2009-01-05

S.Spurga: Apie krizę, alų ir Seimo narių atlyginimus

 

Saulius Spurga: Apie krizę, alų ir Seimo narių atlyginimus

BALSAS.LT 2008.12.30 05:03

 [N.P.: nesusilaikau neįdėjęs šio straipsnio, nes labai jau, mano manymu, taiklūs retai rašančio apžvalgininko pastebėjimai]:

 Apie autorių: Saulius Spurga (g. 1961 m.), baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, dirbo Vilniaus universitete, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sekretoriate, savaitraštyje "Atgimimas", "Laisvosios Europos radijuje", LR Seime. Šiuo metu dėsto M. Romerio universitete; mokslinių tyrinėjimų sritis – Europos Sąjungos politika ir valdymas. Paskelbęs daug publicistikos straipsnių. Kūrybą periodikoje pradėjo spausdinti 1985 m., o 2000 m. pasirodė pirmasis romanas "Pasaulio vidurys".

 

Dauguma Lietuvos žmonių supranta, kad krizė nėra vien dabartinės vyriausybės fantazijos produktas. Griežtas antikrizinis planas yra būtinas. Bėda, kad ir buvusios, ir dabartinės vyriausybės, rodos, stengiasi nepastebėti vieno paprasto dalyko: labiau nei vieno kito lito piniginėje Lietuvos žmonės pasigenda teisingumo, skaidrumo, aiškaus ir įtikinančio vyriausybės darbo. Įvykdžius šias sąlygas tauta pakeltų ir kur kas griežtesnes antikrizines priemones.

Alus gerti sveika

Deja, vertinant šiuo požiūriu ir dabartinės Andriaus Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės veiksmai nėra be priekaištų. Kokie motyvai lėmė sprendimą dėl vieno ar kito mokesčio - dažnai lieka neaišku. Suprantama, neretai apsisprendžiama po koalicijos partnerių derybų darant kompromisus, todėl nuoseklios strategijos įgyvendinti neįmanoma. Tačiau kažin, ar verta tikėtis, kad nudrėbus bet ką be jokio paaiškinimo visuomenė dėl to džiūgaus.

Pačios antikrizinio plano rengimo prielaidos buvo miglotos, netgi kiek absurdiškos, todėl abejotinas rezultatas buvo beveik užprogramuotas. Andrius Kubilius iš pat pradžių turėjo atskleisti mokesčių didinimo strategiją ir filosofiją, nurodyti, kam teks pakelti didesnę, kam mažesnę mokesčių naštą, kokie išlieka vyriausybės prioritetai net ir krizės akivaizdoje, ir kokia Lietuva išeis iš krizės. Vietoj to buvo pateikta beprasmė skaičių ekvilibristika: esą antikrizinio plano esmė yra suvienodinti gyventojų pajamų, pelno mokestį ir PVM, nes tokia paprasta schema esą pritrauks užsienio investuotojus. Kadangi galų gale patvirtinti skirtingi šių mokesčių tarifai, neaiški lieka ir plano esmė.

Keista matyti premjerą traukantį pečiais, kai jo klausiama, kodėl alui rasta galimybių nustatyti mažesnį akcizą, nei stipriesiems alkoholiniams gėrimams. Neužtenka pasakyti, kad gerti alų lyg ir geriau, nei degtinę. Lygiai taip pat galima pasakyti, kad sveika valgyti daržoves – jų lietuviai taip pat suvalgo mažiau nei kiti europiečiai, tačiau PVM lengvata šiuo atveju panaikinta. Galima klausti ir klausti – o ar nevertingas dalykas vaikų maitinimas, kultūros leidiniai ir daugelis kitų dalykų, kur lengvatos panaikintos. Kodėl paliktos mokesčių lengvatos advokatams, o panaikintos profesionaliems sportininkams? Tokių dalykų neturėtų būti, arba juos reikia įtikinamai paaiškinti.

Andriaus Kubiliaus išsišokimas dėl esą įvedamo mokesčio už lengvuosius automobilius privatiems asmenims – tai tikras klouno ekscentriko savižudiškas numeris, alkanos tautos tampymas už ūsų. Tarsi nepatenkintas dėl to, kad visuomenė neįtikėtinai ramiai priėmė valdžios siūlomas drastiškas apkarpymo priemones, A. Kubilius nutarė smogti į skaudžiausią vietą – prabilo apie mokestį už automobilį. Tas mokestis, pagal pirmą versiją, lyg ir turėjęs siekti 150 litų per mėnesį. Atrodo, ministras pirmininkas visiškai nesupranta, ką jis daro, ką kalba. Nejaučia atsakomybės už save, už partiją, už vyriausybę. Yra šimtas būdų pradėti kalbą apie tokį mokestį, o pasirinktas pats blogiausias, drastiškas ir nekonkretus – tiesiog bauginantis, juo labiau, kad joks sprendimas dar net iš tolo nebuvo priimtas. Dabar išeis taip, kad to mokesčio gal išvis nebus (prezidentas vetavo net ir atitinkamą įstatymą, apmokestinantį juridinių asmenų automobilius), o žmonės tiesiog sukiršinti be jokio reikalo, be prasmės.

Konstitucija draudžia sveiką protą?

Nepasitenkinimo jausmą lemia neteisingumas. Norėčiau sugrįžti prie jau plačiai nuskambėjusios, o pastaruoju metu, rodos, aprimusios Seimo narių atlyginimo istorijos. Žinoma, Seimo narių atlyginimai tesudaro menką valstybės išlaidų dalį ir neturi įtakos kitų gyventojų pajamoms. Manau, kad Seimo narių atlyginimas turi būti pakankamai aukštas, tačiau juk dabartinė padėtis ypatinga: šiam Seimui teko užduotis įgyvendinti drakonišką išlaidų apkarpymo programą. Seimo narių atlyginimo didinimas krizės akivaizdoje turi simbolinę reikšmę: rodo, kokia yra mūsų valstybė, kokie prioritetai, kam ji tarnauja. Seimo nariai išsisukinėja, esą dabar negali susimažinti atlyginimų, nes tai prieštarautų Konstitucijai: Seimo nariai negalintys nusistatyti atlyginimų sau patiems.

Tai yra tipiškas atvejis, kai formalus įstatymų ir Konstitucijos interpretavimas tampa priedanga savanaudiškiems veiksmams, kai žiūrima tik į įstatymo raidę, o ne esmę. Taip, įstatymas draudžia Seimo nariams patiems sau nusistatyti atlyginimą, tačiau galima suprasti, kad taip siekiama užkirsti kelią besaikiam jo didinimui. Pastarasis Seimo narių atlyginimo keitimas buvo atliktas jau po Seimo rinkimų, tik naujam Seimui dar nepradėjus darbo, todėl daugybė Seimo narių balsavo žinodami, jog balsuoja nustatydami savo paties atlyginimą, ir įstatymo dvasia čia yra pažeista. Galų gale mes nežinom, ar susimažindami atlyginimą sau patiems Seimo nariai pažeistų Konstituciją, nes tai gali konstatuoti tik Konstitucinis Teismas (nejaugi net šalį ištikus didžiausiam kataklizmui parlamentarai negalėtų susimažinti atlyginimų nepažeisdami Konstitucijos?!). O kad Konstitucinis Teismas konstatuotų pažeidimą, į jį turi kreiptis – tie patys Seimo nariai, nepatenkinti priimtu įstatymu. Jei nesikreips, įstatymas galios. Tačiau paskleidus abejonę dėl atitinkamo įstatymo projekto teisėtumo, jis padėtas į dūlėti į stalčių. Teisiniai argumentai išsakyti, čia galima ginčytis iki begalybės. Tačiau yra ir visuomenė, kuri tiesiog ėmė ir padarė savo išvadas, geriau suprasdama įstatymo dvasią nei pati valdžia.

Apmaudu, kad dėl tokių sprendimų, dėl visuomenės nuomonės ignoravimo, dėl nejautrumo ir aklumo kenčia ne tik Seimo, ne tik vyriausybės autoritetas – prarandamas pasitikėjimas visa valstybe.

Komentarų nėra: