Kodėl Lietuvoje daugiausiai žudomasi ir žūvama?

N.P.: apie tai labai įdomus straipsnis Delfyje.lt.

Pateikiu ištraukas, jei norėsite, perskaitysite, pabaigoje yra nuoroda į visą studiją.

Tyrimo išvadų esmė – Lietuvos gyventojai yra labiausiai Europoje nusivylę ir apvilti valdžios, o po to jau ir aplinkinių bei patys savęs.

Todėl ne vien tiesioginėmis savižudybėmis žudosi, bet ir netiesioginėmis – besaikiu rūkymu, gėrimu, beprotišku lakstymu automobiliais, visišku nesisaugojimu nuo traumų  ir pan.

Ką daryti – yra straipsnio pabaigoje pasiūlymai kaip gerinti savijautą.

Atkreipčiau dėmesį į žemiau pateikiamus 5 svarbiausias nusivylimo priežastis, kurių pirmoji– būtent nusivylimas valdžia (tą vietą išryškinau raudona spalva)..

Iš čia jau kitos priežastys , manau, išvestinės.

Gal ir nieko naujo – valdžios pasipūtimas, arogancija, turtinė ir kitokia diferenciacija – vienaip ar kitaip lydi civilizacijos visuomenes visur.

Bet mes – visų blogų rekordų šioje srityje lyderiai.

O čia jau labai blogai. Ir dar blogai, kad tai supranta, kaip žemiau pateikiamame straipsnyje  išdėsčiau, tik 19 seimo narių iš 141, t.y.

Tik šie 13 procentų mūsų išrinktųjų sąmoningai apsisprendė mažinti sau algas, kad neerzintų žmonių.

Kiek reikės rinkimų, reformų, mitingų, kad šis procentas pasikeistų ir tuo pačiu pakeistų Lietuvos gyventojų polinkį žudytis ir žudyti ir taptų panašus į pvz. Olandijos?

 

Lietuvos susinaikinimo fenomenas

Dr. Gintaras Chomentauskas, dr. Dainius Pūras, Žurnalas "Psichologija Tau"

 

Kad gyvename keistoje ir liūdnoje visuomenėje, liudija ne tik retai besišypsantys veidai, bet ir negailestingi skaičiai. Ne vienas ir ne du, bet visas būrys faktų rodo – visuomenė rimtai serga. Posovietinių visuomenių tyrimai po 1990 m. užfiksavo akivaizdų buvusios socialistinės visuomenės gyventojų gyvenimo trukmės mažėjimą. 

Žlugus Sovietų Sąjungai ir komunistiniams režimams, Vidurio ir Rytų Europoje susiformavo apie 30 naujų valstybių, nusiteikusių plėtoti demokratiją ir rinkos ekonomiką. Šiame didžiuliame regione, kur gyvena apie 400 mln. žmonių, įvyko precedento neturinti sveikatos ir mirtingumo krizė.

Ją tyrę autoriai Giovanni Cornia ir R. Pannicia ir kt. atkreipė dėmesį į tai, kad 1990–2000 m. mirė net keturiais milijonais daugiau žmonių, negu prognozuota pagal statistinius rodiklius. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė daugelyje posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvoje, iki šiol mažėja ar yra mažesnė nei iki 1990 m.

Kas atsitiko? Juk objektyviai Lietuvoje gyvenimas pastarąjį dešimtmetį (iki dabar užklupusios krizės) nuolat ir sparčiai gerėjo. ... Paradoksas – gyvename demokratinėje visuomenėje, kyla gyvenimo lygis, gerėja medicininis aptarnavimas, o žmonės gyvena trumpiau…

Koks paslaptingas virusas šienauja Lietuvos gyventojus?

Vaizdas darosi aiškesnis, kai palyginame Lietuvą su kitomis šalimis pagal mirtingumo priežastis.

Šioje lentelėje akivaizdžiai matome, kad Lietuvoje net beveik keturis kartus dažniau mirštama dėl išorinių priežasčių. Lyginant Lietuvos vyrų (jie, atrodo, yra labiau pažeidžiami), mirusių dėl išorinių priežasčių, skaičių su kitomis Europos šalimis darosi dar baisiau – gyvename tarsi karo zonoje – Lietuvoje dėl šių priežasčių miršta beveik 10 kartų daugiau nei, pavyzdžiui, Nyderlanduose. ..

Kodėl agresiją kreipiame į save?

Konstatuoti, kad lietuviai linkę žalotis, moksliškai įdomu. Tačiau kas iš to? Juk galvodami visuomenės pokyčius turime suprasti, dėl kokių socialinių ir psichologinių priežasčių ši tendencija atsirado ir kas ją palaiko.

Diagnozė: naikiname patys save

Į tai, kad staigus socialinis ir ekonominis pokytis gali turėti stiprų neigiamą poveikį, žymus prancūzų sociologas E. Durkheimas atkreipė dėmesį dar praėjusio šimtmečio pradžioje: „Jei socialinėje sanklodoje įvyksta rimtų pokyčių, pavyzdžiui, dėl staigaus augimo ar netikėtos katastrofos, žmonės labiau linkę elgtis save žalojančiu būdu."

Pokytis veikia netiesiogiai – jis veikia subtilias žmonių tarpusavio santykių sistemas, sukeldamas „anomiją", t. y. visuomenės vertybių ir normų devalvaciją bei sukeldamas asmens susvetimėjimą su jį supančia socialine aplinka.

Plėtodamas E. Durkheimo mintis, L. Srole (1956) nustatė penkis anomijos komponentus:

1. Asmens vertinimas, kad bendruomenės lyderiams nerūpi žmonių poreikiai arba jie yra nusišalinę.

 2. Suvokimas, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama.

3. Požiūris, kad asmuo grįžta atgal, palyginti su jo anksčiau pasiektais tikslais.

4. Gyvenimo beprasmiškumo jausmas, kylantis dėl socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo.

5. Suvokimas, kad esami tarpasmeniniai santykiai nebeteikia paramos ir nėra produktyvūs.

Ar prielaida, kad socialinių santykių pokytis gali labai paveikti žmonių psichinę ir fizinę būklę, teoriškai pagrįsta? Tyrimai rodo – taip. Žmogus yra socialinė būtybė. Mums kaip duonos reikia saugumo, paramos, bendravimo. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo: kai šių dalykų negauname, „streikuoja" ne tik sveikas protas, bet ir kūnas.

 Taigi, ieškodami socialinių savižalos priežasčių socialiniuose santykiuose, nenukeliaujame į mokslinės fantastikos sritį… Tad tai, kas vyksta Lietuvoje, yra labai informatyvu.

[...]

Straipsnyje naudojama studijos, kurią atliko „Žmogaus studijų centras" Lietuvos ūkio ministerijos užsakymu, medžiaga. Visa studija publikuojama čia.