2020-01-28

Romualdas Ozolas apie Lietuvą būklę, jos priežastis ir perspektyvas 2014 m. Klausant 2020 metais atrodo labai tikslu ir pranašiška.

Režisieriaus Gyčio Lukšo 2014 metais įrašytas pokalbis su signataru, Sąjūdžio kūrėju, filosofu Romualdu Ozolu apie mūsų valstybės būklę, jos priežastis ir perspektyvas https://youtu.be/jwsjd5SsBFQ ir jo stenograma, kurią atliko Aurelija Aleškevičienė, o suredagavo Astra Genovaitė Astrauskė  - labai ačiū joms abiems:

Romualdas Ozolas apie Lietuvą: 2014 metai

https://youtu.be/jwsjd5SsBFQ

Vienareikšmiškai galima atsakyti tik tai, kad Kovo 11-osios Lietuvos nebėra. Ir nebėra ne tik tai juridiškai, bet ir ekonomiškai, ir dvasiškai. O jeigu reikėtų apibūdinti Lietuvą pagal valstybių suvereniteto laipsnį, tai aš manau, kad teisingiausia būtų ją vadinti pusiau kolonijine valstybe, nes iš to, kaip dabar egzistuoja Lietuvos ūkis, kultūra ir žmonės, tame, kas yra vadinama Europos Sąjunga, tai paralelių su buvusių istorijoje valstybių priklausomybėmis kolonijinėms valstybėms galima būtų rasti ne vieną, bet tai ne šios dienos pokalbis.

Mes atkūrėme Lietuvą labai netikusiu metu. Netikusiu ta prasme, kad ne tik tai Rusija lūžo, lūžo visa Vakarų Europa. Vakarų civilizacija buvo atsidūrusi ant virsmo, kuris vėliau jau buvo pradėtas vadinti globalizacija, bet tuo metu, kai mes skelbėme Lietuvos Nepriklausomybę, šito reiškinio taip aiškiai apibrėžto dar nebuvo. Mes manėme einą į visišką Nepriklausomybę, kaip tada buvo sakoma: „negali būti pusiau Nepriklausomybės". Yra Nepriklausomybė, ar Nepriklausomybės nėra. Tai va, porą, trejetą metų juridiškai tarsi dar ir egzistavo ta visiška Nepriklausomybė, tačiau iš vidaus jau ji pamažu buvo paplaunama ir griuvo. Nepastebimai, o kai kam ir aiškiai suvokiant, kas yra daroma, bet buvo išplaunama Kovo 11-osios valstybė. Kas pirmiausiai buvo padaryta? Pirmiausiai buvo atimtas iš žmonių turtas. Ne tiek turtas tikrąją to žodžio prasme, daiktiškąja prasme galimybė turėti turto tiek, kiek pats žmogus, atrodo, galėtų jo sukaupti, juo disponuoti ir ant to kurti savo asmeninę laisvę. Antras dalykas, buvo nuimta visa finansinė šito disponavimo turtu galimybė. Žmonės turėjo daug santaupų, bet jos buvo visų bankų bankelių išsiurbtos, išimtos ir pervestos į nežinia kur, kaupiant būsimųjų oligarchų pradinį kapitalą.

Kai skelbėme Nepriklausomybę, Vakarų Europa nebuvo susiorientavusi, ką darys su šitomis postkomunistinėmis, kaip ji vadina, šalimis, bet labai greitai buvo susimesta, nes pamatas tam telkimui, kuris vėliau buvo pavadintas Europos Sąjunga (jau nebe bendrija), jau buvo padarytas ir numatyta ten tie dalykai, kurie mus padarė priklausomais taip, kaip mes neįsivaizdavome būsią priklausomi.

1) Pirma, tai mums buvo liepta atsisakyti savo energetinio stuburo, t.y. Ignalinos atominės elektrinės, nes elektrinė tai yra ekonomikos pamatas.

2) Toliau mums buvo nurodyta, kad visi bankai turi būti privatizuoti ir jų priežiūrą gali atlikti tik tai valstybės bankas, kuris praktiškai yra kasininko vaidmuo.

3) Mums pasakyta, kad mes privalome įvykdyti didžiąją privatizaciją iki galo, t.y. parduoti visas valstybei priklausančias įmones  ir kitą valstybės turtą taip, kad galėtų laisvoji rinka egzistuoti ir funkcionuoti iki kapiliarinio lygmens ir, kas svarbiausia, kad mes turėtume įstatymus, kurie leidžia bet kam iš Europos Sąjungos šalių piliečių pirkti mūsų žemę, ko nebuvo per visą Lietuvos istoriją.

4) Dar daugiau, bet kuris Europos Sąjungos pilietis, atvykęs į bet kurią Lietuvos savivaldybę, galėjo būti renkamas ir išrinktas, kitaip sakant, dalyvauti politinėje savivaldybės veikloje diktuodamas tokias normas, kokias dabar matome danų kiaulidžių pavidalu.

5) Tai visi šitie dalykai, savaime suprantama, neatėjo be žmonių komentarų, žmonių reakcijų ir, svarbiausia, didelio nusivylimo. Kad nebūtų tas nusivylimas pernelyg skaudus ir pernelyg žiaurus, buvo puikiai sužaista atviromis sienomis. Kas gali išlikti čia Lietuvoj, nuskurdintoj Lietuvoj, kada socialinė rūpyba kitose šalyse, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje yra tris kartus ar daugiau aukštesnė negu Lietuvoj. Rask tu tokį patriotą, kuris čia užsiliks ir kovos su savo neįveikiama valdžia, kadangi paprasčiausiai jinai nieko negirdi. Tokiu būdu iš mūsų šiandien plaukia visa tai, kas yra vadinama Lietuva iš tiesų, t.y. gyvieji žmonės.

Jeigu šiandien sakoma, kad jau nebeturime pilnų trijų milijonų, tai aš manau, kad turime dar mažiau, nes neapskaitytų žmonių, dingusių žmonių iki pusės milijono, sako, esama dar kažkur užsimetę. Tai juokas juokais, bet populiacijos likimas yra visiškai neaiškus. Antra, visiškai neaišku, kokia yra Lietuvos valstybės institucijų veikla ir likimas, kadangi įstatymai yra visi harmonizuoti pagal Europos Sąjungos teisę ir bet kuris naujas įstatymas taip pat reguliuojamas: atitinka jis standartus ar neatitinka. Taigi, valdymas, galima sakyti, iš centro yra totalus ir iš tiesų tada žmonėms kur geriau yra gyventi: valdomiems dvigubos valdžios, ar viengubos valdžios ir gaunant už tai visiškai kitą savijautą, kitą pragyvenimą?

Šlykštusis Suslovo pasakymas, kad Lietuva bus, bet be lietuvių, yra kažkaip vėl aktualizuojamas ir, jeigu jau demografai kalba apie tai, kad apie 2030-uosius  metus mūsų populiacija jeigu ir nebus visiškai išsisklaidžiusi, tai bent jau priėjusi tokią ribą, kad jos atsinaujinimas bus praktiškai nebeįmanomas, tai tada Lietuvos ateitis, patys suprantate, nelabai šviesi. Jeigu tempai emigracijos ir gyvenimo kokybės gerėjimas bus toks, koks vyksta dabar, tai, ko gero, taip ir gali būti. Aš tikiuosi tiktai vieno, kad, kaip visada, lietuviai galvojo nugaromis, tai jeigu šįkart irgi kas nors stuktelės, būtent emigracijos faktas, kad jau mes mirštame, tai gal per nugarą ateis ir į galvą.

Ir tąsyk tas milijonas, kuris čia liks ir nenorės gyventi niekur kitur, padarys kietą Lietuvą, tokią, kuri galės kalbėti tada apie lietuvių susigrąžinimą čia tam tikromis sąlygomis, kad jie būtų tikrai įsipareigoję gyventi ne sau, o Lietuvai.

Komentarų nėra: