Godumas griauna senamiesčius

Godumas žiauresnis už laiką

2010-05-25, kl.lt Violeta Juodelienė

Apgailestaudami turime pripažinti: diena, kurios labiausiai bijojo Lietuvos paveldosaugininkai, atėjo. Šiandien jie, jau nebe kritiškose publikacijose, ne privačiuose pokalbiuose, bet iš oficialios tribūnos ir, deja, ne vieną kartą, viešina žiaurią tiesą.

Tai, ko nepadarė šimtmečiai, karai, gaisrai, per du dešimtmečius padarė žmonių rankos: vienas didžiausių mūsų šalies kultūros paminklų – Vilniaus senamiestis – prarandamas negrįžtamai. Ir naikina jį ne kokie piktadariai, bet žmonės, puikiai suvokiantys šio paveldo perlo vertę, – būtent dėl to į ją ir nusitaikę. Maža to, naikina dažniausiai pasirūpinę visais būtinais valdžios leidimais, todėl nesijaudinantys dėl savo veiksmų teisėtumo.

"Šiandieniai Vilniaus senamiestyje vykdomi pavyzdžiai rodo mūsų neatsakingumą Pasaulio paveldo komitetui, pasaulio visuomenei", – taip sostinės senamiesčio būklę įvertino garsi paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė.

Savo žodžius ji iliustravo pavyzdžiais, kuriuos 1994 m. įtraukiant sostinės senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą vargiai galėjome įsivaizduoti. Užstatoma Vilniaus gynybinė siena, kiemuose, kurie kaip erdvė yra paveldo dalis, dygsta nauji namai, paveldo pastatų išorę darko šiuolaikiniai stiklo paketai. Tokios "smulkmenos", kaip stogų "tobulinimas" stoglangiais, šiandien jau net nebeminimos.

Specialistai mano, kad Vilniaus senamiesčio padėtį pataisytų detalusis sostinės planas, o visų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių Lietuvos objektų – profesionali kontrolė bei specialus šiuos objektus ginantis įstatymas. Jis, pradėtas rengti dar 2007-aisiais, turėtų išvysti dienos šviesą ir būti įgyvendinamas greičiau nei UNESCO, jau kelerius metus sistemingai primenanti Lietuvai apie įsipareigojimus Vilniaus senamiesčiui, išbrauks mus iš garbingo sąrašo.

Tačiau ar vienas įstatymas pakeis UNESCO paveldo padėtį? Ar padės jis toms vertybėms, kurios nusipelno ne mažiau garbingo nacionalinės kultūros vertybės epiteto?

Sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma atkurti tai, kas jau sugriauta – tiek dėl jau minėtų teisinių priežasčių, tiek dėl paveldo objektams padarytos fizinės žalos. Išsaugoti paveldą trukdo ir tariami restauratoriai, galintys dirbti be atestavimo, ir teisiniai liapsusai, kai įstatymuose ištrinamos ribos tarp paprastų statybinių bei restauravimo darbų, ir vertybės įtraukimo į kultūros paveldo registrą procedūros vingrybės.

Viso, ne tik UNESCO įvertinto, kultūros paveldo padėtis pasitaisytų kur kas sparčiau ir paprasčiau, jei pasikeistų žmonių mentalitetas. Pirmiausia kitaip mąstyti turi šalies "elitas", sulindęs į sostinės senamiestį ir išdarkęs jį savo kolonomis.

Deja, kad ir kiek paveldo (ne)saugojimo problemas viešintų menotyrininkai ir žiniasklaida, niekas nesikeičia.

Tai matantys paveldosaugininkai beviltiškai skėsčioja rankomis: negrįžtamai sudarkyti namų fasadai yra daug vertingesni nei juokingai mažos baudos, o institucijų, kurios galėtų pasirūpinti nekilnojamuoju paveldu, klerkai neretai taip paklysta biurokratijos labirintuose, kad nė patys nebežino, kam koks pastatas priklauso.