R.Daukanto karikatūrų blogas www.daukantas.com . „Neišvengiamybė'. Skelbiama autoriui leidus.
N.P.: tai Valdo Vasiliausko žodžiai iš jo analitinio straipsnio „Virto ąžuolai: laiminga pabaiga" 2009-09-15 07:20 | „Lietuvos žinios". Taip ir šie: „pasirodo, nebūta nei klastos, nei didesnių pinigų - tik dvidešimt atsitiktinių sutrikusių žmonių, nutarusių nuo krizės pasislėpti valdiškuose namuose. Taip ir nesupratusių, kuo jie tapo po transformacijos - lyg direktoriais ar šiaip dideliais valdininkais, tik neaišku, ką valdančiais. Kaip tas viršininko pavaduotojas anekdote: dar ne viršininkas, bet jau kiaulė. Bemaž toks buvo vyraujantis žiniasklaidos ir komentatorių požiūris į šiuos politikos naujakrikščius. Juos kasdien negailestingai lupo, kas netingėjo, tačiau niekas nesirengė pasiūlyti meduolio."
Taip pat noriu įdėti į savo blog'ą kaip į šio laiko metraštį kito apžvalgininko Girniaus straipsnį, nes manau, kad abiejuose pateikta tiksli šio reiškinio „Valinsko partijos iškilimas" diagnozė ir tikslūs palyginimai su ankstesniais panašiais reiškiniais.
Mano nuomone, Valinską kaip politiką sužlugdė (kad ir kaip bepasibaigtų balsavimas dėl jo atstatydinimo iš Seimo pirmininkų) begalinis pasipūtimas.
Tiesa, tai yra beveik visų žymesnių Lietuvos politikų liga, ar gal nepataisomas, prigimtinis jų būdo bruožas.
Kęstutis Girnius | Alfa.lt 2009-09-14 07:26
Viliuosi, kad paskutinį kartą rašau apie Arūną Valinską, kuris antradienį turėtų būti atstatydintas iš Seimo pirmininko pareigų. A.Valinskas lieka šou meistras, stengiasi drama ir patosu apgaubti savo pašalinimą iš pareigų, vaizduoti save politinio susidorojimu auka. Kilnuolis nori patikrinti, „kiek mes per 20 metų nuėjome nuo laikraštinės demokratijos iki teisinės".
A.Valinskas nėra pašalinamas dėl įtariamų ryšių su nusikaltėlių pasauliu. Jo išrinkimas Seimo pirmininku buvo didelė politinė klaida, kuri pagaliau atitaisoma. Susitikimai su „Daktarų" grupuotei priskiriamu Rolandu Michalskiu buvo tas lašas, kuris perpildė kantrybės taurę, paskata politikams daryti, ką jie seniai turėjo daryti. Jis yra silpnas ir neveiksmingas Seimo pirmininkas, kuris dabar vadovauja nykštukinei septynių narių frakcijai. Net jeigu jis būtų buvęs genialus pirmininkas, jis turėjo pasitraukti netekęs savo bendražygių paramos. Bet savikritika nėra A.Valinsko stiprybė.
Nors A.Valinskas tikrai nėra kvailas ir turi šmaikštų liežuvį, nuo pat pirmųjų jo pirmininkavimo dienų buvo aišku, kad jis - ne tas žmogus toms pareigoms. Jis netenkino nė vieno Seimo pirmininko darbui keliamų reikalavimų. Jo žinios apie įstatymo leidybą ir Seimo darbą buvo perdėm ribotos, politinė patirtis - per menka, laikysena - įžūli ir arogantiška, o kompromiso menas ir derybininko įgūdžiai jam svetimi.
A.Valinsko pavardė mirgėte mirgėjo žiniasklaidoje, bet nebuvo rašoma ir kalbama apie jo pirmininkavimą ir darbą Seime. Iš pradžių dėmesio sulaukė jo paties pradėtas vaikiškas karas su žiniasklaida dėl žurnalistų darbo vietų mažinimo Seime. Vėliau viską užgožė nesiliaujančios kovos su savo sukurtos partijos nariais. „Prisikėliečiai" žiniasklaidoje aiškinosi savo santykius vieni kitus drabstydami purvais. Susipykusių turgaus bobų ginčuose A.Valinskas rado savo vietą. Be to, nemažai dėmesio sulaukė klausimai apie jo pajamas bei jo turto deklaracijas, kurios buvo kelis kartus keičiamos ir kurių naujausia versija vargu ar atitinka tikrovę. Kas ne kas, bet Seimo pirmininkas turėtų nebūti potencialus Mokesčių inspekcijos taikinys.
Nestebina, kad A.Valinskui nesisekė pirmininkauti Seime. Kitaip negalėjo būti. Kad ir kiek žmonės tyčiotųsi iš seimūnų, jų darbas tikrai nėra lengvas. Perdėta tvirtinant, kad kompetentingus Seimo narius galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų, bet jų pertekliaus tikrai nėra. Nesuprantu, ką Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai galvojo, kai nutarė A.Valinską rinkti Seimo pirmininku, kaip įsivaizdavo, kad jis susidoros su sudėtingomis pareigomis.
Vakarų šalyse parlamentarai paprastai parlamente tarnauja 10-20 metų, kol įgyja pakankamai patirties, kad galėtų tapti komitetų pirmininkais ar vicepirmininkais. (Nepatyrusiems Seimo komitetų pirmininkams tenka nemaža dalis atsakomybės už parlamento neveiksmingumą, nors jie nekalti dėl savo žinių ir patirties stokos.) A.Valinskas buvo išrinktas beveik pirmą savo deputatavimo dieną. Gal konservatoriai manė, kad jie galės valdyti nepatyrusį politiką. Tai rodytų, jog jie nepasimokė iš praeities. 1999 metais konservatoriai premjeru paskyrė Rolandą Paksą, tikėdamiesi, kad jis klusniai vykdys partijos vadų nurodymus. Jie tada klydo, kaip ir klydo, paaukštindami A.Valinską.
Seimo pirmininkas yra antrasis Lietuvos valstybės žmogus. Konstitucija nurodo, kad prezidentui išvykus į užsienį ar dėl ligos negalint eiti pareigų jį pavaduoja Seimo pirmininkas. Nevalia patikėti šio posto nepatyrusiam, nepatikrintam asmeniui, turinčiam tokį asmeninį šleifą, nors jis po rinkimų vadovavo antrajai didžiausiai Seimo frakcijai. Reikėjo „prisikėliečiams" siūlyti dar kokią kitą ministeriją, reikalui esant net ir Užsienio reikalų, bet nebuvo galima leisti A.Valinskui tapti Seimo vadovu.
Dažnai atsakomybę už politikos nesklandumus stengiamasi suversti paprastiems žmonėms, nes šie dėl savo politinės brandos stokos remia populistines partijas, kurios Lietuvos politikoje kelia tik sąmyšį. Tačiau A.Valinską Seimo pirmininku nutarė išrinkti patyrę politikai, o ne eiliniai piliečiai. Paprasti žmonės greičiau permatė A.Valinską negu partijų bosai. Vienmandatėje apygardoje konservatorius Antanas Matulas A.Valinską lengvai aplenkė ir pirmame, ir antrame ture. Nors A.Valinskas nuolat šmėkščiojo televizorių ekranuose, jam nepasisekė surinkti 20 tūkst. rinkėjų parašų, suteikiančių galimybę dalyvauti prezidento rinkimuose, nors tai lengvai padarė politikos naujokas Česlovas Jezerskas. Naujausios apklausos rodo, kad A.Valinskas tebėra nepopuliariausias Lietuvos politikas.
Koalicija tiesiogiai nuo A.Valinsko nenukentėjo, bet Seimas, kaip politinė institucija, nukentėjo. Dar kartą kyla klausimas, kaip galima gerbti Seimą ir politines partijas, jei jos negerbia savęs ir svarbiausių valstybės institucijų. A.Valinsko pirmtakui Viktorui Muntianui iškelta kriminalinė byla dėl piktnaudžiavimo faktine tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos, ir dėl dokumentų klastojimo. Bet jo ir A.Valinsko portretai kaba ir kabės Seimo rūmuose.
Reikės rinkti naują Seimo pirmininką, bet nevalia skubėti. Seimas turi nepaprastai atsargiai ištirti visus galimus kandidatus ir kandidates, užtikrinti, kad jie nėra pažeidžiami, kad jų biografijose nėra kompromituojančios medžiagos ar neaiškių istorijų, kurios verstų abejoti naujojo pirmininko sąžiningumu ir pilietiškumu. Po V.Muntiano ir A.Valinsko fiasko naujasis Seimo pirmininkas, kaip ir Cezario žmona, turi būti be priekaištų, o atrankos procesas skaidrus ir nepriekaištingas./
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą