2010-07-30

Gal 1986-1992 iš tikrųjų ne itin norėjom vadovautis skelbiamais idealais?

Sąjūdžio laikų nuotraukoje- užrašas smulkiomis raidėmis dešinio plakato pačioje - 'TSRS piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės'. Iš http://www.efoto.lt/node/378478

Jau buvau pradėjęs justi nusivylimą, tarsi Sąjūdžio idealai dingsta, o jo vietą vis labiau užima sutręšusi teisėsauga ir vis labiau gendanti ir į korupciją grimztanti visa valdininkijos (įskaitant politikus) mašinerija.

Bet gal neverta rezignuoti, nes gal tai buvo iliuzija - gal Sąjūdis buvo tik atsiskyrimui nuo TSRS, tik sovietinei kariuomenei išvyti, o tautiečiai tada – 1986-1992 - iš tikrųjų ne itin troško vadovautis to meto garsiai skelbiamais idealais?

Beje, panašių minčių, be ironijos parašysiu – tam tikra prasme guodžiančių minčių randasi jau antra savaitė. Pacituosiu priešingybes, bet tai geriau išryškina problemą, nes abu autoriai turi puikią intuiciją (jiems tai priklauso pagal profesiją ir matyt, pagal prigimtį) ir abu pastebi tai, ko nepastebi standartinis statistinis LT gyventojas:

Štai režisierius ir aktorius Audrius Nakas, antikorupcinio tinklalapio  www.ekspertai.eu kūrėjas:

"Lietuva tampa tik teritorija, o ta šalis, apie kurią mes galvojome tada, prieš dvidešimt metų, neturi nieko bendro nei su Sąjūdžiu, nei su šia realybe. Tai tik parodija viso to, apie ką svajojome, ko troškome, ilgėjomės, ko taip vieningai siekėme!. Jeigu prieš dvidešimt metų tokią šalį kas nors mums būtų parodęs ar aprašęs, tai būtų geras juokas, niekas tuo nepatikėtų, sakytų, kad tas rašytojas truputį persistengė, nepirksime jo knygų. Bet yra taip, kaip yra. Žiauroka."

( http://www.demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=76:ivanauskas&catid=11:paskutines-naujienos ).

 

Ir dar šia tema publicistė ir filosofė, laisvamanė ir feministė Nida Vasiliauskaitė:

"Todėl, skirtingai nei Leonidas Donskis, stebiuosi ne tuo, kad mums dabar kažkas atsitiko, o tuo, kad daugelis žmonių – daug vyresnių už mane – taip ilgai nematė (?), kokie „mes" buvome ir esame, dėl ko iš tiesų kovota, kokios „laisvės" siekta. Ir tuo, kad (su šitokiu potencialu) „mes" vis dėlto netapome Baltarusija ir netgi vis dar tebesame demokratija. Viskas, manding, labai paprasta: pasiekę užsibrėžtus formalius tikslus, t.y. atsidūrę ES, pagaliau lengviau atsikvėpėme, liovėmės apsimetinėti (nes liovėmės „bijoti ruso") ir... atsiskleidėme visu gražumu."

(iš http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nvasiliauskaite-kodel-mums-nieko-neatsitiko.d?id=34738589 ).

Tokiu atveju nieko tragiško nevyksta.

Tiesiog gal tada nebuvo daug žmonių, kurie iš tikrųjų norėjo vakarietiškos civilizacijos vertybėmis grįstos kasdienybės. O dabar jų daugėja, todėl aštrėja poreikis supuvusią LT teisėsaugos ir valdininkijos (įskaitant politikus) sistemą keisti europietiškesne? O poreikis išryškina sistemos ydas. Ir pati sistema gal jau tiek sutręšo, kad kasdien atskleidžia vis bjauresnius savo pavidalus.

O gal ir patys pradedame matyti tas ydas, kurių anksčiau tiesiog nenorėjome matyti.

Beje, aš vos ne kiekvieną dieną pradėjau sutikti žmonių, kurie nori keisti šią sistemą ir kurių aš nemačiau Sąjūdžio (1986-1992) laikais, nors esu arba jaunesnis, arba jų bendraamžis.

Pvz. net keista, kiek daug žmonių įsijungė į kovą prieš nefunkcionalų, nepatogų lankytojams, nieko bendro su europine paminklosauga neturinčią Kauno pilies neva atstatymą.

O kad tokios pajėgos būtų buvusios per pačius didžiausius kultūros paveldo naikinimus 1985-1987 m. (griovė sovietai) ir 2002-2008 m. (griovė godumas - nekilnojamojo turto, saugomų teritorijų ir šiaip lengvų pinigų troškulys). Trečiąjį  paveldo naikinimo etapą jau buvo beįsukantys lengvai pavagiami ES ir kiti pinigai, bet įvyko netikėtas stebuklas - visuomenė ir net žiniasklaida (negaliu tuo iki galo patikėti) tvirtai užsistojo kultūros vertybių autentiškumą (pvz. Aušros vartai, Ukmergės buv.kareivinių fasadas, Minijos kaimo pakrančių medžiai ir pan.). Ir paveldo naikinimas sustojo.

Šie kasdien dažnėjantys susitikimai su tokiais žmonėmis kaip tik ir pradeda man kelti viltį, kad bręsta geros permainos. Ir kad brandiname jas patys, po vieną ir grupėmis, pamažu jungiamės, arba tai darome atskirai, bet visi siekiame permainų į gerąją europietiškos kultūros pusę.

Komentarų nėra: