2009-12-29

‚Pajūrio naujienų‘ Metų žmogus – kovotoja už saugią aplinką

Nuotraukoje – Kretingos rajono Žibininkų kaimo gyventoją Genovaitę Šunokienę, aktyvią Lietuvos kovotoją prieš nesaugų mobilųjį ryšį ir elektromagnetinę spinduliuotę, „Pajūrio naujienų" skaitytojai išrinko 2009-ųjų Metų žmogumi.

N.P.: sveikinu viešojo intereso gynėją Genovaitę Šunokienę su šiuo skaitytojų apdovanojimu, džiaugiuosi, kad piliečių teisių gynėjų  Lietuvoje daugėja.

‚Pajūrio naujienų' Metų žmogus – kovotoja už saugią aplinką

Irena ŠEŠKEVIČIENĖ Pajūrio naujienos 2009-12-29

Žibininkų kaimo gyventoją Genovaitę Šunokienę, aktyvią Lietuvos kovotoją prieš nesaugų mobilųjį ryšį ir elektromagnetinę spinduliuotę, „Pajūrio naujienų" skaitytojai išrinko 2009-ųjų Metų žmogumi. 

Tradiciniuose, jau tryliktąjį kartą „Pajūrio naujienų" paskelbtuose, Kretingos rajono 2009-ųjų Metų žmogaus rinkimuose šiemet dalyvavo rekordinis skaitytojų skaičius: internetu balsavo beveik 2 tūkst., telefonu – per 0,5 tūkst. asmenų. Daugiausiai – 522 - skaitytojų balsus – 419 internetu ir 103 telefonu – už aktyvų pilietiškumą surinko kolekcionierė paukštininkė Genovaitė Šunokienė iš Žibininkų kaimo, telkianti Lietuvos žmones kovoti prieš nesaugų mobilųjį ryšį.

Metų žmogumi skaitytojai taip pat gausiai rinko jaunąjį sportininką Edgarą Slušnį bei Kartenos kleboną Rolandą Karpavičių, - balsų skaičiumi jie nedaug atsiliko nuo G.Šunokienės. Per 200 laikraščio internetinės svetainės lankytojų pasisakė ir už Darbėnų vidurinės mokyklos mokytoją Juozą Maksvytį.

Kovoja už tiesos žinojimą

G.Šunokienės prieš dvejus metus pradėtas žygis už tai, kad iš jos kaimynystės būtų pašalinta mobiliojo ryšio antena, įgijo pagreitį: šį pavasarį su bendraminčiais ji parengė peticiją Sveikatos apsaugos ministerijai. Šiandien ji ragina žmones kovoti prieš nesaugią aplinką, informuoja juos apie esamą situaciją.

Penkiasdešimtmetė G.Šunokienė pirmoji Lietuvoje iškėlė mintį, kad mobilusis ryšys būtų uždraustas mokyklose: Seime bus sudaryta darbo grupė, kuri svarstys šį siūlymą.

Ji inicijavo Visuomenės sveikatos centro sprendimą - sustabdyti jau veikiančių mobiliojo ryšio stočių higienos pasų projektą. „Mūsų iniciatyvinė grupė pareikalavo, kad antenos būtų statomos ne arčiau 300 m nuo gyvenamųjų namų, nes šioje zonoje fiksuojama 2-3 kartus daugiau vėžinių susirgimų. Be to, statant anteną ant daugiabučio, būtina gauti 51 proc. gyventojų parašų. Dabartinės stotys veikia pažeidžiant įstatymus – be higienos pasų", - teigė G.Šunokienė.

Aš kovoju ne prieš mobilųjį ryšį apskritai, bet - prieš nesaugų ryšį. Aš kovoju už tai, kad žmonėms būtų pateikta teisinga informacija apie bevielio ryšio prietaisus ir kad žmonės žinotų, kaip jų sveikatą veikia elektromagnetiniai laukai. Elektromagnetinis ryšys silpnina imuninę sistemą, sukelia galvos skausmus, kraujo spaudimą, nemigą, depresiją ir skatina vėžio susirgimus", - sakė moteris, prisipažindama, jog pati išgyveno klastingą ligą, kuri ir paskatino ją imtis aktyvios veiklos.

Siekė pašalinti vėžio priežastį

Žibininkų kaimo senbuvė pasakojo, kad jau prieš kelerius metus ji pastebėjo, jog nuo auglių pradėję gaišti jos reti paukščiai. „Paukščius laikau jau 20 metų, - anksčiau to nebūdavo. Pati skrodžiau ir ieškojau priežasčių – paukščių kepenyse ir žarnyne surasdavau akivaizdžiai išbujojusių auglių, nors niekada nenaudoju dirbtinių lesalų, - kalbėjo G.Šunokienė. – Kai mūsų kaimo žmonės vienas po kito ėmė sirgti vėžiu, tarp jų – aš ir mano kaimynas, pradėjau domėtis galimomis šios ligos priežastimis".

Šiandien moteris džiaugiasi, jog po gydymo pasveiko. Tačiau ji sakė supratusi, kad nepašalinus tikrosios vėžio priežasties – nenukeldinus kaimyno kieme, už 50 m nuo jos namų esančios mobiliojo ryšio antenos, - išgijimas bus laikinas.

Todėl prieš dvejus metus ji ėmėsi žygių nukelti ne tik šią anteną, bet surinko visų Žibininkų kaimo gyventojų parašus, kad būtų pašalinta antena, įrengta pramogų komplekso teritorijoje. Tačiau pastaroji liko, nes yra įrengta už 300 m nuo pagrindinės gyvenvietės, o šeimininkai jos nesikrato.

Prieš mobiliuosius telefonus vaikams

G.Šunokienė sakė, jog domėdamasi mobiliojo ryšio antenomis, ji susipažino su profesoriumi Jonu Grigu, kuris jau 40 metų tyrinėja mikrobangas ir žino neigiamą jų poveikį žmogaus organizmui. Deja, anot jos, mokslininkų darbai yra ignoruojami, nes standartus nustato valdininkai, neturintys mokslinių žinių.

Tačiau, anot pašnekovės, šiandien pasaulis pamažėle atranda tai, apie ką J.Grigas straipsniuose rašė jau prieš 10 metų. Elektromagnetiniai laukai taip paveikia žmogų, kad jis tampa dirglus, jam peršti odą, atsiranda įvairios alergijos. Dėl šių priežasčių 3-10 proc. pasaulio gyventojų tapo perdėtai jautrūs. „Švedija tai pripažįsta kaip negalią, moka pašalpas ir sudaro sąlygas perdėtai jautriems žmonėms išsikelti gyventi už miesto ribų. Izraelis jau priėmė įstatymą, draudžiantį butuose įrenginėti bevielio ryšio prietaisus", - tvirtino G.Šunokienė.

Bevielis internetas ir belaidis telefonas, jos teigimu, mūsų buityje yra pagrindiniai elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniai. Prietaisų poveikio esmė yra įžeminimas: jeigu mikrobangų krosnelė ar kompiuteris yra įjungti į įžemintą rozetę, jų spinduliuotė 100 kartų mažesnė, negu įjungus į neįžemintą rozetę.

Mokslininkų nustatyta, kad kalbant mobiliuoju telefonu nuo 500 iki 2 tūkst. valandų, susidaro palankos sąlygos išsivystyti augliui. Todėl, G.Šunokienė tvirtino, suaugęs žmogus turi žinoti tiesą, o pasirinkti – jo teisė.

Tačiau dėl vaikų teisių G.Šunokienė sakė kovosianti visomis išgalėmis: „Vaiko kaukolė yra silpnesnė, smegenyse – daugiau vandens, dėl to ir spinduliai įsiskverbia giliau. Rusija, atlikusi įvairius bandymus ir žinodama elektromagnetinių spindulių poveikį, mobiliųjų telefonų nerekomenduoja vaikams net ligi 18, Prancūzija – ligi 12, o dauguma ES šalių – ligi 16 metų".

Paminklosaugininkų gėda – sovietinio stiliaus restauravimas

Fotografijoje - Priplėkusi, nevėdinama, šlapia Tiškevičių koplyčia Kretingoje - savo darbo nemylinčių 'restauratorių ' rezultatai

N.P.: 20 metų nebėra SSSR, o kai kurie restauratoriai, projektuotojai ir valstybės tarnautojai vis bando dirbti kaip ir anais laikais - pinigus, skirtus paminklams saugoti, išmesti vėjais:

Pinigai išleisti vėjais ir nėra kaltų

Tiškevičių koplyčia: pinigai išleisti vėjais ir nėra kaltų

Irena ŠEŠKEVIČIENĖ Pamario naujienos 2009 12 29, VE

Prieš Kalėdas, besibaigiant penkerių metų garantiniam grafų Tiškevičių koplyčios restauravimo darbų terminui, buvo susizgribta, kad koplyčia jau gerokai supuvusi iš vidaus. Tam, kad būtų išsiaiškinta, kas dėl to kaltas – nekokybiškai darbus atlikę restauratoriai ar prastai ją prižiūrėję šeimininkai - dar spalį buvo sudaryta specialistų komisija. Tačiau konkretūs kaltininkai tebėra nenustatyti.

Koplyčios restauravimo darbus Kretingos muziejaus iniciatyva užsakė valstybės įstaiga „Lietuvos paminklai", o juos atliko bendrovė iš Klaipėdos „Pamario restauratorius".

Restauravimo darbams buvo išleista 272 tūkst. Lt. Juos finansavo Kultūros paveldo departamentas (KPD) išvien su Kretingos rajono savivaldybe.

KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vyresnioji inspektorė Daiva Maziliauskienė, teigė, jog komisija nustatė, kad koplyčios būklė – prasta. Bendrovė „Pamario restauratorius" darbus įvykdė pagal projektą. Koplyčia nebuvo prižiūrima ir vėdinama po to, todėl ir nukrito tinkas. Šiandien, ji tikino, KPD specialistai dar negali pateikti galutinių išvadų, nes neišsiaiškino, kas yra koplyčios valdytojas.

VĮ „Lietuvos paminklai" direktoriaus pavaduotojas Vytautas Aleškevičius teigė, jog Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė prieš kelerius metus kreipėsi į juos prašydama, kad būtų likviduota koplyčios avarinė grėsmė.

„Prie koplyčios vidaus atkūrimo projekto buvo pridėta ekspertų išvada, kad po restauravimo būtina papildomai atlikti rūsio ventiliacijos bei pamatų hidroizoliacijos įrengimo darbus. Tačiau jie nebuvo atlikti, dėl to koplyčia šiandien ir pūva iš vidaus - nuo sienų gabalais krinta tinkas", - tvirtino V.Aleškevičius.

Anot jo, 2004 m. darbus priėmusi valstybinė komisija, kurios nariai buvo ir Kretingos muziejaus direktorė V. Kanapkienė bei Kretingos rajono paveldo specialistas Algirdas Mulvinskas, restauratoriams priekaištų neturėjo. Bėda ta, kad komisijai pasirašius aktą, tapo nebeaišku, kas yra koplyčios šeimininkas ir kas toliau ja rūpinsis. Todėl komisijos aktas su tolimesnių darbų rekomendacijomis liko pas užsakovus.

Koplyčia, kaip paveldo objektas, priklauso valstybei, tačiau juo pasirūpinti privalo Savivaldybė.

Situacija ypač susipainiojo, nes per penkerius metus Savivaldybės padaliniai - Kretingos muziejus ir Kretingos miesto seniūnija - taip ir nesutarė, kuris rūpinsis koplyčia. Abiejų šių institucijų vadovai atsakomybės už šį paveldo objektą tebesikrato ir ligi šiol.

Nors pagal 1998 m. sausio 28 d. rajono mero potvarkį Kretingos miesto kapinės perduotos į seniūnijos balansą, tačiau ligi šiol neatlikta jų inventorizacija ir teisiškai nėra įforminta miesto seniūnijos atsakomybė už senųjų kapinių istorinius objektus. V.Kanapkienė atsakomybės už koplyčią taip pat neprisiima, nes ji nėra muziejaus balanse.

„Pripažįstame, kad atsakomybės pritrūko mūsų rajono paveldosaugininkui Algirdui Mulvinskui, kurio pareiga – prižiūrėti rajono paveldo objektus, tarp jų – ir grafų Tiškevičių koplyčią", - teigė Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Valerijonas Černeckis. Savivaldybės administracija dėl A.Mulvinsko darbo įvertinimo ketina sudaryti specialią komisiją.

KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas Naglis Puteikis nesutinka su tokiu Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus nusistatymu: „Vienas paminklotvarkininkas negali atsakyti už visos eilės pareigūnų neveikimą. Pirmiausia, savo pareigų neatliko projektuotojai. Jie negalėjo pateikti projekto be vėdinimo sistemos įrengimo. Antra, restauratoriai negalėjo imtis darbų, kurie pradedami ne nuo to galo. Trečia, KPD negalėjo finansuoti tokio objekto. Šiam projektui, beje, pinigų davusi ir Kretingos rajono savivaldybė 5 metus visiškai nesidomėjo koplyčia ir nepaskyrė už ją atsakingo asmens. Ką pasakytumėte apie žmogų, kuris išleido savo pinigus buto remontui ir į jį kojos nekėlė šitiek laiko?".

Anot N.Puteikio, net kelios institucijos viena nuo kitos stumdė koplyčios problemą ir tame jis mažiausiai įžvelgia A.Mulvinsko kaltės. „Tai – tipinis sovietmečio restauracijos atvejis: kuo greičiau gauti pinigus ir skubėti juos išleisti. Pinigai išleisti vėjais ir nebėra kaltų. A.Mulvinskas kaip tik nesitaikstė su aplaidumu ir nepabijojo pilietiškai iškelti prasto koplyčios restauravimo problemą", - įsitikinęs N.Puteikis.

Susikopromitavus net kelioms institucijoms, N.Puteikio nuomone, geriausia išeitis - visoms geranoriškai ištaisyti klaidas.

Anot V.Černeckio, šiomis dienomis jam pavyko suderėti su bendrovės „Pamario restauratorius" vadovu Aldu Kliuku, kuris sutiko atšilus orams atkurti koplyčios vidų.

Beje, bendrovei „Pamario restauratorius" patikėta už 5 mln. Lt restauruoti Kretingos dvaro sodybos kompleksą. „Galėsime patikrinti, ar iš tų 5 mln. Lt nebus pervesti pinigai ištaisyti Tiškevičių koplyčios broką", - sakė KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas.

„Su įmonės „Lietuvos paminklai" vadovais aptarėme būtinybę parengti koplyčios rūsio ventiliacijos įrengimo ir, jei reikės, pamatų hidroizoliacijos projektą. Įmonė pažadėjo finansuoti projekto rengimo ir statybos darbus", - patikino V.Černeckis.

2009-12-28

Nepatinka istorinėje Klaipėdos aplinkoje išdygstantys "tvartai" ir "stiklainiai"

Nuotraukoje - 'Vakarų ekspreso' korespondentė Gražina Juodytė

N.P.: interviu su "Vakarų ekspreso" korespondentė Gražina Juodyte, kuri daugelį metų dirba pasiaukojantį publicistinės istorikės ir paminklosaugininkės darbą - rašo apie senuosius Klaipėdos pastatus ir jų žmones specialioje VE rubrikoje MIESTO ISTORIJOS ŠTRICHAI. Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės

G. Juodytė: "Negalima nuvertinti "tvartų"

Kalbino Giedrė NORVILAITĖ

Viena iš LTV akcijos "Daugiau saulės, daugiau šviesos" metų šviesuolių - dienraščio "Vakarų ekspresas" korespondentė Gražina Juodytė, šiemet išleidusi knygą "Klaipėdos akvarelės", su šiluma žvelgia ne tik į senąją, bet ir į naująją Klaipėdą bei jos žmones.

"Negaliu nesutikti su priekaištais, išsakomais mūsų dienraščio rubrikoje "Mano Klaipėda", - pripažįsta G. Juodytė. - Bet nepaisant visko, Klaipėda yra mano gimtasis, mano mylimas, mano svajonių miestas, pats nuostabiausias miestas pasaulyje, mano gyvenimo uostas."

Senamiestyje gimusi ir augusi "Klaipėdos akvarelių" autorė mūsų miestą mato šiek tiek kitaip nei jaunoji karta - kiekvienas namas jai tarsi kūdikis, gyvas sutvėrimas, nes čia gyveno knygos herojai, darė gerus darbus, kūrė šeimas.

Kokią vietą jūsų širdyje užima naujoji Klaipėda?

Ne vienas šios rubrikos herojus sakė tai, ką pakartosiu ir aš - man nepatinka "tvartai" ir "stiklainiai", istorinėje aplinkoje išdygstantys nieko nesakantys statiniai. Kita vertus, dabar tokie pastatai man nieko nereiškia, nes yra nauji, bet juk visiškai nežinai, kaip susiklostys jų likimai, kas čia gyvens ir ką veiks. Gal po kokių 200 metų naujas pastatas, net ir nebūdamas architektūros šedevras, turės labai įdomią ir gražią istoriją. Vienas iš pavyzdžių - Herkaus galerija. Negaliu jos vadinti tvartu, nes statant atsižvelgta į architektūrinius dalykus, be to, ten ne tik prekybos centras, bet ir galerija. Kodėl Herkaus galerija negalėtų tapti kokia nors Gugenheimo galerija, aišku, tik mažesnio masto? Nežinai, kas bus ateity.

Labai seku mūsų dienraščio konkursą, kuriame renkamas gražiausias naujas Klaipėdos pastatas. Džiugina balsavimo rezultatai, nes žmonės pastebi tuos, kuriems ir aš pati simpatizuoju - vieną iš Friedricho pasažo pastatų, "Euterpės" viešbutį, ryžių malūną. Džiugina tie, kurie autentikos nelabai turėjo, bet žmonės, prisidėję prie tokių pastatų atsiradimo, stengėsi, kad jie atitiktų dvasią. Nuostabi yra pravoslavų cerkvytė - iš tikrųjų lyg torčiukas, saldainiukas.

Bet net ir "tvartų" negali nuvertinti, nes nežinai, kokia bus jų istorija.

Ar neapima nostalgija prisiminus senuosius klaipėdiečius ir bendraujant su "Klaipėdos akvarelių" herojais? O galbūt naujoji karta žavi labiau?

Kalbinami knygos herojai su nostalgija prisimena tą kaimyniškumo, susitelkimo jausmą. Visi gyveno skurdžiai, nepritekliuje, bet būdavo namo bendruomenė - krikštynos, laidotuvės ir pan. Dabar dažnai nežinome nei laiptų aikštelės kaimynų vardų, nei kur jie dirba. Kalbant apie susvetimėjimą, tai toks dalykas yra. Bet labai pasikeitusi ir gyvenimo dinamika. Pokarinis gyvenimas buvo lėtas, o dabar kiti tempai, kiti interesai, tad natūralu, kad žmogaus nebedomina laiptų aikštelės kaimyno rūpesčiai - jis pertekęs savo draugų, savo rūpesčių. Taip turi būti, tokia yra gyvenimo dinamika.

"Akvarelių" herojai nebegyvena ten pat, bet iki šiol palaiko ryšį vieni su kitais, nes juos kažkada emociškai susiejo gyvenimas po vienu stogu.

Tiesa, aš gyvenu naujos statybos name naujame kvartale, ten yra vienas entuziastas, kuris jau kelerius metus organizuoja kaimynų šventę su atlikėjais, atrakcionais vaikams. Aš nueinu, bet esu svetima. Su keletu žmonių iš savo namo bendrauju, bet žmonės turbūt labiausiai susidraugauja per vaikus.

Kuo dar skiriasi žmonės? Lygindama savo kartą ir jaunąją galiu pasakyti, kad naujoji karta yra už mus protingesnė, pragmatiškiau žiūri į gyvenimą, o gal ir labai pragmatiškai. Mūsų auklėjimas buvo kitoks. Aš labai žaviuosi jaunąja karta, jų ir mąstymas, ir galimybės yra visai kitokios, jie pralenkę mus informacijos kiekiu. Man didelis stebuklas buvo mobilieji telefonai, kai atsirado, internetas. O dabar kalbėdama su jaunais turiu paaiškinti, kad nebuvo ne tik mobiliųjų telefonų, bet ir laidinių. Jaunimas negali įsivaizduoti, kaip gyventi be ryšio.

Na, bet Klaipėdą iš griuvėsių kėlė, kūrė ta vyresnioji karta. "Akvarelių" knyga ir yra paminkliukas jiems, kad ir kur dirbo - statybose, farmacijoje, kepė pyragus ar kimšo dešras. Džiaugiuosi, kad knygelė išėjo ir kad turi pasisekimą, žmonės laukia antrojo tomo. Ir aš jiems žadu, kad bus, nors kaip čia išeis - matysim.

Informacija

* LTV akcijos metu "Daugiau saulės, daugiau šviesos" uostamiestyje metų šviesuolėmis, be G. Juodytės, buvo nominuotos ir Klaipėdos universitetinės ligoninės Vertebroneurologijos skyriaus vedėja Irena Virketienė bei Išganymo armijos Lietuvoje misionierė Susana Riutkinen.

* Iš skirtinguose miestuose nuominuotų šviesuolių akcijos laureatus skelbė tų miestų merai ar įgalioti asmenys. Klaipėdos mero verdiktas - metų šviesuole skelbti "Vakarų ekspreso" korespondentę Gražiną Juodytę, šiemet kartu su dienraščio kolektyvu paruošusią ir išleidusią knygą "Klaipėdos akvarelės".

* Nominantėms buvo įteiktos knygos "Neregėta Lietuva", gėlių puokštės, o ekspresietei - ir perregima girną ar besisukantį laiko ratą simbolizuojanti statulėlė.

* Beje, LTV sporto redakcija metų šviesuolių nominacijoje buvo paminėjusi ir dar du klaipėdiečius - KU sportinių šokių klubo "Žuvėdra" vadovus Skaistutę ir Romaldą Idzelevičius. Tačiau titulas šioje kategorijoje atiteko jachtos "Ambersail" įgulai.

* Filmuotą nominacijų teikimo ceremoniją ir koncertą visa Lietuva per LTV galės stebėti Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-osios vakarą.

2009-12-24

Visiems linkiu gražių švenčių

Ir pridedu linksmų plaučių karikatūristo Ryčio Daukanto šaržą apie XXI amžiaus lietuvių Kūčias (piešinėlis skelbiamas autoriaus, kurio svetainė: www.daukantas.com leidimu).

Atkreipkit dėmesį į mažylį piešinio apatiniame kampe, kuris gavęs kalėdinių dovanų ieško kompiuterinės jungties elementoriuje (nežinau iš kokių Jūs mokėtės vadovėlių, man teko išmokti skaityti su 1970 m. išleistu elementoriumi „Saulutė" – kaip įrodymą pridedu savo tų metų nuotrauką).

Užpildant laisvas erdves stikliniais dangoraižiais Klaipėda tapo didmiesčio imitacija

Nuotraukose: Ferdinando a. berniukų mokykla M.Šerniaus 12, KLP iki nugriovimo. Magistratas pastatė 1865 m. už labdario pirklio J.L.Wienerio palikimo lėšas. Ši mokykla 2006 m. buvo pirma padegta, o 2007 kovo mėn. statant verslo centrą nugriauta inžinerinių tinklų statybos įmonės ‚Inkomsta'.

N.P.: Žemiau pateikiamame straipsnyje minimą architektūrinę Klaipėdos simuliaciją iliustravau Ferdinando a.berniukų gimnazijos griovimo vaizdais – ką XIX a. verslininkai-labdariai pastatė visuomenei, tą XXI amžiaus „viarslininkai"-vandalai nugriovė.

VE įsivedė neblogą rubriką antrame laikraščio puslapyje – kasdien pateikia nuomonių, kas yra Klaipėdoje ne taip ir ką reikėtų keisti.

Man patiko žemiau pateikiamas analitinis straipsnis, ieškantis atsakymų, kodėl Klaipėdą kankina ne tik urbanistinės ar architektūrinės problemos („...urbanistinė simuliacija paverčia Klaipėdą jokiu miestu"). Tuo šis straipsnis skiriasi nuo kitų, ačiū autorei. Apie autorę Neringą Černiauskaitę greitosiomis googlyje radau štai ką: Neringa Černiauskaitė gyvena ir kuria Vilniuje. 2002 - 2006 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailės teorijos ir istorijos bakalauro laipsnį. Bendradarbiauja su galerija "Vartai", rengia tarpdisciplininius projektus. Ir dar šitą informaciją – turbūt apie tą pačią Neringą: Jauniausia knygos autorė - dešimtmetė Neringa Černiauskaitė. 1995 m. S. Jokužio leidykla Klaipėdoje išleido jos parašytą ir sesers Skirmantės iliustruotą eilėraščių knygą "Šuns būda".

Homo Passivus arba gyvenimas ateitimi

Neringa ČERNIAUSKAITĖ Ve 2009 12 23

Šis straipsnis publikuojamas iš Klaipėdos dailės parodų rūmų išleisto katalogo "Sukurta Klaipėdoje?"

Kai 1945 m. sausio 28 d. SSRS 4-oji smogiamoji armija įžengė į sugriautą Klaipėdą, rado šešis likusius gyventojus. Klaipėda buvo pradėta kurti iš naujo. Šį miestą (at)kūrė žmonės, neturintys su šia vieta nieko bendro.

Klaipėda - tai ne XIII amžiuje įkurtas, o tik 65 metų amžiaus miestas. Nauji gyventojai, naujas miestas, nauja kultūra.

Iš visos Sovietų Sąjungos bei Lietuvos suplūdę naujieji gyventojai ieškojo čia pažadėtojo komforto ir išsivadavimo iš skurdo, tačiau rado sugriautą miestą, kurį valdžia vertė vaduoti iš griuvėsių ir statyti jį iš naujo.

Nuo tada prasidėjo nepaliaujamas klaipėdiečių agitavimas, įaugęs į kraują kelioms kartoms ir tapęs neatskiriama požiūrio į aplinką dalimi. Tuomet agitacija tapo vienintele jėga, verčiančia miestiečius veikti ir apskritai gyventi. Klaipėdiečiai, kaip niekas kitas Lietuvoje, gyveno šviesia ateitimi, kur neegzistuoja dabartis.

Šis nuolatinis agitacinis būvis išaugino naują, specifinį žmogaus tipą - homo passivus. Tai individualios veiklos nevystantis, masinės pasąmonės bei instinktų valdomas ir aktyvesnių jėgų (dažniausiai valdžios aparato) valdomas asmuo.

Po šešiasdešimt penkerių metų šis homo passivus tipas sudaro tai, ką mes vadiname klaipėdiečiais. Tačiau, nepaisant įprasto pasyvumo, šis žmogaus tipas noriai pasiduoda šventėms ir šventimui. Panašu, jog tai kilo tuomet, kai kuriant naująją ateitį nepakako gyventi vien ateitimi ir vienintelis būdas susigrąžinti ir pakęsti dabartį tapo linksmybės su visais joms priklausančiais atributais. Jokie kiti Klaipėdos kultūriniai renginiai nesulaukia tiek dėmesio, kiek Jūros šventė ar Pilies džiazo festivalis, po kurių Klaipėda vėl tampa tuo ateitimi gyvenančiu miestu, laukiančiu, kad tuoj kažkas tikrai įvyks.

Nuolatinio gyventojų raginimo ir agitavimo persisėmė ir Klaipėdos kultūros entuziastai, savo jėgomis sugebėję sukurti kone neįmanomus dalykus, o svarbiausia - potencialo iliuziją. Jie siekia "apkrėsti" žmones kultūra, susargdinti vartotoją reikiama kultūros viruso atmaina. Jie išsiveržia į gatves, eina "arčiau žmogaus", skelbia, provokuoja, įsiterpia, kviečia. Agituoja. Suremontuotos galerijų, parodų rūmų erdvės laukia tų homo passivus masių, kurios kažkur dingo po Jūros šventės. Klaipėdos kultūra gyvena ateitimi. Tuo potencialu, kurį ji sukūrė ir vienintelį (kol kas) teturi.

Tas dabarties neapčiuopiamumas jaučiasi ne tik ištuštėjusiose senamiesčio gatvėse, bet ir naujoje miesto architektūroje bei erdvės planavime. Vienas pažįstamas iš Paryžiaus pirmą kartą apsilankęs Klaipėdoje išspaudė tik "Čia labai...erdvu." Iš tiesų, beveik visiškai sugriauto miesto taip ir nepavyko atstatyti, nepavyko paversti jo tikru, gyvu, tokiu "kaip buvo, tik geresniu". Užpildydamas laisvas erdves stikliniais dangoraižiais jis tapo didmiesčio imitacija. Arba priešingai - simuliuoja praeitį ir dingusios Klaipėdos (Memelio) jaukumą, pasažus, sandėlius, fabrikus transformuodamas į kavines, barus, vynines, naktinius klubus. Trumpiau - šventimo erdves. Ir jos beveik visuomet būna pilnos besilinksminančių homo passivus.

Ši dviguba architektūrinė ar, greičiau urbanistinė simuliacija paverčia Klaipėdą jokiu miestu. T. y. ji neturi konkretaus savo veido - ji gali atrodyti kaip vienas iš gražių ir jaukių vokiško tipo miestelių arba kaip lėtą gyvenimo tempą įgavęs kurortas, arba kaip agresyvus pramonės ir prekybos centras. Tačiau iki pilnos simuliacijos trūksta dar labai daug - nė viena iš jų neapima ir neperima reprezentacinio Klaipėdos veido.

Homo passivus yra giminingas jau gerai žinomam Homo sovieticus, kurie sudaro visas rytinėje geležinės uždangos pusėje likusias tautas. Tačiau galbūt todėl, jog kiti Lietuvos miestai prieš šešiasdešimt penkerius metus neprasidėjo nuo šešių žmonių, agitacija netapo jų nuolatiniu būviu. Jie turėjo teisę į dabartį, nes aplink save regėjo praeitį - architektūrą, senuosius gyventojus, istoriją. Klaipėda tokios privilegijos neturėjo, todėl tapo naujojo žmogaus tipo atsiradimo Meka.

Vis dėlto, galbūt šis žmogaus tipas dabartyje sugebės sukurti kažką itin specifiško, būdingo tik šiai vietai ir šiam laikui, o ateityje šis "kažkas" pagaliau galės tapti tikrąja Klaipėdos istorija?

Klaipėdos prokuratūra taip pat mano, kad mušti žmones yra teisėta

Nuotraukoje - Šiaulių rajono policijos 2009 m. gegužės mėn.akcijos, skirtos kovai su smurtu, knygos skirtukas  - ‚nebūk abejingas skriaudžiamam draugui, nesmurtauk pats ir nesileisk skriaudžiamas kitų'.

N.P.: Policija, ištyrusi man pareiškimą dėl smurto per DNBS „Upė" susirinkimą, pareiškė, kad „vsio zakonno" – mušti žmones galima ir tai nėra koks nors įstatymų pažeidimas.

Mušimo epizodas čia - Kl.lt VIDEO: N.Puteikio išvarymas iš susirinkimo: http://www.youtube.com/watch?v=ZUJLFjCxWko

Pagal įstatymą tokius policijos veiksmus galima skųsti prokuratūrai, ką ir padariau. Klaipėdos prokuratūra taip pat įsitikinusi, kad spręsti nesutarimus smurtu yra normalu. Štai kokią genialią teoriją išvystė Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros 2 skyriaus prokurorė Lina Karbauskienė: „akivaizdu, kad N.Puteikio ir G.Korsakės veiksmai nebuvo nukreipti sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, konfliktas buvo nukreiptas tarp jų kilusiam ginčui išspręsti, todėl negali būti teigiama, jog ...G.Korsakė pažeidė viešąją tvarką".

Pagal tokią prokurorės L.Karbauskienės logiką bet kurio DNSB susirinkimo pirmininkas turi teisę vieną iš daugelio pagal įgaliojimą veikiančių susirinkimo dalyvių jėga išmesti iš salės kitų žmonių akivaizdoje taikant skausmą sukeliančius veiksmus ir trenkti į žemę sužalojant.

Taigi ir Klaipėdos policijai ir Klaipėdos prokuratūrai yra visiškai normalu bei teisėta smurtu „išspręsti kilusį ginčą".

Štai toks valdžios ir teisėsaugos tolerantiškas požiūris smurtaujančių asmenų atžvilgiu ir „laiko" Lietuvą antra nuo galo Europos šalių sąraše pagal labiausiai mokyklose smurtaujančių moksleivių procentą.

Apskundžiau tokią prokurorės „ginčų sprendimo koncepciją" Klaipėdos m. apylinkės teismui.

O žmonės, peržiūrėję tinklapyje kl.lt esančią minėto „ginčo" medžiagą, rašo štai tokius straipsnius – esu dėkingas nepažįstam žmogui R.Žukauskui už smurto netoleravimą:

Susirinkime – anarchijos banga

R.Žukauskas kl.lt 2009-12-11, 14:00

Toli gražu nesu V.Landsbergio, konservatorių ir jų atstovo Klaipėdoje Naglio Puteikio gerbėjas. Tačiau tai, kaip su juo buvo pasielgta bendrijos susirinkime, į kurį jis, beje, buvo pakviestas, yra skandalas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Juk šis žmogus išrinktas savivaldybės tarybos narys, tautos atstovas. Civilizuotas pasaulis to dar nematė, kad rinkėjų balsus gavusį tautos atstovą kažkas drįstų šiurkščiai tempti, mušti ir vyti iš salės, kurioje vyko viešas susirinkimas.

Manau, jog žmonės, taip besielgę su miesto tarybos nariu, turi būti teisiami remiantis Baudžiamojo kodekso straipsniais už nusikaltimus prieš asmenį ir pareigūną, atliekantį savo pareigas.

Tie, kurie stumdė ir vartojo jėgą prieš N.Puteikį, mano nuomone, padarė nusikaltimą. Juos reikėjo tuojau pat sulaikyti, apklausti ir jiems turėjo būti pritaikytos sankcijos, kokios yra taikomos nusikaltėliams.

Mano galva, tai buvo ne šiaip sau chuliganizmas, o pasikėsinimas į šalyje įdiegtą santvarką, kurios pagrindus numato Konstitucija. Juk Lietuvoje kol kas galioja demokratinės normos, o ne anarchija. Tikiu, kad prokuratūra, kuri turi ginti viešąjį interesą, labai atsakingai pasižiūrės į šį dar neregėtą atvejį ir priims griežtus bei teisingus sprendimus.

2009-12-21

Gaisrai ir padegimai paveldo objektuose – ką daryti

Nuotraukose:

1. Labanoro bažnyčia iki gaisro;

2. Labanoro bažnyčios liekanos po gaisro 2009 12 20.

3.Fotografija iki gaisro - 1796 m.  dviaukštis Kurtuvėnų svirnas Šiaulių raj.buvo vienintelis autentiškas iki šių dienų išlikęs medinių provincijos dvarų baroko architektūros pavyzdys, didžiausias ir seniausias tarp kitų panašaus pobūdžio statinių.

4 2001 08 01 dieną Kurtuvėnų svirnas sudegė. Ugnis per kelias valandas beveik visiškai sunaikino unikalų istorijos ir kultūros paveldo objektą. Kaip užsidegė svirnas — neatsakyta iki šiol. Ugniagesiai tik nustatė tyčinį padegimą. Kaltų nerasta, nes, esu įsitikinęs , ir neieškota.

5. Vaizdas po gaisro  Kurtuvėnų svirno atstatymas po gaisro kainavo beveik 1,2 milijono litų.

N.P.: pateikiu dalį savo pasiūlymų, kuriuos parašiau savo darbovietėje:

Po ilgokos pertraukos vėl dega paveldo objektai  - šį kartą Labanoro bažnyčia ir kaip tyčia po restauravimo (restauravimo darbams Kultūros ministerija skyrė beveik 680 tūkst. litų, Švenčionių rajono savivaldybė - dar beveik 122 tūkst. litų). Video reportažas LNK –http://www.balsas.lt/naujiena/325148/ugnis-nusiaube-labanoro-baznycia-video čia.

Paprastai padegami tyčia nesaugomi, neaptveriami ir neužsandarinami paveldo objektai, tam kad jų vietoje būtų galiam pastatyti arba visai naują pastatą, arba atstatyti panašų, bet neva sutaupant, nes nereikia restauruoti.

Antra pagal dažnumą paveldo objektų gaisrų priežastis  - restauruojami ir  ką tik restauruoti paveldo objektai. Gaisrų priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai:

1.             Nėra įrengta priešgaisrinė signalizacija,

2.             Nėra automatinės gaisro gesinimo sistemos;

3.             Nėra įsakymu paskirto atsakingo už restauruojamą pastatą asmens o nei iš rangovo, nei iš statytojo, ar savininko pusės;

4.             Mažindamas priešgaisrinius reikalavimus nuolaidžiauja valdiškų pinigų remontui/restauravimui davėjas (šiuo atveju KPD) ir /arba gaisrininkai.

Siūlau dėl specialiai apleistų paveldinių pastatų:

1. Kuo skubiau surengti teritorinių padalinių vedėjų pasitarimą dėl specialiai aplaidžiai laikomų paveldo objektų. Šiame pasitarime būtina aptarti, suvienodinti administracinių baudų taktiką ir kuo greičiau ją patvirtinti KPD įsakymu bei skubiai taikyti visoje Lietuvoje.

2. Siūlau šioje tvarkoje nustatyti, kad į inspektorių pareigas įeina paveldo objektų lankymas kažkiek kartų per metus, o apleistų – gal kas 3 mėnesiai. Pamačius apleistą privalu nedelsiant pardėti administracinę bylą dėl netinkamo laikymo ir skirti ne mažesnę, nei vidurkis baudą, lygiagrečiai duoti privalomą nurodymą dėl užsandarinimo pagal vieningą standartą – stogo danga ne mažiau 2 metų garantijos, angų užmūrijimas, tvoros aptvėrimas, o jei medinis – būtina fizinė apsauga. Terminas privalomam nurodymui – ne ilgesnis nei 2 savaitės angų užmūrijimui, tvoros aptvėrimui o stogo uždengimui – ne trumpiau, nei per 2 mėnesius.

Nurodymo nevykdymas – iškart į teismą, kad skirtų baudą.

Jei po KPD administracinės bylos iškėlimo arba po baudos skyrimo per 1 savaitę savininkas nieko nedaro, būtina surašius apžiūros aktą skirti dar vieną  - jau maksimalią baudą ir iškart pradėti paėmimo valstybės nuosavybėn procedūrą.

Aukščiau išvardinti veiksmai turi būti įrašyti ne prie teisių, o prie pareigų inspektoriams ir TP vedėjams į pareigybinius  nuostatus

 

Siūlau dėl potencialiai gaisringų paveldo pastatų:

1. Surengti tokį patį TP vedėjų pasitarimą - „idėjų šturmą".

2. Siūlau papildyti Kultūros ministerijos tvarkas dėl valdiškų pinigų davimo potencialiai gaisringiems objektams nuostatomis, kad jei nori gauti tokius pinigus restauravimui, tai privalai įsirengti įrengta priešgaisrinė signalizacija, ir tam tikrai atvejais - automatinė gaisro gesinimo sistema.

Geriausias pavyzdys  - vakarykštis Labanoro bažnyčios gaisras,  kai bažnyčia sudega iki pamatų ir užvakar užsidegusi JAV Bostono lietuvių bažnyčia. Pastaruoju atveju skirtingai nuo Lietuvos, ten bažnyčiose yra priešgaisrinė signalizacija: „Priešgaisrinės signalizacijos kauksmas pertraukė ramias advento mišias šeštadienio rytą. Kunigas Stephenas Žukas puolė gelbėti brangiausios relikvijos – auksu žėrinčios monstrancijos, kurioje katalikų bažnyčiose laikomas Švenčiausiasis Sakramentas. Šį liturginį reikmenį išsaugoti pavyko, bet dūmų prisikvėpavęs S.Žukas buvo nuvežtas į ligoninę. Kunigas labai išgyveno dėl gaisro, nes manė, jog jis kilo dėl jo kaltės.Esą greičiausiai jis ne iki galo užgesino vaškinę dagtį, kurią naudojo smilkalams uždegti."

Suprantu, kad Labanoro bažnyčia yra (deja, buvo) medinė, o Bostono mūrinė, pirmoji yra kaimo vietovėje, kita - didmiesčio centre. Tačiau jei nenorime trumpinti gyvenimus  žmonių, kurie patyrė šoką dėl beveik restauruoto Kurtuvėnų svirno sudegi(ni)mo („Šiaulių krašto"archyvas yra mokamas, todėl žemiau pateikiu šį straipsnį) ir dėl Labanoro bažnyčios sudegimo, ir jei nenorime trumpinti valstybės ir savivaldybių biudžetų, veltui išmesdami tokius kiekius restauravimui skirtų pinigų, tai turime imtis griežtų ir reiklių priemonių.

Įdomu, ar Kurtuvėnų svirne automatinė gaisro gesinimo sistema? Priešgaisrinė signalizacija yra, bet ar to užtenka tokiame visiškai mediniame pastate? Visos pagrindinės  bibliotekos turi bent jau elementarias gaisrą sulaikančias vandens ar anglies dvideginio, ar dar kitokias sistemas, kurios sulaiko gaisro plitimą kol atvyks gaisrininkai. Brangiai kainuoja? Pirmas restauravimas, kurio metu šis svirnas sudegė, kainavo 800 tūkst.lt, o pakartotinis – 1,2 mln.Lt. Ar ten taupome?

 

Siūlau žalos atlyginimo kultūros paveldo objektui dėl gaisro ieškinius:

Dar viena priemonė – skubus žalos dėl gaisrų ieškinių pateikimas pastatų savininkams, kurie nesėmė net raštu raginami jokių apsaugos priemonių ir akivaizdu, kad tyčia palikdavo medinius ar pusiau medinius paveldo objektus be jokios apsaugos.

Iki šiol vėluojame pateikti ieškinius Palangos savivaldybei ir Jackoms dėl Palangos kurhauzo gaisro, kažkodėl labai užsitęsė analogiškas ieškinys pastato savininkams dėl buv.Skerdyklos Klaipėdoje gaisro.

Kurtuvėnų svirno gaisro atveju kažkodėl nebuvo pareikšta jokių raštiškų ir teisminių pretenzijų nei rangovui, nei savininkui, nors įtariu, kad turėjo būti paskirtas ir atsakingas už priešgaisrinę būklę asmuo  ir sargas turėjo būti. Spėju, kad regioninis parakas kaip savininkas raštu neperdavė rangovui objekto restauravimu, todėl abu galvojo, kad atsakingas už apsaugą yra ne jis, o kitas.

Tokie dalykai, kaip pastato perdavimas rangovui restauravimui ir jo fizinė apsauga restauravimo metu turi būti griežtai reglamentuota KPD ar Kultūros ministerijos įsakymuose.

 

Dėl gaisrininkų vilkinamų ištirti padegimo priežasčių, arba akivaizdžiai slepiamų padegėjų:

Buv.Skerdyklos Klaipėdoje pastate gaisras kilo palėpėje nesant jokioms šiukšlėms ar degti galintiems daiktams, o užsidegė balkiai kelių metrų aukštyje – akivaizdus tyčinis padegimas. Tuo tarpu gaisrininkai iškart spaudoje paskelbė, o vėliau ir raštu nuolat tvirtina, kad neva savaiminis šiukšlių užsidegimas. Bandymai skųsti vietinei prokuratūrai blogai atliekamą (tiksliau- neatliekamą) ikiteisminį tyrimą baigėsi niekuo.

Pavyzdys, kad gaisrininkai gali ištirti, jei nori  žemiau pateikiame str.apie Kurtuvėnų svirno gaisrą.

Todėl siūlau vykti pas generalinį prokurorą dėl paveldo objektų padegimų ištyrimo vilkinimo ir patekti jam visą tokią informaciją prašant ne tik ištirti tokius padegimus, bet ir nubausti tuos gaisrininkus, ar policininkus, kurie vilkindami ikiteisminius tyrimus, dangsto padegėjus.

 

Vedėjas                                                                                                        Naglis Puteikis

 

Kurtuvėnų svirnas buvo padegtas

"Šiaulių kraštas" 2001 m. rugpjūčio 28 d.Tomas BERŽINSKAS

Vakar Šiaulių rajono policijos komisariatas gavo Vilniaus gaisrų tyrimo ekspertų išvadas dėl rugpjūčio 2-osios naktį sudegusio dviaukščio buvusio Kurtuvėnų dvaro svirno. Ekspertų nuomone, unikalus svirnas buvo padegtas.

"Šiaulių krašte" rašyta, kad 18 amžiaus pabaigoje statytas kultūros paminklas supleškėjo per kelias valandas. Prieš trejus metus pradėtai medinio svirno restauracijai buvo panaudota beveik 800 tūkstančių litų. Restauracija turėjo būti baigta šiemet.

Praėjus vos kelioms valandos nuo gaisro policijos pareigūnai ir ugniagesiai iškėlė dvi įvykio versijas: svirnas užsidegė dėl netvarkingos elektros instaliacijos arba buvo padegtas tyčia. Antrasis spėjimas jau tuomet atrodė realesnis: Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigė, jog vienoje svirno pusėje elektros instaliacija buvo tvarkinga, o kitoje pusėje - kurioje, kaip spėjama, ir kilo gaisras - jos visai nebuvo.

Tirti gaisro priežastis buvo patikėta Vilniaus priešgaisrinės apsaugos tarnybos padalinio darbuotojams. Vilniečiai yra gaisrų tyrimo profesionalai - Šiaulių apskrityje tokių ekspertų nėra. Svečiai iš gaisravietės paėmė mėginius - apdegusią medieną, instaliacijos likučius - ir specialiais prietaisais tyrė juos gaisro priežasčių tyrimo laboratorijoje.

Buvo atmestos versijos apie savaiminį pastato užsidegimą ir netvarkingą elektros instaliaciją. Apsistota prie vienintelės pagrindinės versijos: svirnas buvo padegtas.

Ekspertai nekomentuoja, ar padegimas buvo tyčinis, ar gaisras kilo dėl neatsargiai numestos nuorūkos. Tai, pasak jų, paaiškės nustačius gaisrą sukėlusius asmenis.

"Šiaulių krašto" žiniomis, įtariamųjų ratas nėra didelis, tačiau konkrečių įtariamųjų policijos pareigūnai dar nenustatė.

Praėjus savaitei po gaisro Kurtuvėnų regioninio parko tarybos posėdyje nuspręsta senovinį svirną atstatyti. Atidaryta labdaros ir paramos sąskaita, į kurią galima pervesti pinigus, kurie bus skirti svirno atstatymo darbams. Sąskaitos numeris - 344739, AB "Snoras" (banko kodas 260101758).

 

Kurtuvėnų svirnas metus skaičiuoja iš naujo

"Šiaulių kraštas" 2006 m. Liepos 21 d.Vita Morkūnienė

Kurtuvėnų dvaro svirnas kvepia šviežia mediena. Šiandien prasidedančiu tris dienas truksiančiu festivaliu „Kurtuvėnų dvaro svirnas — kultūros ir istorijos židinys" oficialiai atidaromas 2001 metais gaisro suniokotas unikalus liaudiškojo baroko architektūros paminklas. Atstatymo darbai prasidėjo lygiai prieš dvejus metus, 2004-ųjų vasarą.

Nors įkurtuvės po gaisro visuomet sukelia dvigubus jausmus, šįkart reikėtų nuoširdžiai pasidžiaugti. Po įvykusios nelaimės nedaug kas tikėjosi, kad svirnas iš viso bus atstatytas. O kad naujam gyvenimui iš pelenų pakils taip greitai, nedrįso žadėti net ir didžiausi optimistai.

Senoji istorija

Kurtuvėnų svirnas buvo vienintelis autentiškas iki šių dienų išlikęs medinių provincijos dvarų baroko architektūros pavyzdys, didžiausias ir seniausias tarp kitų panašaus pobūdžio statinių.

Apie 1796 metus pradėtas statyti dviaukštis svirnas buvo 29,27 m ilgio, 10,85 m pločio ir 12,3 m aukščio. Statinys turėjo savitą estetinę išraišką, stebino stambiomis tiesių linijų formomis, lenktomis stogo šlaitų linijomis, pusapvaliais stoglangiais, kolonomis, arkų pavidalo sijomis, įgilintu priesvirniu ir galerija, aukštu keturšlaičiu dviejų pakopų stogu.

Svirno istorija užfiksuota ne tik archyvų dokumentuose, raštuose, bet ir senųjų kurtuvėniškių atmintyje. Pasak jų, iš pušinių rąstų svirną surentė dvaro baudžiauninkai ir kumečiai, kurių pagrindinis darbo įrankis buvo kirvis.

Kurtuvėnų dvarininkai Nagurskiai jį statė ne vien buitinėms reikmėms, bet ir pramogoms: Nagurskių laikais svirne vykdavo pokyliai, buvo įkurtas baudžiauninkų teatras.

Svirno aruoduose nuolatos laikyti grūdai ir saugotas kitoks turtas. Kiek vėliau pakraigėje įrengtas keltuvas grūdams, o pirmojo aukšto kamaroje — malūnas.

Naujoji istorija

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus vokiečiai svirnu naudojosi kaip sandėliu, kuriame laikyta valstiečių duoklė, amunicija.

Antrojo pasaulinio karo metu čia buvo rusų kariuomenės vadavietė, patrankų sviediniai apgadino svirno stogą, užpakalinio fasado sieną. Šias žaizdas buvo galima matyti iki pat statinio restauracijos.

Po 1945 metų svirnas atiteko Bubių tarybiniam ūkiui. Nors jis buvo naudojamas pagal paskirtį,dėl savininkų nerūpestingumo sparčiai nyko.

1996 metais svirną įsigijo Kurtuvėnų regioninis parkas. Sutelktomis parko darbuotojų, Kurtuvėnų bendruomenės bei Šiaulių rajono kultūrininkų pastangomis, jis atgijo: tapo mėgstama žmonių susibūrimo, švenčių, parodų ir kitų renginių vieta.

1998 — 2001 metais svirne vyko restauravimo darbai.

Gaisro kaltininkas nežinomas

2001 metų rugpjūčio 1 dieną Kurtuvėnų svirnas sudegė. Ugnis per kelias valandas beveik visiškai sunaikino unikalų istorijos ir kultūros paveldo objektą.

Kaip užsidegė svirnas — neatsakyta iki šiol. Ugniagesiai tik nustatė tyčinį arba netyčinį padegimą. Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis prisipažino nebetikįs, kad kaltininkas kada nors bus išaiškintas. Gaisro padaryti materialiniai nuostoliai įvertinti daugiau nei 800 tūkstančių litų — maždaug tiek kainavo pastato restauravimas.

Kokia žala padaryta istorijai, kultūros paveldui, litais nusakyti sunku.

Idėja atstatyti Kurtuvėnų svirną atsirado tuoj po gaisro nakties. Kelias savaites po gaisro žmonės prie svirno važiavo kaip į laidotuves ir ragino parko administraciją svirną atstatyti.

Atgimimo kaina — 1,2 milijono litų

Kai Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis sako, kad svirną atstatyti nebuvo sunku, patikėti nelengva. Direktorius patikslina, kad kalba apie žmonių susitelkimą ir iniciatyvą, rajono valdžios, Kultūros ministerijos ir paveldosaugos institucijų supratimą ir paramą.

Svirno atstatymas kainavo beveik 1,2 milijono litų.

Pirmiausiai buvo paskelbta labdaros sąskaita. Žmonės į ją suaukojo per septynis tūkstančius litų. Nors bendroje sumoje tie tūkstančiai tėra maža dalelė, direktorius sako, kad jie buvo labai brangūs. Tuo j po gaisro, Šiaulių rajono savivaldybė iš savo biudžeto atstatymo darbams skyrė 50 tūkstančių litų. Panašias sumas kasmet skyrė iki šiol — 239 tūkstančius litų. Likusi suma — -valstybės investicijos.

Svirno atstatymo, laimėjusi konkursą, ėmėsi UAB „Telšių meistrai". Tie patys, kurie restauravo svirną. Pravertė ir restauravimui parengtas architektės iš Vilniaus Reginos Smilgevičiūtės parengtas projektas.

Statybininkai dejuoja, kad darbai — sudėtingi ir brangūs. Antrą kartą už tokius pinigus nebesiimtų dirbti. Svirnas atstatytas identiškas buvusiam, laikantis senosios darbų technologijos, atkartojant buvusių sienojų, balkių, kitų konstrukcijų dydį, storį, visus išmatavimus.

 „Visas svirnas atstatytas iš pušies, koks ir buvo. Daug medienos teko vežtis iš Karelijos, nes Lietuvoje reikalingų medžių nerasta.— reikėjo nemažai pušų, kurių diametras 13 metrų aukštyje būtų net 32 centimetrai. Lietuvoje visi tokie medžiai yra gamtos paminklai", — pasakoja Rimvydas Tamulaitis. Jo žodžiais, būta ne vienos pagundos palengvinti, atpiginti, supaprastinti kai kuriuos sprendimus, tačiau joms atsispirta. Yra padaryta klaidelių, bet plika akimi jos nematomos, tad ir pirštu į jas nerodoma.

Svirno istorija skaičiuojama iš naujo

Atstatytas tik svirno pastatas. Dar šiemet bus atlikta darbų už 400 tūkstančių litų: įvesta elektra, įrengta priešgaisrinė sistema, žaibolaidžiai, supirkti ekspozicijoms reikiami įrengimai, pagal atskirų patalpų paskirtį numatyti reikalingi baldai.

Baigus šiuos darbus, Kurtuvėnų svirnas istoriją pradės skaičiuoti iš naujo. Čia apsilankę žmonės, galės džiaugtis ne tik atkurta architektūra. Čia bus muziejinės patalpos, vyks folkloro, teatrų šventės, vakaronės, kurtuvėniškių ir svečių susibūrimai, vakaronės. Bus įrengta keturiasdešimties vietų konferencijų salė, informacijos centras.

Šiuo metu rengiami techniniai projektai tolesniam dvaro sodybos atstatymui ir pritaikymui. Realiai kalbama apie dvaro parko atkūrimą ir keturių pastatų rekonstrukciją. Tolesnės ateities planai: atkurta buvusi miestelio aikštė, kroketo aikštelė, rūmų vietoje pastatyta baliustrada.

Kurtuvėnų dvaras, savo istorija atsiremiantis net į 15 amžiaus gelmes, vertas atgimti. Atstatytasis svirnas, du šimtus metų buvęs vienu ryškiausių dvaro ir viso miestelio akcentu, liudija, kad tai — pasiekiamas tikslas.

2009-12-18

Atsiranda vis daugiau paveldo gynėjų Klaipėdoje

Nuotraukoje - Nesivaikykime vienadienės verslo naudos, tų ‚babkių' prisiplėšt, o po manęs - nors ir tvanas...' - ragina režisierius G. Padegimas.

N.P.: Režisierius kaunietis Gytis Padegimas gynė paveldą savo talentu – pastatė spektaklį apie griaunamų uostamiesčio pastatų likimus. Iš VE 2009 04 10 d. spektaklio recenzijos:

Jūsų spektakliui "Miestas" irgi galima pritaikyti tas pačias savybes. Kas tapo kabliuku kurti tokį spektaklį apie Klaipėdą?

"Užkabino" elgesys su miesto paveldu. Kai pas mane atvažiuodavo svečių iš Lietuvos ar kitų Europos valstybių, aš juos vesdavau žiūrėti ne pastatų "stiklainių", kurių visame pasaulyje tūkstančių tūkstančiai. Aš vesdavau apžiūrėti bokštelį su kryžiumi žuvusiems jūreiviams atminti, pastatytą dar ano amžiaus pradžioje. Tai buvo ir navigacinis žymeklis. Kai jį nugriovė ir supjaustė, kai nugriovė senąjį malūną, aš visai norėjau išvažiuoti iš Klaipėdos, kurioje taip elgiamasi su paveldu. Tik pareiga mano studentams sulaikė. Aš nenoriu, kad jie bręstų tokiais pat mankurtais, kurie taip šaltakraujiškai, be jokios atsakomybės ir sentimentų naikina Klaipėdos paveldą. Negi Klaipėdoje beliks vien stiklo monstrai, kaip Filipinuose ar Burkino Fase?

"Akvarelės" ir "Miestas" - broliai dvyniai, perspėjantys - nekirsk medžio, negriauk, nepjaustyk. Man buvo gaila senų jūreivių, kurie verkė, kai supjaustė bokštelį. Mieste vyksta vokiškojo paveldo genocidas. Tad spektaklis "Miestas" ir gimė kaip paminklas griaunamiems statiniams. O studentai, kurie domėjosi Klaipėdos praeitimi, jau nebus abejingi šiam miestui, nes jau yra susieti emociniais saitais".

Kita šio spektaklio recenzija 15min.lt: G.Padegimas: "Norime parodyti, kad Klaipėda nėra tik bejausmiai vienas po kito kylantys dangoraižiai" (Apie niokojamą paveldą studentai prabils spektakliu) Aurelija Kripaitė www.15min.lt/lit/Klaipeda_2007_11_06/820/1

Šiandien režisierius vėl užsistoja griaunamą Klaipėdos paveldą: 

"Klaipėdoje vyksta paveldo genocidas"

Režisierių, Klaipėdos universiteto Režisūros katedros dėstytoją Gytį Padegimą kalbino Ivona ŽIEMYTĖ

...Kas kliūva mūsų mieste?

Klaipėdoje labiau nei bet kur kitur mane žeidžia nacionalinio paveldo naikinimas. Nepaisant to, kad yra ponas Puteikis, kuris taip kovoja, susidaro įspūdis, kad vyksta vokiškojo paveldo genocidas. Aš netgi galvoju kreiptis į atitinkamas Vokietijos organizacijas ir atkreipti į jų dėmesį į tai, nes, mano nuomone, tai vyksta tiesiog planingai.

Ar gali būti miestui didesnė nelaimė ir prakeikimas, kaip kryžiaus sunaikinimas prie Švyturio gatvės, kuris stovėjo nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų? Jeigu sudiržę jūreiviai verkė, nes tai buvo jų viso gyvenimo įvaizdis - pamatyti šį kryžių ir persižegnoti. Kai atvažiuodavo mano draugai užsieniečiai, visą laiką tą metalinį kryžių rodydavau su pasididžiavimu. Taigi tik ką nugriovė celiuliozės fabriko didįjį raudonų plytų bokštą, kuris buvo matomas iš visur.

Kitas dalykas - labai nesiskaitoma su žaliaisiais plotais. Jų žymiai mažiau nei kituose miestuose. Stovi miestas plikoj vietoj, o kurpiamos beprotiškos idėjos Melnragės kopose statyti dvylikos aukštų dangoraižį. Tai ačiū Dievui, kad ta krizė sustabdė. O jeigu iš jos išeitume, tos idėjos vėl skleistųsi kaip choleros epidemija kai kurių veikėjų protuose.

...Ką pirmiausiai reikėtų keisti?

Požiūrį. Kiekvienam iš mūsų reikėtų galvoti ne apie staigų efektą. Tarkim, kokiai firmai reikia įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, tai iškerta medžius, o paskui, žiūrėk, ir firma subankrutavusi, ir medžių nebėra toj vietoj. Miesto veide atsiranda kiaurymė - lyg išmušti dantys. Reikia galvoti, kas rytoj bus, kaip mūsų vaikai gyvens. Jeigu vyksta pasaulinio klimato atšilimo konferencijos, kodėl pamirštame, ko mus mokė mokyklose: medis sugeria anglies dvideginį, kurį reikia mažinti visame pasaulyje, tad dieną medžiai yra miesto plaučiai.