Valdžią Klaipėdoje turintieji miestiečių paprasčiausiai nekenčia

N.P.: perspausdinu „Vakarų eksprese" išspausdintą klaipėdietės nuomonę apie miesto valdžią:

Jie mūsų nekenčia

Nika AUKŠTAITYTĖ VE.LT 2010-05-13, 00:00

Tokia mintis man įkyriai sukosi galvoje, kai pusę šešių vakaro prie Mažvydo alėjoje esančios "Iki" parduotuvės buvo rakinamas automobilio ratas. Buvo rakinamas todėl, kad moteris jį pastatė prie pat stovos skaitiklio ir nesusimokėjo.

Jau baigiantis darbo dienai skubėdami namo, tikrai nepagalvojam, kad statydami automobilį prie parduotuvės, kurioje apsipirksime, turime dar ir už jį susimokėti. Aplinkui buvo kitų automobilių, bet auka buvo pasirinkta viena. Auka sutrikusi aiškino policininkui ir rakinančios įmonės darbuotojui, kad buvo vaikų ligoninėje. Ji taip kalbėdama, matyt, naiviai tikėjo, kad jie jos pasigailės.

Bet ji nesuprato, kad taip nebus, nes valdžią mieste turintieji mūsų, miestiečių, paprasčiausiai nekenčia. Juk ir parkavimo sistemą pritaikė tik mums, o ne sau. Pasižiūrėkite: prie savivaldybės ir jos kieme jokių stovos skaitiklių nėra. O tas kiemas dar kažkodėl ir tvora aptvertas, lyg dirbantys savivaldybėje būtų susimetę ir tą žemę išsipirkę. Meras ir savivaldybės valdininkai už automobilių stovėjimą nemoka. Tikriausiai per mažai uždirba. Arba paprasčiausiai naudojasi tarnybine padėtimi, sudarydami sau geresnes gyvenimo sąlygas. O naudojimasis tarnybine padėtimi yra įstatymo pažeidimas. Ką jau kalbėti apie moralę.

Kai jie taip daro, mes labai aiškiai suprantam, kad esam jiems tik melžiamos karvės. Įsivaizduoju, kokiais piktdžiugiškais veidais jie turėjo kurti skaitiklių išdėstymo Klaipėdoje schemą: prie vaikų ligoninės, poliklinikos, vaikų darželio... Ten, kur mus galima melžti.

Jų neapykantą mums išduoda iškalbingos detalės. Net tada, kai jie vaizduojasi vargstą dėl mūsų, jie iš tiesų galvoja, kaip mums padaryti blogiau. Ir dar kaip rafinuotai! Žiūrėkit, kokią gražią krantinę palei Danę išklojo, tik nusuko suolelius nuo upės, kad tik mums nebūtų per gerai. Na, dar paliko neatitvertus tarpus tarp tų suoliukų, kad koks mūsų papurgalvis būtų vieną kartą paauklėtas ir gurkštelėtų drumsto Danės vandens.

Jie suprojektavo ir įgyvendino Europoje nematytą stebuklą: dviračių taką Tiltų ir Manto gatvėse, sukergtą su šaligatviu. Jie žmones tikriausiai įsivaizduoja panašiai, kaip garsusis Francas Kafka: pamatę, kad visu greičiu į mus skrieja dviratininkas, mes galime pavirsti tarakonais ir mitriai šoktelėti atsispyrę šešiomis kojomis ant sienos. Pakabėti, kol jis pravažiuos, paskui baikščiai nusliuogti ir sliūkinti įsikibus sienos. Nes mums ten palikta tik tiek vietos.

Beje, ar pasidomėjo šio dviračių-kaskadininkų tako kūrėjai tos močiutės, kuri pernai buvo dviratininko partrenkta Tiltų gatvėje, sveikata? Mero komanda galėtų paklausti ir kaip jaučiasi mergina, per Jūros šventę Turgaus gatvėje susilaužiusi ranką. Jai buvo atlikta jau antra operacija. Tik todėl, kad ji nesuprato, jog pasivaikščiojimui Klaipėdos senamiestyje reikia ruoštis kaip į kalnus, avėti tik sportinę avalynę, nes šaligatvis čia išgrįstas smulkiomis trinkelėmis, imituojančiomis akmenuotą kalnų taką.

Na, ir fantazija tų, kurie mūsų nekenčia. Man jau įdomu, ar galima dar ką nors bjauraus sugalvoti? Ką nors tokio, kad tikrai pasijustume esą tik tie tarakonai, kurių buvimas ir pretenzijos trukdo įgyvendinti didingas Liepų g. 11 svajones.