Ką pinigų troškulys padaro iš buvusio restauratoriaus

„Respublikos" archyvo nuotraukose: REMONTAS. Taip dabar atrodo Aušros Vartų galerijos laiptai. Plytelės paminklo pase taip pat nebuvo nurodytos kaip vertybė. N.P.: pačių vertingiausių plytelių, kurias sunaikino, tai pasigėdijo nuotrauką pridėti.

Gaila žiūrėti, ką nežmoniškas pelno/pinigų troškulys padaro su žmonėmis.

Gaila, kad Antanas Gvildys ir Jakovas Mendelevičius iš paveldo draugų virto jo niokotojais. O dar 1998 metais atsimenu, kad A.Gvildys pateikė labai neblogą vieno Lenkijos banko (dabar jo nebėra – neatsimenu pavadinimo) projektą Liejyklos gatvėje Vilniuje. Bet tada dar nebuvo kilęs tas viską naikinantis bepritiško skolinimosi ir niekam nereikalingų butų bei biurų statybos burbulas

Gaila, kad laikraščiui pritrūko vietos kitos pusės nuomonei apie žemiau apdainuojamus kadaise buvusių gal ir neblogais restauratoriais "žygdarbius".

Bet tikiuosi, kad tai galima padaryti kituose "Respublikos" numeriuose.

Norėčiau pasiūlyti ne tik nuotraukų su "restauratorių" išdaužytomis prieškarinėmis plytelėmis, kurias jie laiko tokiomis didelėmis nevertybėmis, kad pastebėję kur netyčia užsilikus, tuoj puola su kurijos darbuotojais jas naikinti. Bet ir prieškarinių dvivėrių durų. Kaip ir prieškarinių medinių turėklų. Kaip ir daugelį kitų didelių ir mažų paveldo dalykų, kurių gaila, jei kas nors juos sugriauna.

Linksmina tai, kad straipsnio herojai rimtais veidais giriasi, kad vietoj restauravimo jie kultūros vertybėje atliko ... paprastąjį remontą.

P.S.: ar patiems buvusiems restauratoriams nuo žemiau Jūsų pačių išdėstytų minčių vakarais nebūna gėda?:

Sąmyšis dėl laiptų - tyčia ar netyčia?

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/samysis_del_laiptu__tycia_ar_netycia/

2010 06. 09 d. 15:11:37 Danutė ŠEPETYTĖ, "Respublikos" žurnalistė

Kai išgirsti apie vandalizmo aktą Vilniaus Aušros Vartuose, bemat įsivaizduoji žaliūką, įsivogusį naktį į koplyčią ir priešais Švč.Mergelės Marijos paveikslą kūju traiškantį sakralines plyteles. Tik ko nieko nesako Bažnyčia?

REMONTAS. Taip dabar atrodo Aušros Vartų galerijos laiptai. Redakcijos archyvo nuotr.

Paskui natūraliai išnyra ir antras klausimas: kuriems galams geros reputacijos projektuotojui, su paminklotvarka turinčiam reikalų bene tris dešimtmečius, buvusiam kandidatui į departamento vadovo kėdę pasielgti kaip paskutiniam piemeniui (atsiprašau) - savavališkai imtis remonto, pasikėsinti į šventus piligrimų laiptus Aušros Vartų koplyčioje (sic!), sudarkyti kitas vertingąsias unikalaus paminklo savybes. Iš nuobodžio? Tyčia norint paįvairinti sau gyvenimo aprašymą?

Pateikiamoje informacijoje medijos plotuose bent iš pradžių tyčia ar netyčia būta netikslumo (Kultūros paveldo departamentas neskubėjo jo taisyti) - iš tikrųjų įvykio vieta yra ne pati koplyčia, o galerija su laiptais, ją jungianti su Šv.Teresės bažnyčia. Bet net ir dabar, kai po kilusio skandalo iš projekto vadovo Antano Gvildžio ir dar dviejų pridėjusių ranką specialistų buvo atimti paveldosaugos specialistų atestatai, pranešime spaudai "Kultūros paveldo departamentas netoleruoja aplaidžiai dirbančių paveldosaugininkų" figūruoja frazė "savavališkai vykdomi tvarkybos darbai".

Projekto vadovas neprapuls - jis pats yra bendrovės "Archinova" direktorius ir gali tiesiog laikinai pabūti tik vadybininku, jis - architektas ir gali pelnytis duoną projektuodamas verslo ir gyvenamuosius namus. Nėra tikslo jo ginti - jis užsigrūdinęs, jo oda, pasak paties, kieta, ir greičiausiai atestatą susigrąžins. Tegina jį darbai - šūsnis Restauratorių sąjungos diplomų už geriausius metų projektus (Kalvarijos sinagogų kompleksas, Šv.Kotrynos bažnyčia, P.Vileišio rūmai ir kt.), jį puošia Gedimino ordinas, kuriuo buvo apdovanotas už Prezidentūros rekonstrukciją; kiti projektai, realizuoti valstybinės reikšmės objektuose. Tik jis pats savikritiškai pabrėžia, kad vykdant ankstesnius projektus - kad ir Trakų bažnyčioje ar Vilniaus rotušės aikštėje, Šv.Mykolo ar Šv.Onos bažnyčioje, nekalbant apie senesnius objektus, iš tikrųjų formaliai žiūrint "kabliukų" buvo galima rasti kur kas daugiau negu atliekant galerijos remontą.

Trumpai - kas įvyko

"Iš pradžių mūsų niekas neinformavo, kas yra gerai ar negerai. Jokių oficialių raštų - visą savaitę apie tai girdėjome tik iš žiniasklaidos, - pasakoja A.Gvildys. - Istorija prasidėjo, kai nuo Kalėdų iki Velykų Vilniaus arkivyskupija sugalvojo sutvarkyti koridorių, jungiantį Aušros Vartų koplyčią su bažnyčia. Kaip ir visada nustatyta tvarka iš Kultūros paveldo departamento (KPD) gavome projektavimo sąlygas, vadinamąjį laikinąjį apsaugos reglamentą, kur juodu ant balto parašyta atlikti dalies patalpų paprastąjį remontą, esamos grindų ir laiptų dangos keitimą ir pan. Pagal šias sąlygas atlikti projektą buvo išduotas leidimas.

Dabar staiga KPD direktorė Diana Varnaitė per žiniasklaidą paskelbė, kad darbai vykdomi be suderinto projekto, pasiuntė Vilniaus teritorinio padalinio darbuotojus patikrinti, tie patikrino, raportavo, kad darbai vyksta pagal projektą. Po kelių dienų vėl skandalas, jau atsiranda Naglis Puteikis iš Klaipėdos teritorinio padalinio ir ieško ten "nusikaltimo". Na, žinoma, jis visada visur pažeidimų randa. Kadangi projektas aprobuotas, pradėjo ieškoti procedūrinių dalykų. Galiausiai nusprendę, kad vietoj paprastojo remonto buvo atliekamas kapitalinis, sušaukė atestacinę komisiją, kurioje dalis - KPD darbuotojų. Komisijos verdiktas buvo aiškus iš pradžių".

Piligrimystės laiptai

Nei laiptai, nei plytelės paminklo pase nebuvo nurodytos kaip vertingosios savybės. Jos buvo apibrėžtos taip: "Atsiradimo data: XVII, XVIII, XIX a.". Įdomu tai, kad, kilus skandalui, internetiniame KPD puslapyje staiga pradėjo keistis vertingosios paminklo savybės, bet kas įdomiausia, ir tada neatsirado preteksto XX amžiaus betoninių laiptų laikyti neliečiamybe. O apie jų sakralumą geriausiai žino bažnyčia, pati ir užsakiusi remonto darbus. A.Gvildys aiškina, kad pagal istorinius tyrimus iki XIX a. antros pusės nei šitų laiptų, nei bažnyčios jungties su koplyčia nebuvo. Buvo įėjimas iš vienuolyno pusės, į koplyčią buvo lipama mediniais laiptais. 1906 metais koplyčia sujungta su bažnyčia koridoriumi ir sudėtos tos cemento pakopos, kad pasauliečiai galėtų pakliūti jau ne iš vienuolyno pusės. 1932 metais atliktas paskutinis koplyčios laiptinės ir galerijos remontas. Dabar ant tų nudilusių pakopų buvo uždėti marmuriniai antpakopiai.

Specialistų išvados

Kardinolas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis oficialiai yra pareiškęs, kad vertinimas dėl Aušros Vartų koplyčios žalojimo bei naikinimo "mažų mažiausiai nėra adekvatus" ir kad spręsti apie "vietų, erdvių ir objektų sakralumą bei jo apsaugą" yra išskirtinė Bažnyčios kompetencija.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija padarė išvadą, kad atlikti darbai priskiriami paprastajam remontui.

Dėl tvarkybos darbų, atliktų Vilniaus Aušros Vartų ansamblyje, Restauratorių sąjungos taryba, beje, išvardijusi ir pažeidimų, konstatavo, kad esminių kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pažeidimų nepadaryta.

ICOMOS (Tarptautinė paminklų ir paminklinių vietų taryba) nacionalinis komitetas konstatavo, kad atlikti darbai nepakenkė vertybei, nukrypimai nuo projekto nėra adekvatūs visuomenėje sukeltam ažiotažui.

Departamento viešieji ryšiai

Apie paveldosaugos sargų nekompetenciją kalba ir paminklotvarkos ekspertas Jakovas Mendelevičius, bendrovės "Elvora" direktorius, kurio patirtis šioje srityje - nuo 1975 metų. Jis sako: "Iš esmės jie nedirba savo darbo. Tai yra "viešieji ryšiai", veiklos imitacija - ir Antano istorija, ir istorija nutikusi man, yra ta imitacija". Prieš dvejus metus, vos pradėjusi darbą Bernardinų bažnyčioje, J.Mendelevičiaus bendrovė buvo apkaltinta gotikinių kontraforsų griovimu. "Tą pačią dieną prisistatė KPD atstovė su televizija, tą pačią dieną per televiziją pasakyta, kad mano bendrovė griauna gotikinius kontraforsus, nors ne visi departamente žino, kas yra gotika ir kas yra kontraforsai. Man buvo skirta bauda. Paprašiau, kad specialistų komisija nuspręstų, gal iš tiesų padariau žalos paveldui. Atėjo komisija, nustatė, kad nieko bloga nepadariau, bet komisijos akto nepasirašė direktorė. Man teliko kreiptis į teismą. Laimėjau jo pirmąją instanciją.

Iš tikrųjų tuo metu aš buvau išardęs plytas, kad pakeisčiau restauracinėmis, nes kai mūrijau jas prieš 20 metų, tokių nebuvo. Televizija rėkte rėkė, kad griaunu paveldą, bet kai laimėjau teismą, niekas apie tai neinformavo ir niekam tai nebuvo įdomu. Jie daro parodomąjį tribunolą, o kai reikia koncerto, visada pasikviečia Puteikį..."

Jo nuomone, atestacinė komisija, kaip ir apskritai KPD kompetencija, kelia daug abejonių, nes joje dominuoja ne specialistai, o valdininkai, kurių žodis dažniausiai esti lemiamas. Jam kelia abejonių ir paminklo Lietuvoje sąvoka, aprėpianti galybę objektų, be galimybės jais pasirūpinti. Jam apmaudu, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį nesugebėta padaryti argumentuoto nekilnojamojo paveldo sąrašo, kad ta pati projektavimo sistema taikoma visiems objektams, nediferencijuojant jų pagal svarbą ir vertę. Departamentas turėtų rūpintis kultūros paveldo įstatymų baze ir tobulinti įstatymus, kurie taip buksuoja, kad daugelis yra linkę eiti įprastu keliu - prieš įstatymą.

"Lietuvoje yra apie 6000 paminklų, tuo tarpu Norvegijoje ar Švedijoje 300, - kalba J.Mendelevičius. - Kodėl 300? Todėl, kad kai jie skelbia, jog yra saugoma valstybės, tai reiškia, kad jis yra valstybės finansuojamas, kontroliuojamas, prižiūrimas. Galiu jums parodyti saugotinų paminklų su juos puošiančiais 5 metrų beržais. Ar gali valstybė šitaip negerbti savęs, kad skelbtųsi sauganti objektą, kurio nesaugo?"

Paminklas, anot jo, yra tokia vertybė, kurioje žmogus gyventi negali. "Čiurlionio negalima patobulinti, bet Stuokos-Gucevičiaus katedrą galima ir reikia. Ji bus tobulinama ir visą laiką keisis. Architektūra yra darinys, pritaikytas prie gyvenimo. Būtina išsaugoti jo esmę, tačiau mažų pakeitimų negalima išvengti".

Rašys protokolus ir baus

Paveldo užkulisiuose pajuokaujama, kad tikrasis departamento vadovas yra jau minėtasis N.Puteikis, su kuriuo direktorė nuolat besikonsultuojanti telefonu. Tiesa ar netiesa, ne esminis klausimas. Svarbu tai, kad specialistai signalizuoja, jog paveldosaugos sistema išgyvena giliausią krizę. Tuo susirūpinusi Restauratorių sąjunga jau išplatino kreipimąsi į valdžios institucijas.

O Kultūros paveldo departamentas vėl paleido į pasaulį žinią apie savo veiklą - esą parengęs priemonių planą griūvantiems dvarams ir istoriniams statiniams gelbėti. Iš tikrųjų jis skamba kaip grasinimas, kur savininkai a priori laikomi potencialiais sabotuotojais, kuriuos reikėtų bausti, nes jie TYČIA laiko statinius kiaurais stogais ir t.t. TYČIA slapstosi ir panašiai...

Tuoj po jo tyčia ar netyčia N.Puteikio dienoraštyje (puteikis.blogspot.com) atsirado įrašas: "Tokį įsakymą pasiūliau departamentui išleist dar pernai, bet centrinio aparato vidurinės grandies vangumas yra toks..., todėl žemiau aprašomą įsakymą teko "išspausti" vos ne prievarta"...

Žodžiu, vėl paminklosaugininkų eskortas važinės po Lietuvą, fotografuos, rašys aktus ir baus.

Tik paminklams kas iš to?

Iš Restauratorių sąjungos kreipimosi

Kultūros paveldo departamentas neinicijuoja įstatymo pataisų, rengia abejotinus savo turiniu poįstatyminius aktus, laiku nenustato objektams jų vertingųjų savybių, manipuliuoja nenustatytais apsaugos prioritetais ir tokiu būdu neskaidriais reikalavimais stabdo arba apsunkina investicijas į kultūros paveldo objektus ar teritorijas. Nevykdo jis ir pokyčių priežiūros bei analizės. Atrodo, jog savosios veiklos pagrindiniu prioritetu laiko projektų derinimą-nederinimą bei specialistų baudimą.