokių aferų atskleidė Temidės sargai, – vis tiek visi tie vagys kaip sausi plaukė, taip sausi ir išplaukė.

Rinkimai nurašo viską. Viskas pamirštama, nelyginant nelabasis mūsų visų atmintį būtų ištrynęs ir prieš akis gražiai besišypsančių ponų atvaizdus išrikiavęs; tas gražus, anas dar gražesnis, tas meilus, anas dar meilesnis. Ir atsirink, kad nori iš to gausybės rago! O visos televizijos lyg pasiutusių šunų būtų aprietos, – tik lenktyniauja kuri tuos ponus mums į smegenis giliau įbruks – gardžiai iškvėpintus ir dailiai įpakuotus: pirkite, gerbiamieji, juk už mažne už dyką! Ir niekas nesusigaudo, kad tai ne mums parduoda, o mus tiems ponams pardavinėja – mūsų sąžines, mūsų protus, mūsų jausmus, mūsų gyvenimą…

Rinkimai užmaskuojami gausiu žodžių srautu. Politikai mus vilioja naujais pažadais, naujomis galimybėmis, naujomis gerovėmis ir naujais melais. Ko tik mes neprisiklausėm, ko tik negirdėjom iš mūsų geradėjų, (ar iš mūsų niekadėjų?): ko tik mes nepatyrėme: kažkokių „proveržių“ (nežinia kokių ir nežinia kurlink?), anot jų mes jau gyvename bene penktoje ar dešimtoje „gerovės valstybėje“, mes jau seniausiai mintame medumi ir paukščių pienu. O mūsų senjorai jau taip labai gerbiami, kad jie net nebeįsivaizduoja kaip juos dar labiau ir gražiau pagerbti būtų galima.

Garbioji mūsų Ekscelencija Tautos labui penkerius metus triūsė bergždžią triūsą. Ji pagerino savo pačios rekordą pučiant miglą mums į akis: Jos pirmtakai nei velionis A. M. Brazauskas, nei V. Adamkus nė iš tolo jai neprilygo supriešinant Tautą, pasėjant nesantaiką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, – tiksliau sakant, jiems tokie supriešinimai kuo mažiausiai rūpėjo. Jie abu kaip sugebėdami dirbo savo darbą ir tiek, ką čia dar bepridursi. O Dalia Grybauskaitė egzamino valdžia neišlaikė. Gal būt dėl to, kad ji pati griebėsi egzaminuoti kandidatus į ministrus ir rašyti pažymius už anglų kalbos žinias, – lyg tai būtų vienintelė Lietuvos Konstitucijos jai priskirta priedermė. Na, bet kiekvienas daro tai, ką tėvai mažam į galvelę įdiegė, ko gyvenimas išmokė. Tik pasakykite, gerbiamieji, kas jai į galvą įkalė, kad Lietuvoje gimusiai, Lietuvoje užaugusiai, Lietuvoje mokyklą baigusiai mergaitei vien dėl tuščios savo užgaidos (gal akių ar plaukų spalva nepatiko?) atsisakė suteikti Lietuvos pilietybę? Kas supras tą beširdiškumą, parodytą Žygimantei Lukoševičiūtei jaunai ir dailiai mergaitei, kuri nuoskaudos neapsikentusi paliko Lietuvą?

O kas supras gerbiamus V. Landsbergį ir A. Kubilių, kurie iš kailio neriasi ir vienas per kitą garsinasi beramstantys pašlijusį D.Grybauskaitės autoritetą Lietuvos Prezidento rinkimuose? O kas supras, kodėl tarp gausingų Lietuvos konservatorių garbingesnio kandidato į prezidentus neatsirado?

Bemaž visi kiti kandidatai pakankamai gražūs, pakankamai dailūs, tik nežinia, ar jie sugebėtų Lietuvą ištraukti iš to liūno, į kurį ji pateko mūsų valdžios vyrų ir moterų šunkeliuosna nuvesta. Deja, su mažytėmis išimtimis…

Kad tokia valdžia Lietuvai ir už mirtį baisesnė, šiandien vargu bau kas nors suabejotų. O ar atsiras kandidatų tarpe toks, kuris visa tai suprastų ir imtų išmėžti tą apstų mėšlą, kurio valdžios koridoriuose ir kabinetuose per ištisus du dešimtmečius taip gausiai pritrypta?

Mūsų korespondentas Jonas Kazimieras Burdulis aplankė kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidentus Lietuvos Respublikos Seimo narį Naglį Puteikį ir paprašė pasidalinti su mūsų skaitytojais apie Lietuvos būklę, apie iškilusius uždavinius, kaip siekti ir kaip pasiekti jų sprendimo.

JKB: Ar galėtumėte apibūdinti kokioje būklėje šiandien yra valdžios ir tautos santykiai, ar tarp jų vyksta dialogas, ar galima teigti, kad tas dialogas vyksta normaliai, kad visi matome jo vaisius?

NP: Norėčiau pradėti nuo vakar įvykusių šventinių renginių. Kaip žinote, kovo 11 d. įvyko du mitingai. Vienas – valdžios remiamas ir žmonių eitynės nuo Arkikatedros iki Seimo, kuriame dalyvavo konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, ir kitas mitingas, ir kitos eitynės, kur dalyvavo tautinis jaunimas, tautininkų sąjunga ir Nepriklausomybės atstatymo akto signatarai. Nebejotina, kad pirmasis mitingas buvo oficiozinis, jis buvo finansuojamas tais pinigais, kurie iš valstybės biudžeto yra skirti partijoms. Tai buvo maža eisena, oficiozinė, pompastinė, su reklaminiais plakatais ir šūkiais iš partijų programų. Ji buvo šlovinama, neva tai yra tikrų proeuropietiškų patriotų eisena. Kita gi – buvo vadinama nacių, blogųjų nacionalistų, antieuropiečių eisena. Pirmajai eisenai metu policija leido nešti tautines vėliavas, o antrajai eisenai to daryti neleido – vėliavas atėmė ir sakė, jog jas bus galima atsiimti vėliau policijos nuovadoje, kai pasibaigs eitynės. Atėmė tuo pretekstu, kad jos buvo su kotais, o juos, atseit, galima panaudoti muštynėms. Mums aiškino, neva taip sutarta su eitynių organizatoriais, kad vėliavų su mediniais kotais nebus galima naudoti. Kodėl aš tai akcentuoju? Tai labai aiškiai atspindi dviejų Lietuvų gyvenimą. Lietuva yra padalinta į dvi dalis. Viena Lietuva, kuri yra maitinama iš valstybės biudžeto, turi visą valdžią, visą galią. Ji leidžia sau viską ir pilnai naudojasi visomis Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis. Ir yra kita Lietuva, kurios daliai taip pat buvo leista mitinguoti, bet jinai patyrė daugybę suvaržymų. Pirmajai Lietuvai buvo leista deginti laužus Nepriklausomybės aikštėje, paremti Ukrainos laisvės siekį, o antrajai Lietuvai – pažemintai, paniekintai, stumdomai ir pravardžiuojamai naciais ir runkeliais, – jokių laužų! Policija išvaikė signatarus – R. Ozolą, A. Rudį, – ir jų laužus užgesino.

Visa tai aiškiai atspindi nedemokratišką ir tik jau ne europietišką valstybės padėtį. Tautininkų organizuotos eisenos dalyviai juk yra tokie patys žmonės kaip ir visoje Lietuvoje, ir nėra jokio pagrindo juos pravardžiuoti, juos žeminti ir niekinti. Jie taip pat remia Ukrainos žmones, taip pat smerkia Rusijos vykdomą Krymo užgrobimą, ir nėra jokio reikalo pagrindo  juos apšaukti naciais ir antieuropiečiais.

JKB: Įdomu, kad atvykęs stebėti kovo 11-osios eitynių E. Zuroffas eitynių organizatoriams jokių pretenzijų dėl nacistinių ekscesų neturėjo, nes jų nebuvo. O Lietuvos valdžia – kaip bebūtų keista, turėjo. Nors ir nepagrįstų, nors ir iš piršto išlaužtų, bet... turėjo.

NP: Tai nėra niekaip susiję nei su Zuroffu, nei su žydais. Tai susiję su Lietuvos valdžios požiūriu, kad tik tie, kas yra valdžioje, turi teisę remti Ukrainą, tik jie yra Europos komanda, tik jie gali naudotis Europos pagalba ir visokiomis įmanomomis gėrybėmis. Tuo tarpu tie, kas jiems oponuoja ir kritikuoja valdžią, yra labai smarkiai varžomi. Stebiuosi, kad apskritai buvo duotas leidimas tautininkų eisenai.

JKB: Aukščiausios Lietuvos valdžios elgesys jau seniai nieko nestebina. O kaip yra savivaldybėse, ar ir ten yra dvi Lietuvos?

NP: Prieš keletą metų, būdamas Klaipėdos savivaldybės tarybos nariu, susidūriau su šiurkščia miesto valdžios savivale. Savivaldybė priėmė nutarimą gyventojams skaičiuoti mokestį už komunalinių atliekų išvežimą pagal buto plotą, o prekybos centrams – pagal realiai išvežtų atliekų svorį. Šiuo atveju gyventojai yra labai nuskriaudžiami, kadangi perskaičiuojant mokestį pagal plotą neįmanoma sukontroliuoti kokį gi atliekų kiekį vežėjas realiai išvežė. Mokėdami pagal plotą, didžiuma atvejų gyventojai, o ypač pensininkai, turi mokėti žymiai daugiau negu jiems priklauso, kadangi užaugę vaikai neretai išsikelia, susikuria naują gyvenimą, o bute, kaip taisyklė, lieka gyventi vieni tėvai. O vietos politikos funkcionieriai, tarybos nariai, aplink juos besisukiojantys pataikūnai, turtingi verslininkai paprastai gyvena dideliuose butuose, neretai viršijančiuose net tris šimtus kvadratinių metrų. Tad mokestis pagal plotą jiems staiga tapo nepriimtinas. Ir ką gi Jūs pasakysite? – Klaipėdos meras M. Taraškevičius staigiai prasuko sprendimo pataisą, ir savivaldybės tarybos nariai priėmė kitą sprendimą, kuriuo didžiųjų plotų savininkams nurodė mokestį už komunalinių atliekų išvežimą skaičiuoti ne daugiau kaip nuo šimto dešimties kvadratinių metrų, – kad turtingesniems žmonėms nereikėtų „permokėti“. Štai jums ir demokratija.

JKB: O kaip yra kitose šalyse, ar kitur taip pat išveža pagal buto plotą?

NP: Visoje Europoje daugiabučių namų gyventojai už komunalinių atliekų išvežimą moka pagal reliai išvežtų atliekų svorį. Pasveriamas bendras surinktų atliekų svoris ir jis padalinamas atskiriems butams. Tada aš subūriau žmones, organizavau protestą dėl akivaizdaus sukčiavimo, ir įvyko didelis protesto mitingas, kuriame dalyvavo du tūkstančiai žmonių. Mes protestavome prieš nelygybę ir reikalavome, kad būtų tvarkomasi taip kaip ir visoje Europoje.

JKB: Ir Jūs laimėjote?

NP: Mums buvo atsakyta, kad valdininkams labai sudėtinga skaičiuoti, o pagal Registrų centro duomenis viskas labai paprasta, todėl nieko nereikia nei tikrinti, nei kontroliuoti.

JKB: Ką gi Jums atsakė meras?

NP: Meras mane pasikvietė ir sako man: „Nagli, po nepriklausomybės atgavimo tu sugebėjai suburti vieną iš pačių didžiausių mitingų, bet nepyk, pas tave susirinko tik 2 tūkstančiai žmonių, o Klaipėdoje yra 140 tūkstančių gyventojų. Štai, jeigu tu surinksi 20 tūkstančių žmonių, aš prisipažinsiu, kad esu neteisus, ir sistema yra neteisinga, žmonės skriaudžiami, ir aš tuoj pat sušauksiu tarybos posėdį, tvarką pakeisiu ir mokestį pradėsime skaičiuoti, kaip kad jūs reikalaujate. O dabar, kai susirinko tik absoliuti mažuma, o tai liudija, kad didžiajai daugumai tokia tvarka yra priimtina, ir aš nieko nekeisiu.“

JKB: Kitaip tariant, dvi Lietuvos yra visur?

NP: Be jokios abejonės. Viena Lietuva – politikai, prekybos tinklai ir turtingieji, kuriems priimami tik jiems palankus savivaldybės tarybos sprendimai, jie susitvarko kaip jiems pigiau ir patogiau, o kitai Lietuvai tenka visa mokesčių našta.

JKB: Kitaip tariant, šuns balsas į dangų neina?

NP: Anot mero, jeigu jūs susirenkate į mitingus tik nedidelė mažuma, vadinasi jūs esate arba neorganizuoti, arba silpni, arba jūsų keliamos problemos yra neaktualios didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų. Todėl su jumis nėra ko skaitytis

JKB: Kokią gi galime iš to padaryti išvadą?

NP: Visame demokratiškame vakarietiškos kultūros pasaulyje mitingai, eisenos, demonstracijos yra poveikio valdžiai priemonė, kad ji netaptų nomenklatūrine, kad ji neapsiribotų tik savo gerovės ugdymu visos tautos sąskaita, kad ji žinotų, kas yra aktualu paprastam žmogui. Mes šia savo teise iki galo nepasinaudojome. Kaip įsitikinome per 2014 m. kovo 12-osios eitynes, ši mūsų teisė yra smarkiai varžoma. Nežiūrint į tai, mes turime apeliuoti į žmonių savigarbą, žadinti jų orumą ir išvesti į gatves ir aikštes žymiai daugiau žmonių negu iki šiol.

JKB: Kitaip sakant, valdžios kabinetuose susimetė ne kvaili, jie moka skaičiuoti ir mato, kad šiandien pasipriešinimas valdžios savivalei dar yra per silpnas, kad jokių rinkimų – nei Seimo, nei Prezidento, nei savivaldybių  jiems nėra ko bijoti?

NP: Jūs pats atsakėte į savo klausimą.

JKB: Ar teisinga, Jūsų nuomone į mitingų įstatymą įrašyta nuostata, kad kiekvienam mitingui reikia gauti savivaldybės sprendimą

NP: LR Konstitucijoje nustatyta, kad: „36 straipsnis. Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“ Taigi, akivaizdu, kad trukdyti rinktis į mitingus galima tik tada, kai tokiais renginiais kam nors trukdoma pavyzdžiui, blokuojamas įėjimas į savivaldybę, pernelyg arti vykstantys piketai po teismo langais blaško teisėjus - teismui tokiu būdu daromas spaudimas ir tai trukdo priimti teisingą sprendimą. Mūsų atveju Seimas ir teismai nuėjo kitu keliu – vadovaujasi ne LR Konstitucija, kuri yra tiesiogiai taikoma (6 straipsnis. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.), o savaip interpretuoja nuostatą, kad mitingams reikia leidimo (išankstinio pranešimo) ir baudžia masiškai tuos, kurie nors ir niekam netrukdo, bet neva neturi arba to leidimo, arba įrodymo, kad iš anksto pranešė savivaldybės administracijos direktoriui apie savo piketavimą ar mitingavimą.

JKB: Kas atsitiko Lietuvoje su mitingų ir demonstracijų laisve?

NP: Biržuose moteris atsistoja prieš savivaldybę su plakatu, kuriame įrašyti jos reikalavimai apginti jos pažeistas teises dėl žemės, ir tuoj pat prisistato policija, vėliau moteris perduodama teismui, kur jai paskiriama 500 litų bauda už neva neteisėtą mitingavimą pažeidimą. Arba kitas atvejis – moteriai, prieš Panevėžio rajono policijos komisariatą uždegusiai gedulo žvakutę dėl nukankintos ir automobilio bagažinėje Dembavoje sudegintos mergaitės, teismas policijos komisaro teikimu taip pat paskiria tokio pat dydžio baudą. Arba moteriai Radviliškyje, už ant turgaus tvoros pakabintą plakatą, kurio tekstas kritikuoja mokesčių inspekciją, iškeliama baudžiamoji byla. Kam trukdė šios moterys? Atsakymas – niekam netrukdė. Tai valdžia piktnaudžiauja savo tariama pareiga tramdyti įstatymų pažeidėjus. O iš tikrųjų valdžia tramdo žmones, siekdama neleisti jiems pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis.

JKB: Ko gi reikia, kad išjudintume žmones, kad jie pasipriešintų valdžios savivalei? Kaip tai atsitiko, kad mūsų valdžia, kurią mes patys sukūrėme, patys išpuoselėjome ir išsirinkome, staiga tapo mums ir už pamotę piktesnė? Ar yra Lietuvoje žmonių, kurie galėtų pakelti Tautą?

NP: Be abejo, yra. Tik ne mes valdžią, o ji pati save išpuoselėjo, per du dešimtmečius kaip blakės prisisiurbę prie savo kėdžių. Deja, tie, kas norėtų pasipriešinti savivalei ir patyčioms, yra išsisklaidę, jie susibūrę daugelyje nevyriausybinių organizacijų, tarp kurių maža bendradarbiavimo, jos dar nesugeba koordinuoti savo veiksmų. Visoms tokioms organizacijoms, kurios vienija žmones, nepatenkintus esama padėtimi, kai valdžioje esantys piktnaudžiauja savo padėtimi, pamina Lietuvos Konstituciją ir įstatymus, reikia sukurti koordinavimo komitetus, kurių pastangas pasipriešinti valdžios savivalei savo ruožtu koordinuotų visos Lietuvos jungtinis komitetas.

Mes turime pareikalauti, kad būtų nutrauktas biudžetinių (iš biudžeto gaunančių dideles dotacijas) partinių sąrašų diktatas. Reikia pasiekti, kad nauji žmonės galėtų dalyvauti savivaldybių ir Seimo rinkimuose, kad būtų vykdomas 2000 metų Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo išaiškinta, kad nepriklausomi kandidatai savivaldoje turi turėti tokias pačias teises, kaip ir partiniai. Šiuo metu yra dvi diskriminacinės normos – dėl užstato (jei nepriklausomi kandidatai jungiasi į sąrašą, tai už kiekvieną žmogų reikia mokėti užstatą, o partijos moka tik už sąrašą) ir partijos sąrašui reikia peržengti 4 proc. rinkėjų balsų barjerą, kad patektų į savivaldybės tarybą., o nepriklausomų kandidatų sąrašui jau reikia 6 proc. barjerą įveikti. Šias nuostatas Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Bet jau 14 metų, kaip biudžetinės partijos šį sprendimą ignoruoja. Reikia pripažinti, jog anuo metu Konstitucinis Teismas dar tinkamai vykdė savo funkcijas; o dabar labai  susikompromitavo, kai savo pačių byloje buvo patys sau teisėjais ir pasididino atlyginimus, kartu padidindami (neva atstatydami ikikrizinius) ir kitai ir taip per daug lyginant su minimalia alga uždirbančiai nomenklatūrai įskatinat Seimo narius. Aš to perviršio – 1500 Lt. per mėn. nuo pat padidinimo (atstatymo) momento -, t.y 2014 01 01 atsisakiau.

JKB: Ar Jūs pasiruošęs pasirašyti bendradarbiavimo susitarimus tokius, kaip su Lietuvos pensininkų sąjūdžiu – ir su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis?

NP: Prieš pastaruosius Seimo rinkimus aš pasirašiau bendradarbiavimo susitarimus su trimis visuomeninėmis organizacijomis (tarp jų – su Jungtinio demokratinio judėjimo kai kurių miestų skyriais) – su konkrečiais įsipareigojimais. Esu įsitikinęs, jog toks bendravimo su Tauta būdas turi būti privalomas kiekvienam politikui. Tokiu atveju išlieka tikro dialogo tarp Tautos ir jo atstovo galimybė. Netenka nė aiškinti, jog tik nesant dialogo atsiranda Tautos ir valdžios santykių deformacija, interesų konfliktai, o toliau – nesant kontrolės kelias atviras į bet kokius pažeidimus ir į bet kokius nusikaltimus. Nesena patirtis tai labai gerai įrodo – iššvaistytos biudžeto lėšos, niekam nereikalingi ir niekam tikę „ekspertai“ kaip siurbėlės siurbia Lietuvos syvus – paprastų žmonių viltis, pensininkų orumą ir pražudytus vaikų gyvenimus.

JKB: Jūs išstojote iš Tėvynės sąjungos  -Lietuvos krikščionių demokratų, tačiau kodėl būtent šiuo metu, kai konservatoriai nėra valdžioje, kai ne jie diktuoja valstybės politiką ir ne jie priima tautai svarbius sprendimus?

NP: Vis dėl to, neteisinga būtų manyti, jog jie nors kiek rimčiau priešinasi socialdemokratų vyriausybės vykdomai tolesnio turtinės nelygybės didinimo tarp pseudoelito ir visą darbo dieną sąžiningai dirbančių ir vos galą su galu suduriančių eilinių piliečių, kuo diskredituojamas pasitikėjimas valstybe.. Lyginant A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus vyriausybių darbus, skirtumų tarp jų pamatysime nedaug. Bene ryškiausias to pavyzdys – daugiavaikių motinų pensijų atvejis.

JKB: Ar galėtumėte paaiškinti plačiau?

NP: Ši istorija pakankamai aprašyta mano tinklapyje www.puteikis.lt. O buvo taip. Mamos, kurios išaugino labai daug vaikų, beveik neturi darbo stažo, – visas jų stažas buvo skirtas vaikams auginti ir auklėti. Todėl ir jų senatvės pensijos nedidukės. Todėl joms reikia papildomos valstybinės pensijos. 2007 metais jos pradėjo žygius pas valdžią, ir toms, kurios dorai išaugino 7 ir daugiau vaikų, jos buvo skirtos. 2008 metais joms pavyko įtikinti Seimą, kad antro laipsnio pensijas (400 Lt) būtų paskirtos ir 5-6 vaikus dorai išauginusioms motinoms, bet dėl krizės Seimas šį įstatymą sustabdė.

Aukštajai nomenklatūrai krizė baigėsi 2013 metais, kai Konstitucinis Teismas nusprendė, kad reikia atstatyti, t. y. padidinti algas tiems, kurie ir taip daug uždirba – teisėjams, Seimo nariams, aukštas pareigas užimantiems pareigūnams ir tarnautojams. Tačiau 2013 metų pabaigoje, svarstant iš kur paimti lėšų šiam padidinimui, Vyriausybė ir Seimo nariai, priklausantys valdančiai koalicijai, nusprendė, kad tarp daugelio šaltinių reikia paimti ir iš daugiavaikių mamų – nebemokėti joms tų valstybinių pensijų.

Pasiūliau šioms mamoms tokią taktiką: su autobusu surinkti per visą Lietuvą  keliasdešimt jų draugijos narių ir visą laiką būti Seimo balkone. Iš ten gręžti akimis gėdinant godžius Seimo narius tol, kol pavyks neleisti 71 seimo nariui balsuoti dėl tolesnio tų mamų pensijų užšaldymo. 2013 gruodžio mėn. šešiuose paskutiniuose Seimo sesijos posėdžiuose tokiu būdu kovojome dėl šių pensijų. Tačiau kai tik daugiavaikės mamos atvažiuodavo, LSDP frakcijos vadovai atidėdavo šių pensijų svarstymą – tikėdavosi, kad motinoms nebeužteks sveikatos ir pinigų. Kai po trijų autobusų jos pritrūko pinigų, aš pažadėjau keliones į kitus tris Seimo posėdžius (tiek buvo likę sesijos posėdžių dienų) apmokėti iš būsimo Seimo nario algos padidinimo.

Penkis ir šešis vaikus turinčių daugiavaikių mamų valstybinių pensijų mokėjimui per metus reikia 13 mln. Lt, o Seimo narių, teisėjų ir kitų aukštų valstybės tarnautojų algų vadinamajam atstatymui (o iš tikrųjų padidinimui) reikia 150 mln. Lt. Tuo tarpu Darbo partijos deleguota socialinių reikalų ir darbo reikalų ministrė Pabedinskienė ir Seimo socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkė Miškinienė neraudonuodamos melavo, neva reikia ne 13, o 70 mln. Lt 2014 metais ir 130 mln. Lt 2015 metais, lyg per vienerius metus galėtų dvigubai išaugti daugiavaikių mamų skaičius.

Siūliau Seimo nariams atsisakyti savo padidintos dalies (maždaug po 1300-1700 Lt į rankas kiekvienam Seimo nariui, priklausomai nuo jų stažo valstybės tarnyboje) ir tuos pinigus skirti daugiavaikėms mamoms. Jie, deja, nesutiko. Tačiau mamų akys, nežiūrint į tai, kad joms už nugaros stovėjo – tyčia jas gąsdino itin aukšti ir stambūs Seimo apsaugos darbuotojai, savo padarė – 10 Seimo narių iš valdančios koalicijos nedrįso balsuoti už tolesnį pensijų užšaldymą, būtinas balsų skaičius taip ir nesusirinko. Taigi net nežiūrint į Seimo pirmininkės L. Graužinienės pastangas perbalsuoti dėl įstatymo priėmimo, atkariauti šias pensijas galų gale pavyko.

Tačiau net po įstatymo įsigaliojimo LSDP atstovai piktybiškai aiškino, kad nėra biudžete lėšų, todėl įstatymas neveiks, grasino ir trukdė, tai ir jas vedžiojau Seime pas „iškiliuosius“ Seimo narius, kad sustabdytų LSDP pasipriešinimą tokių pensijų mokėjimui. Įdomu, kad socialdemokratams vieningai antrino ir Tėvynės Sąjungos frakcijos nariai…

Aš atsisakiau Seimo nario algos atstatymo-padidinimo perviršio 1500 Lt/mėn į rankas: 2014 m. sausio - balandžio perviršį skirsiu Daugiavaikių mamų draugijos „Motulės delnuose" trijų autobusų, kuriais jos važinėjo į tuos paskutinius tris posėdžius apmokėjimui . tai bus 1700+1800+1450 Lt = 4950 Lt (važinėjimus į pirmus tris posėdžius jos pačios apmokėjo). O nuo balandžio nustatysiu periodinį mokėjimą savo elektroninėje bankininkystėje, kad algos gavimo dieną tas perviršis automatiškai būtų grąžinamas į biudžetą kas mėnesį po 1500Lt.

JKB: Kokia tolimesnė Jūsų veiklos programa?

NP: Artimiausia be jokios abejonės, laimėti Lietuvos Prezidento rinkimus.

JKB: Ar Jūs manote tam realių galimybių? Kaip Jūs vertinate savo ir vadinamųjų „sisteminių“ kandidatų šansus?

NP: Vertinti teks ne man, o rinkėjams. Jeigu kas nors mano, kad dar neprasidėjus balsavimui, jau galima skaičiuoti balsus, tai gali tekti gana smarkiai suklysti. O šiuo momentu geriausia būtų ne galimybes tyrinėti, o panagrinėti kandidatų programas. Mano veiklos (pabrėžiu  ne rinkimų, o veiklos!) programa geriausiai yra atskleista bendradarbiavimo susitarime, kurį aš pasirašiau su Lietuvos pensininkų sąjūdžiu. Ir ne taip jau labai svarbu, laimėsiu aš rinkimus ar ne. Aš atkakliai sieksiu, kad mano programa būtų įgyvendinta. Su kitų kandidatų programomis palyginti kol kas nėra kaip ir nėra su kuo, nes kiti kandidatai neskuba paskelbti savo programų, – jie jų paprasčiausiai neturi.

JKB: Kas sudaro Jūsų programos esmę?

NP: Keliais žodžiais ją būtų galima apibūdinti taip: išlaisvinti Tautą nuo valdžios savivalės – grąžinti valstybę žmonėms: įvykdyti rinkimų reformą renkant atstovus ne pagal partinius sąrašus, o vienmandatėse, atkurti savivaldybes ir jų tarybas apylinkėse (valsčiuose), atkurti visuomenės atstovų dalyvavimą teismuose, sugrąžinti tikrą Tautos ir valdžios tarimąsi, dialogą.

JKB: Ačiū už pokalbį.