Gerbiami kolegos, Rašė Gavrila Konstituciją,
arba pakalbėkime apie daugiau nei penkiolika metų rašomos Naujosios Baltarusijos Konstitucijos rezultatus Tai antroji straipsnio apie Dainių Žalimą dalis.
Pavadinkime ją „Konstitucinis dėvėtų drabužių turgus“. Sugrįžkime prie bendro Dainiaus Žalimo, Sviatlanos Cichanouskajos ir viso jos biuro darbo rezultatų. Cituoju patį Dainių Žalimą: „Ir pagalba Sviatlanos Cichanouskajos biurui rengiant naujos Baltarusijos Konstitucijos projektą. Apskritai TDC veiklos metu vyko glaudus bendradarbiavimas su demokratinės Baltarusijos lydere S. Cichanouskaja ir jos biuru, ir šis bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.“ Ilfo ir Petrovo romane „Dvylika kėdžių“, kurį daugelis tikriausiai dar prisimena, buvo toks pradedantis poetas Nikiforas Lapisas-Trubeckojus, vaikščiojęs po redakcijas ir pardavinėjęs poemas apie „daugiaveidį Gavrilą“. Tas Gavrila, priklausomai nuo politinės konjunktūros, tai dirbo paštininku, tai prekiavo fleitomis, tai kepė duoną, tai kentėjo nuo gangrenos. Baltarusijos opozicijoje taip pat yra toks „perspektyvus pradedantis poetas“ Anatolijus Lebedka, kuris „Naująją Baltarusijos Konstituciją“ rašo ir savo „Gavrilą“ pardavinėja jau mažiausiai penkiolika metų — bent jau tiek, kiek aš prisimenu. Nors galėjau ir praleisti šios šlovingos Anatolijaus profesinės veiklos pradžią, todėl visai gali būti, kad „Gavrilą“ jis pardavinėja dar ilgiau. Jei ką nors ir reikėtų įrašyti į Guinnesso rekordų knygą, tai Anatolijų Lebedką — kaip ilgiausiai trunkančio ir, ko gero, beprasmiškiausio projekto Baltarusijos demokratinėje erdvėje autorių. Maždaug nuo 2011 metų „Naujosios Baltarusijos Konstitucijos rašymą“ finansavo švedai iš Lietuvoje įsikūrusios švedų organizacijos SILC. Švedai buvo atkaklūs, jiems „beveik pavyko“, ir jie narsiai laikėsi keletą metų, kol galutinai išsikvėpė. Estafetę perėmė kiti rėmėjai, o finišo tiesiojoje, kažkur apie 2020-uosius, šią temą perėmė Lietuvos teisėjas Žalimas. Taip „perspektyvių pradedančių poetų“ tapo du: toks mielas baltarusiškai-lietuviškas tandemas, kuris, kaip dabar jau žinome, ant šio perspektyvaus „Gavrilos“ kartu jojo ilgus penkerius metus. Kai amerikietiški pinigai baigėsi, su dideliu smalsumu pastebėjau, kaip Anatolijus Lebedka vikriai persiorientavo į europines vertybes ir ėmė itin stropiai pardavinėti „Naujosios Baltarusijos Konstitucijos rašymo“ idėją jau Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos struktūroms. Manau, kad per penkiolika metų net tarakonas būtų parašęs bent kiek rišlų tekstą — ypač turėdamas tarp bendražygių ir pagalbininkų patį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininką. Bet, kaip sakoma, ne asilui medus. Šio teksto formatas nenumato detalios kritikos, tačiau verta pažymėti pagrindinį mūsų baltarusiškojo „Gavrilos“ paradoksą: savo „konstitucijoje“ jis išsaugo valdžios koncentracijos vienose rankose architektūrą ir rizikas, per kurias Baltarusijoje greičiausiai vėl ir atsiras naujas „Lukašenka“. Ypač neramina tai, kad tokios specialiosios tarnybos kaip KGB „Naujojoje Baltarusijos Konstitucijoje“ faktiškai nėra demontuojamos. Numatyta tik tai, kad jos bus „kažkaip kontroliuojamos“. Tačiau Baltarusijos KGB ir šiandien yra kontroliuojama — Aleksandro Lukašenkos kontroliuojama. Būtų naivu tikėtis iš KGB nepriklausomumo ar alternatyvumo. Problema slypi ne kontrolės trūkume, o pačiame politinės specialiosios tarnybos egzistavime kaip vidinio politinių oponentų slopinimo instrumento. Tai reiškia, kad net Naujojoje Baltarusijoje, tokioje, kokią ją įsivaizduoja Lebedka ir Žalimas, naujasis baltarusiškas KGB ir toliau taip pat uoliai mus seks. Arba — jei valdžioje būsime mes — naujasis baltarusiškas KGB seks jau patį Lebedką. O mes visi draugiškai apsimesime, kad „vykdome jo kontrolę“. Žodžiu, „Naujojoje Baltarusijoje“ kažkas kažką vis tiek stebės. Kaip sakoma, viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena. Ir net tai nėra pagrindinė „Naujosios Konstitucijos“ problema. Pagrindinė problema — posovietinė teisinė priklausomybė ir visiškas konstitucinės dekolonizacijos nebuvimas. Visos „Naujosios Baltarusijos Konstitucijos“ teksto unikalumo tikrinimo sistemos kažkodėl neaptiko jokios ryškesnės intelektinės šveicariško federalizmo ar skandinaviško parlamentarizmo įtakos. Tačiau šiuolaikiniai rusiški ir lukašenkiniai šaltiniai, įskaitant Rusijos Konstituciją, ten atstovaujami itin užtikrintai. Po analizės susidaro įspūdis, kad naujosios Konstitucijos projektą rašė ne tiek politiniai reformatoriai, kiek labai disciplinuoti ir stropūs baltarusiško, rusiško bei sovietinio juridinio archyvo redaktoriai. Net teksto unikalumo tikrinimo sistemos, panašu, liko šiek tiek sutrikusios dėl „broliškos“ Naujosios Baltarusijos teisinės integracijos su Rusija masto. Skaitant Naujosios Baltarusijos Konstitucijos tekstą apskritai susidaro labai stiprus įspūdis, kad pagrindine pereinamojo laikotarpio auka tapo ne demokratija, o teksto originalumas. Negana to, abu „poetai“ nepatingėjo „pasiskolinti“ net Rusijos Konstitucijos tekstų. Jei tikėti plagijavimo tikrinimo sistemomis „Content Watch“, būsimoji Naujoji Baltarusija bus 16,6 proc. sena gera proputiniška Rusija. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkui Rusijos Konstitucija gali būti bent kuo nors etalonas ar sektinas pavyzdys. |
