Kevino Kostnerio filmas „Laiškanešys“ antraipŠiandien gavau iš Vilniaus laišką su gražiu, blizgančiu lietuvišku pašto ženklu.
Prisimenu vaikystės įspūdį, kai pirmą kartą pamačiau smetoniškos Lietuvos pašto ženklą, atrodo su Dariumi ir Girėnu: kažkas slapto, pamiršto, bet egzistavusio, valstybės, apie kurią pasakojo tėvas, likučiai. Tikras archeologinis jausmas – turbūt todėl ją ir pasirinkau studijuoti po mokyklos – nebeegzistuojančios valstybės pašto ženklai atrodė tikresni ir geresnės kokybės, nei tuometiniai sovietiniai. Tikresni, nes matinis lietuviškų pašto ženklų popierius atrodė patikimesnis, nei blizgantis sovietinių.
Dabar apėmė labai panašus jausmas, kad dabartinis lietuviškas pašto ženklas kažkoks netikras.
Matyt ne dėl blizgesio, o todėl, kad antspaudas liudijo, kad laiškas išsiųstas iš Vilniaus prieš 29 dienas.
Dėl vėlavimo Kalėdos nekaltos – seniau iš Vilniaus siųstus sveikinimus jau esu gavęs. Turbūt prie vėluojančio pašto jau pradedame visi priprasti.
Bet šis laiškas priminė ir dar vieną, jau nebe vaikystės įspūdį.
Ne taip senai kinuose ir TV rodė “Oskaro” laureato aktoriaus Kevino Kostnerio kaip režisieriaus sukurtą ir paties vaidintą fantastinį filmą "Laiškanešys" (kiti dar verčia “Paštininkas”, orig.“Postman“, 1997).
Siužetas neįmantrus: 2013 m. civilizacija sunaikino pati save. Neliko nei valdžios, nei valstybės. Siautėja nusikalstamos grupuotės, kurios kovoja dėl įtakos sferų kuo didesnėse zonose. Vienišas keliautojas K.Kostneris patenka į aršiausios grupuotės nelaisvę. Jam pavyksta pabėgti pašto mašina. Ten jis randa ir krūvas senų laiškų ir apsirengęs paštininko uniformą jis pradeda juos vežioti izoliuotoms,viena apie kitas nežinančioms todėl išsigandusioms kad civilizacija galutinai žuvo, bendruomenėms. Žmonės pradeda tikėti savo ateitimi, vienytis į kovą su banditais.
Filmo pabaigoje rodo, kaip atidengiamas paminklas jau mirusiam pirmajam paštininkui Kostneriui – akivaizdu, kad civilizacija atkurta, nusikaltėliai nuslopinti.
Paštas visada buvo vienas iš civilizacijos ramsčių, vystėsi kartu su valstybe ir valstybė vystė paštą.
Taip smarkiai, kaip dabar, paštas paskutinį kartą vėlavo turbūt kurio nors karo metu, nors ir tai abejoju.
Ir nebesvarbu, ar paštą specialiai dabartinė valdžia varo į bankrotą ir vėlina korespondencijos pristatymą, kad žmonėms pradėtų atrodyti, kad tik prichvatizavimas jį išgelbės. Ar kažkokia grupuotė pačiame pašte, ar truputį aukščiau tą daro, o vyriausybė jų nebesutvarko (apie tyčinį pašto bankrotinimą ir parceliavimą rašoma šiame straipsnyje (Jolita Žvirblytė „Lietuvos pašte - nenugalimos jėgos“).
Akivaizdu, kad paštas degraduoja, o tai rodo, kad Lietuvos civilizacija ritasi ten pat.
Ką gi. K.Kostnerio filme parodyti visi tokios padėties taisymui reikalingi instrumentai.
Todėl eikime ieškoti paštininko uniformų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą