2009-04-28

M.Martinaitis apie paminklosauginio sąjūdžio ištakas 1977-1985

Fotografijoje- M.Martinaitis
N.P.: ir aš tuose įvykiuose 1982 m. ir po sovietinės armijos nuo 1985 m. dalyvavau kaip studentas - parašų rinkikas, dokumentų perdavinėtojas, pagalbininkas.

M.Martinaitis: Iki Sąjūdžio ir po jo

2009 04 27 / 20:13 / Marcelijus Martinaitis „Akiračiai" Straipsnio pradžia – čia.

...verta prisiminti Vilniuje aštuntajame dešimtmetyje kilusį paminklosauginį judėjimą, grupę kultūrininkų, pasivadinusių „Garažas".

Čia tik priminsiu, nuo ko viskas prasidėjo ir išaugo į labai rimtą kultūrinę įvairių žmonių santalką. 1977 metais Vilniaus senamiestyje tarp Stiklių ir Muziejaus gatvių pradėta rausti vieta kažkokių įtakingų privatininkų kooperatiniam garažui, šioje istorinėje vietoje neatlikus jokių rimtų archeologinių tyrinėjimų. Galbūt pirmą kartą prasidėjo toks masinis visuomenės sukilimas. Yra ištisas tomas peticijų, protestų, raštų valdžios įstaigoms su žinomų ir garsių žmonių parašais. Atrodo, jog tokio viešo spaudimo valdžia dar nebuvo patyrusi, kuri pagaliau turėjo nusileisti. Garažui iškasta duobė buvo užpilta, nors ten visas kultūrinis sluoksnis buvo sunaikintas. Turiu drąsius dokumentus, kur yra užprotokoluota mums Vykdomajame komitete plaunant smegenis tokia profesoriaus garsiai ištarta replika: „Jūs esat nusikaltėlis, draugas Girčy!" O tas Girčys tuo metu buvo kažkokių architektūros reikalų vedėjas. Tuo noriu tik priminti, jog profesorius nesiskaitydavo ir nesiskaito su tariamais valdžios autoritetais, bet kada ir bet kur gali paleisti panašias replikas.

Įdomu, kad ir po tokio visuotinio spaudimo valdžia turėjo atsitraukti. Šios santalkos žmonės sustabdė gana daug Vilniui pražūtingų vadinamųjų projektų: sumanymus per Rasų kapines prakirsti važiuojamąją gatvę, nuo „Draugystės" viešbučio Liejyklos gatve pro Katedrą iki Turniškių išvaryti keturių juostų pravažiavimą, nušluoti Tilto gatvės pastatus ir dar daug kitų dalykų. Tai buvo stabdoma arba sustabdyta, valdžia buvo lyg ir pralaimėjusi.

Dar noriu priminti vieną „projektą", kurio istorija tęsiasi iki šiolei. Tai Valdovų rūmai, kurie dabar kažkodėl kabinami Brazauskui ant kaklo, kas jau yra įkalta į žmonių galvas. Čia nieko nesakau apie jų atstatymo peripetijas. Tik primenu, kaip kilo pati idėja. Niekas beveik neprisimena, kaip buvo sumanyta Žemutinės pilies vietoje statyti tautų draugystės rūmus, be jokios abejonės sumalant visą kultūrinį sluoksnį ir jį išvežant į sąvartynus.

Tada ir kilo atstatymo idėja. Pradėjęs veikti Lietuvos kultūrinis fondas Česlovo Kudabos ir kitų paminklosaugininkų iniciatyva pradėtos rinkti lėšos rūmų atstatymui, tai pratęsė ir Sąjūdis. Buvome surinkę nemenką tam laikui sumą, apie 3 milijonus.

Buvo ir smagesnių dalykų. Sakysime, privatūs šventimai, gimtadieniai, į kuriuos būdavo renkamasi ne tik pasivaišinti, o ir pasikeisti viešumoje visiškai neįmanomomis temomis. Įdomiausia būdavo, kaip mes sakydavome, Vasario 16-osios kasmetinis paminėjimas. Mat tą dieną yra gimęs Bronius Genzelis, taigi tą dieną rinkdavomės profesoriaus bute Antakalnyje. Žinoma, valdžia negalėdavo drausti švęsti gimtadienių, o mūsų būrelis drąsiai tuose namuose rinkdavosi, kuriuose vakaronės užsitęsdavo iki išnaktų. Juokaudavome, kad esame labai saugūs, nes vidurnaktį mus grįžtančius demonstratyviai iki namų lydėdavo saugumo mašinėlė, t. y., kad pabijotume būti sekami.

Ta proga noriu priminti, jog mūsų jau buvo gerokai įsidrąsinta, pradėta mažai ko bijoti, net ir saugumo slapukų. Buvo jaučiama, jog sistema jau pralaimi, kartasi atvirai tyčiodavomės iš tų seklių. Po balkonu stovinčiam slapukui ant galvos išpylėme visą kibirą vandens, kitam lietui lyjant išnešėme lietsargį, o poetas Šiožinys „Literatų svetainėje" vienam tokiam mus sekiojusiam gerai užsimojęs iš nosies paleido raudoną juką. Vis dėlto jau buvo įveikta baimė bendrauti, kalbėti, mąstyti...

Tęsinys - čia.

Komentarų nėra: