Sofia Malashevich teisme.
Kai 2022 m. kovo 9 d. Tichonas pagaliau išėjo į laisvę, karas Ukrainoje dar tik prasidėjo. Baltarusijoje tuo metu visi mūsų protestai jau buvo nuslopinti, ir iš šalies galėjo atrodyti, kad visa baisiausia Tichonui jau liko praeityje. Tačiau laisvės nebuvo. Nes buvęs politinis kalinys Baltarusijoje po paleidimo į laisvę netampa laisvu žmogumi. Jis tiesiog pereina iš vienos nelaisvės formos į kitą. Valstybė ir toliau jį stebi. Pas jį ir toliau ateina milicijos ir KGB pareigūnai. Jį ir toliau kviečia, tikrina ir kontroliuoja, kviečia į nesibaigiančias apklausas. Jam vėl ir vėl leidžiama suprasti, kad bausmė baigėsi tik popieriuje, o iš tikrųjų jis vis dar lieka žmogumi, kurį laiko svetimu, įtartinu ir pavojingu. Ir visada reikia būti namuose iki aštuntos valandos vakaro. Labai greitai paaiškėja, kad susirasti darbą beveik neįmanoma, kad darbdaviai bijo turėti reikalų su buvusiais politiniais kaliniais, kad pažįstami pradeda atsargiau rinktis žodžius ir rečiau skambinti, kad kai kurie žmonės pereina į kitą gatvės pusę ne todėl, kad pakeitė savo nuomonę, o todėl, kad bijo pakartoti jo likimą. Ir dar labai greitai paaiškėja, kad kartu su tavimi ir už tave bausmę toliau atlieka tavo tėvai ir artimieji, iš esmės visa tavo šeima. Kiekvienas netikėtas skambutis priverčia juos krūptelėti, kiekvienas beldimas į duris priverčia galvoti apie naują kratą ar naują sulaikymą. Jie užmiega ir pabunda su ta pačia baime – baime vėl prarasti savo vaiką. Baltarusijos kalėjimas nelieka už nugaros, jis tiesiog tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Jis prasiskverbia į pokalbius, mintis, sapnus ir ateities planus. Jis apsigyvena šalia žmogaus ir eina paskui jį kaip šešėlis net tada, kai spygliuota viela lieka toli už nugaros. Taip Tichonas atsidūrė Ukrainoje – kaip ir tūkstančiai kitų baltarusių, kurie po 2020 metų paliko tėvynę ne ieškodami geresnio gyvenimo, o mėgindami išgelbėti savo gyvybę ir apskritai savo laisvę. Daugeliui Ukraina tada buvo vienintelė vieta, į kurią po kalėjimo, po baudžiamųjų bylų, po apklausų ir nesibaigiančios baimės dar buvo galima išvykti be vizos. Žmonės bėgo ne nuo namų, o nuo represijų. Išvykdavo ne ekonominės laimės ieškoti, o dėl galimybės vieną dieną vėl pasijusti laisviems. Šiandien Ukrainoje yra dešimtys tūkstančių baltarusių. Daugelis jų gyvena be galiojančių dokumentų. Daugelis metų metus egzistuoja savotiškuose teisiniuose spąstuose tarp šalių, įstatymų, valstybių ir jų karų. Daugelis dingsta iš akiračio taip, kad niekas negali pasakyti, kas nutiko, kur jie yra ir ar apskritai dar gyvi. Niekas sistemingai nestebi jų padėties. Niekas nežino, kiek jų pateko į bėdą. Ukraina turi savo karą ir savo tragedijas, o baltarusiams paprasčiausiai nebeužtenka nei laiko, nei jėgų. O mes jau metų metus esame priversti kovoti dėl Baltarusijos politinių pabėgėlių teisinio statuso net ir Europoje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo klestinti. Tuos, kurie atsidūrė Ukrainoje, pagalba dažnai tiesiog nepasiekia. Tichonas tapo vienu iš šių nematomų žmonių. Būtent ten įvyko istorija, apie kurią man iki šiol sunku kalbėti. Po kalėjimo Tichonas susipyko su kai kuriais baltarusiais. Taip dažnai nutinka: emigracijoje konfliktai kyla lengviau nei namuose, nes už kiekvieno žmogaus jau stovi išgyventos traumos, nuoskaudos ir savas skausmas. Iki šios dienos negaliu pasakyti, iš kur tiksliai atsirado visa ši istorija su kaltinimais Tichonui ir kas ją paleido. Tačiau labai greitai ji pradėjo gyventi savo gyvenimą, turėdama labai konkrečių pasekmių. Ukrainos saugumo tarnyba pripažino Tichoną grėsme Ukrainos nacionaliniam saugumui ir priėmė sprendimą deportuoti jį į Baltarusiją. Žmogui, kuris niekada nėra susidūręs su Baltarusijos kalėjimu, sprendimas dėl deportacijos gali atrodyti kaip įprasta biurokratinė procedūra. Tačiau Tichonui tai reiškė grįžimą ten, iš kur jis kartą jau ištrūko sumokėjęs vienerių metų ir šešių mėnesių savo gyvenimo kainą. Jis pernelyg gerai žinojo, kas jo laukia kitoje sienos pusėje, nes jau buvo girdėjęs už nugaros užsidarančios kameros durų garsą, jau buvo praėjęs apklausas, baimę ir pažeminimus. Galima skaityti buvusių politinių kalinių liudijimus ir nagrinėti žmogaus teisių organizacijų ataskaitas, tačiau tarp žinojimo ir asmeninės patirties plyti praraja. Tichonas šią prarają jau buvo pajutęs. Todėl deportacija jam reiškė ne grįžimą namo, o grįžimą į sistemą, kuri jau kartą atėmė iš jo laisvę ir visiškai galėjo atimti visa kita. Ir tada įvyko, ko gero, kai kas dar baisesnio nei patys kaltinimai grėsme Ukrainos nacionaliniam saugumui. Nuo Tichono pradėjo nusigręžti draugai ir pažįstami – tie, kurie nuo jo nenusigręžė net tada, kai jis atsidūrė Baltarusijos kalėjime. Įtikinamų įrodymų nebuvo, išskyrus kažkieno paleistus gandus, kad jis esą šnipas ar informatorius. Taip ir neatsirado faktų, kurie iš tikrųjų patvirtintų kaltinimus. Nuo jo nusigręžė todėl, kad žmonėms pasidarė baisu dėl savęs. Baisu ginti baltarusį, patekusį į bėdą Ukrainoje. Baisu ginčytis ir konfliktuoti su Ukrainos specialiosiomis tarnybomis. Baisu prašyti įrodymų ten, kur visi jau mieliau tyliai sutiko. Baisu stoti šalia žmogaus, kuris oficialiai paskelbtas pavojingu ir „valstybės priešu“. Ir vėl žmonės ėmė „pereiti į kitą gatvės pusę“: jiems pasidarė baisu rizikuoti savo reputacija, savo padėtimi, savo ateitimi, ypač kai ta gatvė jau yra kitoje šalyje, o tu esi pabėgėlis, ir tavo paties statusas naujoje šalyje labai trapus. Paprasčiausias kelias – nutylėti ir pasitraukti į šalį, apsimesti, kad tai jų neliečia. Tada ypač aiškiai pasimatė, koks vienišas gali likti žmogus, kurį nuspręsta paskelbti kaltu, net jei jis nėra kaltas. Net jei giliai širdyje jie patys supranta, kad kaltinimai atrodo abejotini ir neįtikinami. Baimė – vienas karčiausių dalykų, kuriuos man teko pamatyti per visus šiuos metus net tose šalyse, kurias tradiciškai įprasta laikyti demokratinėmis. Žmogus paliekamas be solidarumo ir paramos ne tada, kai jis kaltas, o tada, kai jis laikomas nekaltu, bet bijoma tai pasakyti garsiai. Mane kritikavo ir toliau kritikuoja baltarusių vyrai, kurie kovoja Ukrainoje Ukrainos pusėje. Kritikuoja pirmiausia už pagalbą atsisakantiems karo tarnybos ir dezertyrams, už žmonių, nenorinčių imti ginklo į rankas, gynimą. Mes tvirtiname, kad žmogaus teisė atsisakyti žudyti yra tokia pat fundamentali teisė kaip ir kito žmogaus teisė ginti savo šalį. Mes seniai pripratome prie šios kritikos, prie kaltinimų išdavyste ir prie baltarusių skirstymo į „teisingus“ ir „neteisingus“, vertus apsaugos ir jos nevertus. Būtent todėl man ypač svarbūs žodžiai, kuriuos baltarusių savanoriai parašė jau po Tichono žūties: jie viešai pripažino tai, ką daugelis žinojo ir anksčiau, bet bijojo pasakyti garsiai – tada visi pabūgo, ir tik man bei dar keliems žmonėms užteko drąsos stoti šalia jo ir nepriimti Ukrainos specialiųjų tarnybų kaltinimų be įrodymų. Aš tai padariau ne todėl, kad tai buvo politiškai naudinga. Ne todėl, kad tai galėjo atnešti man kokį nors žinomumą, palankių straipsnių ar kieno nors dėkingumą. Ir tikrai ne todėl, kad tai galėjo patikti Ukrainos valdžiai ar Ukrainos specialiosioms tarnyboms. Mes tai padarėme todėl, kad nematėme nė vieno Tichono kaltės įrodymo: nė vieno įrodymo, kad jis dirbo KGB, nė vieno įrodymo, kad jis kėlė grėsmę Ukrainai, nė vieno fakto, kuris galėtų pateisinti jo deportaciją į Baltarusiją, kur jo lauktų naujos baudžiamosios bylos, kankinimai ir kalėjimas.
Aš visada maniau ir tebemanau, kad nekaltumo prezumpcija arba egzistuoja visiems, arba neegzistuoja apskritai. Negalima paaukoti dešimties nekaltų žmonių likimo vien todėl, kad tarp jų teoriškai gali būti vienas kaltas žmogus. Karas daug ką keičia, jis sustiprina baimę, o sprendimus padaro griežtesnius, tačiau ir jis neturi virsti pateisinimu tam, kad nekalti žmonės taptų aukojama medžiaga bet kurios šalies „nacionalinio saugumo“ vardu. Mes bandėme išgelbėti Tichoną visais būdais, kurie tada dar buvo likę. Bandėme išvežti jį į Lenkiją, bet jis neturėjo vizos, ir Lenkijos siena jam liko uždaryta; ieškojome galimybių per Moldovą, bet ir tai nepavyko; ieškojome pinigų advokatams, nors pinigų nebuvo; ieškojome žmonių, kurie galėtų padėti; ieškojome bent kokios nors išeities, nes laikas sparčiai baigėsi, migracijos tarnybos jau buvo pradėjusios jo ieškoti, o sprendimas dėl deportacijos turėjo bet kurią akimirką įsigalioti. Mes supratome, kad jei dabar praleisime apskundimo terminus, galbūt prarasime paskutinę galimybę apsaugoti Tichoną nuo grąžinimo į Baltarusiją, ir būtent todėl paskutinėmis valandomis prieš terminui baigiantis parašiau vadinamąją „tormozuchą“ – skubų apeliacinį skundą, kurio pirmiausia reikėjo tam, kad laimėtume laiko. Neturėjome nei pinigų, nei darbo su Ukrainos teise patirties, nei pakankamų ukrainiečių kalbos žinių, o aš šį skundą rašiau tiesiog ant kelių, būdama kelyje, suprasdama, kad jis toli gražu nėra idealus, kad jame tikrai bus klaidų ir silpnų vietų. Bet jeigu tada nebūtume jo išsiuntę, kitos galimybės galėjo ir nebeatsirasti. Tą vakarą paštas jau užsidarinėjo ir laikas baigėsi, visi buvo išsekę, įsitempę, pyko ir pratrūkdavo vieni ant kitų, bet mes suspėjome: tiesiog paskutinę akimirką išsiųstas skundas laimėjo mums kelias dienas, kurios tapo lemtingos. Per tą laiką pavyko rasti ukrainiečių advokatų ir ukrainiečių organizacijų, kurios stojo šalia Tichono; vėliau pavyko sukurti visavertę gynybą; paskui pavyko laimėti bylą, įrodyti, kad Tichonas nekelia grėsmės Ukrainai, ir galiausiai panaikinti sprendimą dėl deportacijos į Baltarusiją. Mes parodėme, kad kaltinimai Tichonui neatlaiko jokio patikrinimo. Bet kalbant tiesiai, aš bijojau. Mesti iššūkį iš karto visoms mūsų regiono specialiosioms tarnyboms – KGB, FSB, Lietuvos valstybės saugumo departamentui, o dar ir Ukrainos specialiosioms tarnyboms – iš tiesų baisu, ypač karo metu, kai bet kokia abejonė lengvai paskelbiama išdavyste, o bet koks klausimas – priešiškumu ir „darbu priešui“. Moralinis pasirinkimas buvo labai paprastas ir todėl kartu sunkus: arba nutylėti, apsimesti, kad nepažįstu jokio Tichono, ir paskui visą gyvenimą negerbti savęs už bailumą, arba stoti šalia ir ginti jį, nes jokiu karu negalima pateisinti nekaltų aukų net ir bet kurios šalies „nacionalinio saugumo“ vardu. Mūsų, baltarusių su tokia skaudžiai pabudusia sąžine, buvo vos trys: aš kaip žmogaus teisių gynėja, vienas baltarusis tinklaraštininkas ir dar vienas baltarusis režisierius, kuris, atrodo, irgi liko šalia veikiau iš nevilties, nes taip ir nesugebėjo sau sugalvoti pateisinimo, kodėl turėtų tylėti. Tada Tichonas liko gyventi Ukrainoje. Tada mums pavyko jį apginti. Jis nepakartojo Vasilio Veremeychyko, Vitoldo Ashurako ir Alesio Pushkino likimo. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma ištaisyti net tada, kai laimi bylą. Galima panaikinti sprendimą dėl deportacijos. Galima pasiekti teisingą teismo sprendimą. Galima įrodyti, kad žmogus nekaltas. Tačiau neįmanoma grąžinti jam tų jaunystės metų, kurie jau buvo pavogti. Neįmanoma grąžinti to saugumo jausmo, kurį turi paprasti žmonės, nepatyrę represijų ir kankinimų. Neįmanoma priversti žmogaus vėl patikėti teisingumu po to, kai jis pernelyg anksti pamatė, kaip lengvai įstatymas gali virsti smurto ir baimės įrankiu. Nes baimė iš tiesų užkrečiama. Nes dauguma žmonių nori tikėti, kad nelaimė juos aplenks, jei jie žengs žingsnį atgal ir apsimes, kad tai, kas vyksta, jų neliečia.
O paskui Tichonas išėjo į frontą. Negaliu palaikyti šio sprendimo. Kaip žmogaus teisių gynėja niekada negalėsiu laikyti karo žmonių problemų sprendimo būdu ir niekada negalėsiu suvokti mirties kaip normalaus atsako į neteisybę. Tačiau galiu pabandyti suprasti žmogų, kuris šį sprendimą priėmė. Ir kuo daugiau šiandien galvoju apie Tichono likimą, tuo dažniau man atrodo, kad jam tai buvo ne tik sprendimas dėl karo. Tai buvo sprendimas, kaip likti gyventi šalyje, kuri tapo jo prieglobsčiu po Baltarusijos kalėjimo. Savo gyvybę jis paaukojo tam, kad įrodytų aplinkiniams, jog jis nėra tas, kuo jį kadaise paskelbė Ukrainos specialiosios tarnybos. Tai buvo bandymas susigrąžinti žmogiškąjį orumą, kurį iš jo tiek kartų mėgino atimti – iš pradžių Baltarusijos saugumo pajėgos, paskui melagingi liudytojai ir skundikai, paskui valstybės institucijos, labiau tikėjusios svetimais žodžiais negu faktais. Galbūt jis norėjo įrodyti aplinkiniams ir sau pačiam, kad nėra Ukrainos priešas. Galbūt po visko, ką patyrė, jam atrodė, kad kito kelio jam jau nebėra. Nežinau jo motyvų. Bet žinau ką kita. Tichonui buvo vos dvidešimt treji. Tai amžius, kai žmogus paprastai renkasi universitetą arba pirmą rimtą darbą. Amžius, kai žmonės įsimyli, kuria planus, keliauja, nuomojasi pirmą būstą, galvoja apie ateitį ir nuoširdžiai tiki, kad prieš akis dar labai daug laiko. 2026 m. gegužės 9 d., Europos dieną, Tichonas Kliukačas žuvo. Tą dieną, kai Europos politikai sako ugningas kalbas apie žmogaus teises, apie asmens orumą, apie laisvę, demokratiją ir žmogaus gyvybės vertę. Tą dieną, kuri turėtų simbolizuoti taiką, vienybę ir kiekvieno žmogaus teisę gyventi laisvai ir saugiai. Ir yra kažkoks baisus, beveik nepakeliamas kartėlis tame, kad būtent tą dieną žuvo dvidešimt trejų metų baltarusis, kuris per visą savo trumpą gyvenimą taip ir nespėjo iš tikrųjų pasinaudoti nė viena iš šių teisių. Jis nespėjo pagyventi saugiai. Jis nespėjo pagyventi nė vienoje šalyje, kurioje įstatymas žmogų saugo, o ne jį medžioja. Jis nespėjo sužinoti, koks galėjo būti jo gyvenimas, jei jo iš pradžių nebūtų pavogusios represijos, paskui tremtis, o vėliau karas. Todėl šiandien manęs nepalieka vienas klausimas. Kaip nutiko, kad pačiame Europos centre jauni baltarusiai iki šiol yra priversti rinktis ne tarp skirtingų gyvenimo variantų, o tarp skirtingų mirties variantų? Tarp lėtos mirties Baltarusijos kalėjime ir greitos mirties Ukrainos fronte. Juk tai nėra pasirinkimas. Tai tik pasirinkimo iliuzija. Nes tikras pasirinkimas reiškia, kad tarp galimų variantų yra ir gyvenimas. O šioje formulėje gyvenimo nėra. Kiekvienas žmogus – ir baltarusis berniukas, kuriam ką tik sukako aštuoniolika, ir buvęs politinis kalinys, ir pabėgėlis, ir savanoris – turėtų turėti dar vieną variantą. Variantą gyventi. Baltarusis Tichonas dabar amžinai liks dvidešimt trejų metų. Ir man labai norisi pasakyti tai, ko nespėjau jam pasakyti, kol jis buvo gyvas. Atleisk man, Tichonai. Didžiuojuosi, kad tada neišsigandau ir sugebėjau atsistoti šalia tavęs bei apginti tavo gerą vardą tada, kai nuo tavęs nusigręžė beveik visi. Didžiuojuosi, kad mūsų maža išsigandusių baltarusių saujelė vis dėlto neleido išsiųsti tavęs atgal į Baltarusijos kalėjimą, kai tai atrodė beveik neišvengiama. Tačiau man be galo skaudu, kad, nepaisant viso to, taip ir nesugebėjau išgelbėti tavo gyvybės. Nuotraukoje – Tichonas Kliukačas. |
