Atsiliepimas publikuotas „Verslo žiniose" („Oligarchai, nesidžiaukit" ,2010.01.10) ir Vilniaus Žvėryno bendruomenės puslapyje
Ar ne per anksti verslo oligarchai džiūgauja dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties dėl nuostolių, atsiradusių taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje, atlyginimo, ir vėl grasina pilietinei visuomenei milijoniniais ieškiniais? Minėtoje byloje ginčas vyko tarp juridinių asmenų, todėl kasacinio teismo išaiškinimas netaikytinas pilietinės visuomenės nariams, kuriuos nuo bet kokio persekiojimo saugo Lietuvos Konstitucijos ir tarptautinės teisės nuostatos, kurią Lietuva, deja, sistemingai pažeidinėja.
Nemažai tokių bylų, kai siekiama išieškoti nuostolius dėl pilietinės visuomenės teismuose sustabdytų statybos leidimų, detaliųjų planų galiojimo, yra nukreiptos prieš žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje bei skųsti bet kokius valdžios sprendimus. Žmogus ir visuomenė turi teisę save ginti - tai užtikrina šalių konstitucijos ir tarptautinės konvencijos, ypač Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTEEK) Konvencija dėl visuomenės teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais (Orhuso konvencija). Akivaizdu, kad ne visiems patinka demokratinės visuomenės principai - žmogaus, pilietinės laisvės bei visuomenės teisė jas ginti. Dar labiau nepatinka šias teises aktyviai ginantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos.
Totalitariniuose režimuose viešojo intereso gynėjus „pamoko" valstybė, demokratijose - pelno bet kuria kaina siekiančios korporacijos, „bananų" respublikose - verslas drauge su korumpuota valdžia. Viena iš priemonių tramdyti ir bauginti aktyvius piliečius yra vadinamieji „strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą" (SIPVD), pateikiami nevyriausybinėms organizacijoms arba fiziniams asmenims dėl atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais. Ieškovai - verslo korporacijos arba valdžios institucijos - tampo nevyriausybines organizacijas ir fizinius asmenis po teismus, reikalaudami juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, pažeisdamos piliečių konstitucinę teisę skųsti valdžios sprendimus. Tačiau iš tiesų siekiama įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę, kad žmonės neįgyvendintų savo teisių viešai kalbėti apie visuomenės interesus ir reikalauti iš valdžios pažeidimų pašalinimo. SIPVD daro ypač neigiamą poveikį demokratijos procesui, nes silpnina piliečių ryžtą įgyvendinti savo teisę dalyvauti priimant politinius sprendimus arba nuolatos stebėti valstybines agentūras. SIPVD taikiniams dažnai tenka po keletą metų bylinėtis patiriant nemažas išlaidas, kol teismas priima sprendimą jų naudai. Todėl demokratinėse šalyse, į kurias tikėtina lygiuojasi ir Lietuva, SIPVD vertinami kaip pastangos nubausti už Konstitucijos ginamų teisių įgyvendinimą. Jungtinių Valstijų teismai, atmesdami SIPVD, dažnai remiasi JAV Konstitucijos Pirmosios pataisos straipsniu dėl peticijų (skundo)
teisės. Australija yra įstatymu uždraudusi teikti ieškinius dėl finansinių nuostolių, atsiradusių dėl visuomenės veiksmų skundžiant valdžios sprendimus, dėl kurių galiojimo sustabdymo verslininkai patiria nuostolių. Tokia yra gyvenimo demokratijoje ir pilietinėje visuomenėje kaina.
Lietuva Orhuso konvenciją ratifikavo 2001 metais, Europos Sąjunga Bendrijos lygmeniu - 2005 metais. Bet drauge su visuomenės teisėmis atsirado ir verslo pasipriešinimas joms - teismus pasiekė pirmieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą. Pagal Konvencijos 3 str. kiekviena valstybė privalo užtikrinti, kad asmenys, įgyvendinantys šios Konvencijos numatytas visuomenės teises, nebūtų baudžiami už šią veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi ir kad ši nuostata netaikoma tik nacionalinių teismų įgaliojimams priteisti atlyginti pagrįstas teismo išlaidas. Todėl, skirtingai nuo komercinių juridinių asmenų, fiziniai asmenys ir nevyriausybinės
organizacijos negali būti persekiojamos ieškiniais, kuriais siekiama išieškoti nuostolius dėl pilietinės visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus dėl aplinkos – tai draudžia tarptautinė teisė. Lietuva privalėjo įgyvendinti Konvencijos nuostatas iki 2005 m. birželio mėn., tačiau iki šiol to nepadarė ir iki šiol nenumatė nacionalinėje teisėje jokios apsaugos pilietinei visuomenei nuo persekiojimo už dalyvavimą priimant sprendimus dėl aplinkos.
Nevykdant Konvencijos, plėtros bendrovės pradėjo teikti ieškinius prieš visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos srityje. Pirmoji rezonansinė byla buvo Vilniaus Žirmūnų rajono gyventojų skundas prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės. Bendrovė pareikalavo areštuoti gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl esą piktavališkų gyventojų veiksmų patirtus nuostolius. Galų gale gyventojai bylą laimėjo, tačiau tai kainavo daug laiko, sveikatos, pinigų. Tokiais ieškiniais siekiama įbauginti visuomenę, atgrasinti ją nuo valdžios pareigūnų kritikos, nuo dalyvavimo socialiniuose šalies ir miestų kūrimo procesuose, gąsdinant turto areštu, finansinėmis ir kitokiomis pasekmėmis.
Todėl problemas dėl su visuomene nesuderintų valdžios sprendimų dėl aplinkos reiktų spręsti ne bauginant pilietinę visuomenę ieškiniais, o numatant visišką valdininkų ir pareigūnų asmeninę finansinę ir kitokią atsakomybę, kad korumpuoti valdžios atstovai negalėtų dangstytis nebaudžiamumu už kolegialių institucijų (savivaldybių tarybų, Seimo) priimtus sprendimus. Nors valdininkų ir pareigūnų asmeninės finansinės ir kitokios atsakomybės nustatymas yra įtrauktas į Vyriausybės programą, tačiau įgyvendimo terminai vis nukeliami ateičiai, tikriausiai tikintis, kad korumpuotų valdininkų ir oligarchų pastangomis Lietuvoje neliks nei pilietinės visuomenės, nei demokratijos....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą