Iš kur kilę barbarai ir vandalai
Alternatyviniai paveldininkai siuntinėja raginimus pasirašyti po peticija, ginančią Vilniaus Šeškinės ozą nuo nenumaldomai artėjančių statybų: http://www.peticija.lt/visos/169/ .
Iš Vikipedijos: “Ozas – ilga (iki 30-40 km), siaura (nuo kelių metrų iki 2-3 km) kalva, sudaryta daugiausia iš smėlio ir žvyro. Šis kalvagūbris susidaro iš nuogulų, kurios klostosi ledyno viduje, vandens tirpsmo tėkmių vagose.“
Iš peticijos: „Šeškinės ozas yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo Vilniaus mieste unikalus elementas. Ozų Lietuvoje 9, tačiau Šeškinės yra įspūdingiausias ir pats išraiškingiausias, ilgiausias.“
Tą peticiją dėl AKUMULIACINIO RELJEFO ELEMENTO (koks puikus terminas) - ozo išsaugojimo pasirašiau. 570 numeriu. Ir dar su prierašu: „Senai laikas užversti galutinai apkurstančią ir apankančią valdžią žadinančiomis peticijomis, nes rinkimai artėja ir kad ir kaip jie vaizduotų , kad negirdi, iš tikrųjų jie iš baimės dreba ir tirta“.
Nors dabar gyvenu Klaipėdoje, šiaip esu gimęs ir augęs Vilniuje, Žvėryne, o tai visai šalia, tai kažkaip nostalgija grybštelėjo dėl ozo, į kurį vidurinės mokyklos laikais rengdavo ekskursijas, ir šiaip dėl Vilniaus bei Klaipėdos niokojimo.
Mano gimtasis Vilniaus Žvėrynas, kuris yra šalia to ozo – ar ne seniausia istorinė Vilniaus vietovė po senamiesčio? Kažkada buvo Didžiųjų kunigaikščių medžioklės plotai (aptverti), Barboros Radvilaitės rezidencija.
Dabar labai simboliška:
- ten, kur buvo Radvilų rūmai – dabar Rusijos ambasada,
- ten kur buvo rūmų lapių ferma (ten gimiau) – Kinijos rezidencija,
- o ten kur buvo senovinio parko prieigos – sovietiniais laikais Ministrų tarybos nomenklatūra pasistatė ištaigingus namus (7 kambarių). Į patį buvusį parką lįsti neišdrįso. Užtat dabar ta pati nomenklatūra, tik kitu -‚upgreidintu‘ pavadinimu – tvarios ir subalansuotos plėtros apologetai išdrįso: namai stovi ten, kur mano vaikystėje buvo išlikę senovinių rūšių kėniai ir kiti man nežinomų rūšių egzotiški spygliuočiai. Jų, aišku, nebeliko.
Taip pat kaip kad ruošiamasi pasielgti su dar išlikusio ozo fragmentais.
Ant to ozo vaikystėje žaisdavome pasiskirstę į geriečius (indėnus arba sovietų kareivius) ir blogiečius (baltuosius arba fricus-fašistus).
Iš kur atkeliavo į vaikiškus žaidimus būtent toks skirstymasis į geriečius ir blogiečius? Gal iš
Lizelotės Velskopf-Henrich (jei atmintis nešlubuoja dėl rašytojos pavardės) romanų "Drąsiųjų kelių" serijoje (indėnai Haris ir Topas-Matotaupa, dakotų vadas), sovietinių kinofilmų (rašosi kaip vienas žodis) "17 pavasario akimirkų", "Tadas Blinda", "Idiot vojna narodnaja"- čia iš filmo dainos, pavadinimo neatsimenu - kažkoks ilgas serialas apie Didįjį Tėvynės karą (tada taip vadinos 2 PK) ir tik truputį "Herkus Mantas".
Fotonuotraukoje MES:
tuo metu l.populiarus tuomet jugoslavas (dabar - serbas, beje vis dar 3 kart per savaitę vaidina Vinetu kažkokiam Vokietijos teatralizuotam realybės šiuo rezervate) aktorius Gojko Mitičius filme apie apačų vadą Vinetų.
Dabar kaip ir tada „žaidžiame“, tik pasekmės rimtesnės: mes, vietiniai, kuriems gaila niokoti tiek gimtinę, tiek tą vietą, kurion atsikeliame gyventi. Mes – kaip vaikystės žaidimų indėnai. Mes ginamės ir giname.
O jie – blogiečiai, ateiviai, imigrantai be kultūrinės savimonės, viską griaunantys, ar namie, ar svetur. Jie kaip mūsų vaikystės Matotaupos baltieji, fricai iš sovietinių filmų. Jie svetimi, ateina, puola, griauna ir niokoja.
O šioje foto - JIE: fricai važiuoja griauti, o po to betonuos kažką neva tai praturtinančiai (ką?) naujo ir pritrenkiančio.
P.S.: pažiūrėjau paveldo „veikėjų“ ir išbalansuotos plėtros tvarių apologetų, aptarnaujančiųjų politikų bei eikų, monolitų, inredų (pastaroji specializuojasi statybiniais eksperimentais - ant bažnyčių pamatų ir buvusių kapinių stato daugiabučius) ir pan. biografijas. Jų gimtinės ir vaikystės vietos: Kupiškis, Marijampolė, Rokiškis, Širvintos, Mažeikiai, Raseiniai ir Vilkaviškis.
Ir dar kas krito į akis: visi ne valdininkai sovietiniais laikais pradėjo savo karjeras statybose darbų vykdytojais. VISI.
Tai štai kokie „baltieji“ „modernizuoja“ senąjį ir „formuoja“ naująjį Vilniaus ir Klaipėdos „veidus“.
Iš Vikipedijos: “Ozas – ilga (iki 30-40 km), siaura (nuo kelių metrų iki 2-3 km) kalva, sudaryta daugiausia iš smėlio ir žvyro. Šis kalvagūbris susidaro iš nuogulų, kurios klostosi ledyno viduje, vandens tirpsmo tėkmių vagose.“
Iš peticijos: „Šeškinės ozas yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo Vilniaus mieste unikalus elementas. Ozų Lietuvoje 9, tačiau Šeškinės yra įspūdingiausias ir pats išraiškingiausias, ilgiausias.“
Tą peticiją dėl AKUMULIACINIO RELJEFO ELEMENTO (koks puikus terminas) - ozo išsaugojimo pasirašiau. 570 numeriu. Ir dar su prierašu: „Senai laikas užversti galutinai apkurstančią ir apankančią valdžią žadinančiomis peticijomis, nes rinkimai artėja ir kad ir kaip jie vaizduotų , kad negirdi, iš tikrųjų jie iš baimės dreba ir tirta“.
Nors dabar gyvenu Klaipėdoje, šiaip esu gimęs ir augęs Vilniuje, Žvėryne, o tai visai šalia, tai kažkaip nostalgija grybštelėjo dėl ozo, į kurį vidurinės mokyklos laikais rengdavo ekskursijas, ir šiaip dėl Vilniaus bei Klaipėdos niokojimo.
Mano gimtasis Vilniaus Žvėrynas, kuris yra šalia to ozo – ar ne seniausia istorinė Vilniaus vietovė po senamiesčio? Kažkada buvo Didžiųjų kunigaikščių medžioklės plotai (aptverti), Barboros Radvilaitės rezidencija.
Dabar labai simboliška:
- ten, kur buvo Radvilų rūmai – dabar Rusijos ambasada,
- ten kur buvo rūmų lapių ferma (ten gimiau) – Kinijos rezidencija,
- o ten kur buvo senovinio parko prieigos – sovietiniais laikais Ministrų tarybos nomenklatūra pasistatė ištaigingus namus (7 kambarių). Į patį buvusį parką lįsti neišdrįso. Užtat dabar ta pati nomenklatūra, tik kitu -‚upgreidintu‘ pavadinimu – tvarios ir subalansuotos plėtros apologetai išdrįso: namai stovi ten, kur mano vaikystėje buvo išlikę senovinių rūšių kėniai ir kiti man nežinomų rūšių egzotiški spygliuočiai. Jų, aišku, nebeliko.
Taip pat kaip kad ruošiamasi pasielgti su dar išlikusio ozo fragmentais.
Ant to ozo vaikystėje žaisdavome pasiskirstę į geriečius (indėnus arba sovietų kareivius) ir blogiečius (baltuosius arba fricus-fašistus).
Iš kur atkeliavo į vaikiškus žaidimus būtent toks skirstymasis į geriečius ir blogiečius? Gal iš
Lizelotės Velskopf-Henrich (jei atmintis nešlubuoja dėl rašytojos pavardės) romanų "Drąsiųjų kelių" serijoje (indėnai Haris ir Topas-Matotaupa, dakotų vadas), sovietinių kinofilmų (rašosi kaip vienas žodis) "17 pavasario akimirkų", "Tadas Blinda", "Idiot vojna narodnaja"- čia iš filmo dainos, pavadinimo neatsimenu - kažkoks ilgas serialas apie Didįjį Tėvynės karą (tada taip vadinos 2 PK) ir tik truputį "Herkus Mantas".Fotonuotraukoje MES:
tuo metu l.populiarus tuomet jugoslavas (dabar - serbas, beje vis dar 3 kart per savaitę vaidina Vinetu kažkokiam Vokietijos teatralizuotam realybės šiuo rezervate) aktorius Gojko Mitičius filme apie apačų vadą Vinetų.
Dabar kaip ir tada „žaidžiame“, tik pasekmės rimtesnės: mes, vietiniai, kuriems gaila niokoti tiek gimtinę, tiek tą vietą, kurion atsikeliame gyventi. Mes – kaip vaikystės žaidimų indėnai. Mes ginamės ir giname.
O jie – blogiečiai, ateiviai, imigrantai be kultūrinės savimonės, viską griaunantys, ar namie, ar svetur. Jie kaip mūsų vaikystės Matotaupos baltieji, fricai iš sovietinių filmų. Jie svetimi, ateina, puola, griauna ir niokoja.
O šioje foto - JIE: fricai važiuoja griauti, o po to betonuos kažką neva tai praturtinančiai (ką?) naujo ir pritrenkiančio.P.S.: pažiūrėjau paveldo „veikėjų“ ir išbalansuotos plėtros tvarių apologetų, aptarnaujančiųjų politikų bei eikų, monolitų, inredų (pastaroji specializuojasi statybiniais eksperimentais - ant bažnyčių pamatų ir buvusių kapinių stato daugiabučius) ir pan. biografijas. Jų gimtinės ir vaikystės vietos: Kupiškis, Marijampolė, Rokiškis, Širvintos, Mažeikiai, Raseiniai ir Vilkaviškis.
Ir dar kas krito į akis: visi ne valdininkai sovietiniais laikais pradėjo savo karjeras statybose darbų vykdytojais. VISI.
Tai štai kokie „baltieji“ „modernizuoja“ senąjį ir „formuoja“ naująjį Vilniaus ir Klaipėdos „veidus“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą