N.Puteikienė: esu verta savo vyro

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/miestas/n-puteikiene-esu-verta-savo-vyro-375972

Paskelbta 2011-09-11, 10:00 Lina Bieliauskaitė l.bieliauskaite@kl.lt

„Turbūt norėsite kalbėti apie žmogų, su kuriuo aš gyvenu?" – šio „Šeštadienio interviu" išvakarėse pasitikslino naujai išrinkto Seimo nario Naglio Puteikio žmona Nika. Lietuvos jūrų muziejaus atstovė spaudai jau seniai priprato, kad jos sutuoktinis nuolat dėmesio centre. Vienų palaikomas ir gerbiamas, kitų – keikiamas, trečių – pašiepiamas politikas bent jau namuose turi tvirtą užuovėją ir ištikimą bendražygę. Moteris prisipažino, kad sutuoktinio veikloje mato prasmę bei nuoširdų pasišventimą. Tad prieš 10 metų paskui vyrą į Klaipėdą iš sostinės atkeliavusi N.Puteikienė prisipažino pastaruoju metu neatsiginanti vieno klausimo: „Tai kada išvažiuoji į Vilnių?" Kaip juokavo pašnekovė, pasiryžti pokalbiui buvo verta vien dėl galimybės viešai atsakyti į šį klausimą.

Nebėra ko prarasti

– Visiems atsakau – niekur nevažiuoju. Nes Naglis sąmoningai į Seimą ėjo tik vieneriems metams. Jis atvyko į Klaipėdą ne tam, kad išvažiuotų į Vilnių. Kita vertus, man jau nebe 20 metų. Gana jau to, kad iš Vilniaus atvažiavau čia.

– Daugeliui šiandien jūsų šeimos pavardė tam tikra prasme tapo Klaipėdos įvaizdžio dalimi.

– Puikiai suprantu kodėl. Nes Naglio veikla išeina toliau už miesto problematikos ribų. Čia gali būti tik jo keliamų problemų apraiška. Jis kalba apie tuos dalykus, kurie svarbūs tiek gyvenantiems Vilniuje, tiek Molėtuose, tiek kur nors kitur. Jis kalba apie vertybes.

O ir aš pati dirbu Jūrų muziejuje, kuris taipogi yra Klaipėdos įvaizdžio dalis, uostamiesčio vizitinė kortelė. Turiu vieną svajonę, kuriai turbūt nelemta išsipildyti. Atvykstančiuosius į Klaipėdą pasitikdavo užrašas „Sveiki atvykę į Švyturio šalį". Tas reklaminis skydas mane tiesiog šokiruodavo. Kaip gražiai tai beskambėtų, aliuzijos į alų, alkoholį visiškai aiškios. O kodėl tai negalėtų būti užrašas „Sveiki atvykę į Delfinų šalį". Juk tai suponuoja visai kitus dalykus. Kad čia žmogus ne svaiginasi, o džiaugiasi tuo, kas yra aplinkui. Ir kartu tai simbolizuotų, kad mes gyvename savitame, vandens kultūros mieste.

– Su alkoholiu jūsų šeimoje susiję ir nemalonūs išgyvenimai. Kaip bebūtų, istorijos, kai tauriųjų gėrimų padauginęs jūsų vyras pateko už grotų, nebepavyks ištrinti iš jo biografijos.

– Man pačiai ši istorija jokio poveikio neturėjo. Pamenu, kai paskambino pažįstama psichologė ir paklausė – gal reikia kokios nors pagalbos? Atsakiau, kad nieko nenutiko – nei užmušė ką, nei pavogė. Tai yra buitinė gyvenimiška istorija. Kita vertus, tą socialinės gėdos krūvį ant savo trapių pečių priėmė vaikai. Naglis padarė klaidą, bet jis niekam nepakenkė, išskyrus save. Ir jis su kaupu už tai atsiėmė. Todėl, kad dabar matome Naglį labai dažnai sakantį tai, ką bijo pasakyti kiti, galbūt yra savotiška tos situacijos pasekmė. Nes labiau pažemintas jis vargu ar bus. Nėra ko prarasti sakant teisybę arba stengtis ją įgyvendinti.

Sulaukia nekuklių klausimų

– Šis įvykis turbūt turėjo ir daugiau pasekmių?

– Taip. Naglis apskritai nerūko, negeria, tikiuosi, ir į kairę neina. Miestas mažas, tenka prisiklausytų visokių kalbų.

– Kaip kad „Klaipėdoje" pasirodžiusioje publikacijoje, kad jūsų vyras esą siekė politikės Alinos Velykienės dėmesio?

– Vakar garsiai nuskambėjusią istoriją apie neva Naglio priekabiavimą aš vertinu labai racionaliai. Kaip viešųjų ryšių specialistė, A.Velykienės atvejį analizuočiau taip: politikė tapo valdininke, tai yra – pilka pelyte, kuriai trūksta dėmesio. Norėdama patekti į pirmą puslapį, ji pasinaudojo geltonosios spaudos principais – pakedeno savo sijonus. Taip rimti politikai nesielgia, juolab tai tikrai nepuošia moters, turinčios šeimą, auginančios vaikus.

– Teko užsiauginti storą odą ir išmokti nereaguoti į nemalonias replikas ar nuomones?

– Iš tiesų situacijų būna neeilinių. Štai prieina viena politikė iš opozicinės Naglio partijos ir sako: „Nika, jūs tokia faina, bet kaip galite gyventi su Puteikiu?" Aš gi jos neklausiu, kaip jūs galite gyventi su vyru, kuris neturi aukštojo išsilavinimo?

Aš Naglį labai palaikau, nes jis demonstruoja socialinį jautrumą, kalba apie tai, kad visuomenė yra praradusi sąžiningumo pajautą ir iš esmės yra neviltyje. Todėl norėčiau, kad tokių politikų kaip mano vyras atsirastų daugiau.

Neretai akcentuojama, kad Naglis – gatvės politikas, bandoma suformuoti nuomonę, kad jis nėra intelektualas. O iš tiesų tai labai išsilavinęs žmogus. Mes abu esame baigę tą patį Istorijos fakultetą Vilniaus universitete. Bet ne tai svarbu, ką esi baigęs. Man pačiai yra artimas literatūros, meno, dailės pasaulis. Ir visu tuo aš galiu pasidalyti su savo vyru. Nors tų istorinių knygų, kurias Naglis skaito, aš neskaitau, nes mane žavi kitokia – gera grožinė literatūra, jis mano knygas būtinai perskaito. Man tai labai patinka. Nes tai yra pagrindas dalytis įspūdžiais.

Prigijo kitas vardas

– Tai, jog turite stiprią teisybės, sąžiningumo pajautą – jūsų vyro nuopelnas ar tėvų įdiegtos vertybės?

– Mano tėvai visą gyvenimą gyveno kaime. Tėtis yra rusas, atvykęs su artimaisiais į Lietuvą po karo, nes visas jų kaimas buvo sudegintas. Vedęs lietuvę, jis čia ir pasiliko. Mano tėtis atsidavė savo aistrai – yra savamokslis istorikas, surinkęs unikalią Alantos dvaro istoriją. Kai rajono meras paklausė, kodėl jis, juo labiau būdamas rusas, tuo taip domisi, tėvelis atsakė – todėl, kad Alantos apylinkių žmonių dėka išlikau gyvas. Man tokie dalykai daro įspūdį. Iš savo tėvų tikrai galiu daug ko pasimokyti – ne tik teisingumo, darbštumo, jautrumo, bet ir pagarbos darbui ir daiktams. Mane pykdo ir trikdo žmonių vartotojiškumas. Mano akimis, milžiniška nepagarba už kažkokį vienadienį dalyką atiduoti visą savo darbą. Man taip gražu, kai drabužis nunešiojamas iki sudyla, o paskui dar tarnauja, tapęs grindų skuduru. Tai pagarba gamtai, savo darbui, nes savo uždirbtus pinigus galima išleisti prasmingesniems dalykams.

– Kokioms reikmėms jų negaila?

– Vaikų edukacijai, išsimokslinimui. Nesvarbu, bus jis panaudotas ar ne. Esu tikra, kad tai, ką įdedi į vaiką, paskui jame randi.

– Turite gana retą vardą. Kokia jo istorija?

– Iš tikrųjų mano vardas pase yra Nina. Prisipažinsiu, kad tuo metu, kai studijavau, kompleksavau – rusiška pavardė, rusiškas vardas. Kai pasižiūri šiandienos akimis – taigi vertini žmogų. Nika Aukštaitytė – mano slapyvardis, kuriuo pasirašinėdavau straipsnius. Ilgainiui vardas ir prigijo.

O su tėveliu namuose šneku rusiškai. Džiaugiuosi, kad gerai moku šią kalbą, tai tik praturtina. Mano tėtis, beje, ne tik kad puikiai kalba lietuviškai, bet ir aukštaitiškai.

Klaipėda bijo asmenybių

– Ar šalia savo vyro kartais nesijaučiate kaip koks Don Kichoto palydovas Sanča Pansa?

– Yra toks posakis, kad vyro vertę nusako šalia jo esanti moteris. Gal nekukliai pasakysiu, bet manau, kad esu jo verta. Yra kitas, gilesnis dalykas, kuris slypi po šiuo klausimu. Kitąkart pagalvoju, jog tik dėl to, kad mes, moterys, pasirūpiname buitimi, vaikais, vyras gali padaryti daugiau. Dažnai pagalvoju – būtų atvirkščiai, gal ir aš daugiau pasiekčiau, labiau save realizuočiau. Ir dar nežinia, kieno rezultatas būtų geresnis.

– Kai atvykote gyventi į Klaipėdą, prisipažinote, kad čia jums patinka, bet Vilniuje – geriau. Ar ši nostalgija išliko iki šiol?

– Įsivaizduoju, kad jei išvažiuočiau į Vilnių, trūktų Klaipėdos. Galimybės būti prie jūros. Šį miestą prisijaukinau, pasijutau jo dalimi, padedama darbo Jūrų muziejuje. Tačiau vis dar trikdo tai, kad Klaipėda labai nenoriai priima stiprius, išsiskiriančius žmones. Ir tai tikriausiai simptomatiška. Nes Vilniui reikalingi žmonės, kurie suteikia miestui pridedamąją vertę, daugiau spalvų, idėjų, pinigų. Čia, priešingai, tokios asmenybės yra išstumiamos. Vadinasi, bijoma konkurencijos. Juk dar ir šiandien daug kas prisimena legendinius Alfonso Žalio laikus, kai į miestą buvo stengiamasi pritraukti intelektualus, menininkus.

– Jūs pati jaučiatės realizavusis profesine prasme?

– Mane trikdo tie žmonės, kurie sako – esu apsigimęs žurnalistas. Ar apsigimęs teisininkas, dar kažkas. Man atrodo, kad žmogus, asmenybė yra aukščiau už profesiją. Į profesinius rėmus įsispraudus, labai daug tavo dalių gali nunykti. Kalbant apie Jūrų muziejų – tai ypatinga darbo vieta, nes tiems, kurie bandė jį mesti, panašiai kaip ir su rūkymu, sunkiai pavykdavo. Vis dėlto tokios darbovietės Lietuvoje daugiau nėra. Manau, kad čia save realizuoju, nors ir ne 100 procentų. Esu Viešųjų ryšių su visuomene skyriaus vedėja, tačiau viešieji ryšiai šiame darbe užima tik nedidelį procentą. Jei man būtų leidžiama, aš iš viso siautėčiau. Nes pas mus įdomu.

– Kai vyras išvažiuos į Vilnių, namuose netaps pernelyg ramu?

– O kas pasikeis? Jis amžinai bėgantis, skubantis. Jei užduotumėte klausimą, ar sunku gyventi su Nagliu, atsakyčiau – be Naglio sunku gyventi. Nes jo niekada nėra. O kai būna, būna įdomu. Žinote, kaip su užduotimi – ji gali būti sunki, bet įdomi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1965 m. sausio 10 dieną, kilusi iš Molėtų rajono.

Vilniaus universitete baigė žurnalistikos, Atviros Lietuvos fondo žurnalistikos centre – Ryšių su visuomene ir atstovo spaudai profesines studijas.

Rašė žurnalui „Kinas", kaip savanorė bendradarbiavo su Sąjūdžiu. Vėliau dirbo kultūros korespondente, atstove ryšiams su visuomene, vadovavo įvairiems viešųjų ryšių projektams kaip laisvai samdoma specialistė.

2001 m. persikėlė į Klaipėdą, nuo 2002-ųjų vadovauja Lietuvos jūrų muziejaus Ryšių su visuomene skyriui.

Su vyru Nagliu kartu 21 metus, augina 18-metį Gediminą ir 11-metę Augustę.