Nuotraukoje: nugriautas bakenas buvo pats seniausias Klaipėdos navigacinis įrenginys. Toje vietoje jis stovėjo jau XVIII a. Metalinis buvo pastatytas 1852 m. Nors jį buvo nuvertę įsiveržę rusų kariai 1915 m., netrukus jis buvo atstatytas. 1972 m. jis buvo sutvirtintas.
Tikiuosi, kad tai buvo paskutinis barbariško paveldo naikinimo kvėptelėjimas.uostamiestyje ir visoje Lietuvoje.
„Klaipėda" 2009-11-16, 23:59 Egidijus Bacevičius, Dainius Elertas
Senoji uosto vedlinė stovėjo per burlaivių laikotarpį, pasitiko naujos kartos laivus. Nespėjus paskelbti Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu didysis bokštas buvo nugriautas.
Laužai statinėje
Locai Klaipėdos uoste nuolat fiksavo vandens sroves, bangas, sąnašų judėjimą, gylio pakyčius. Laivai pradžioje stebėti iš medinio, o nuo 1899 - 1900 m. iš mūrinio bokšto.
1807 m. pastatytas Locų bokštas (Lotsenwachtturm). Jis dar vadintas „Klingerbaake" - skambančiu bakenu. Iš bokšto apie atvykusį laivą pranešdavo varpo dūžiais. Jie ragino locus įvesti į uostą atplaukusį laivą.
Nepalankiomis sąlygomis dieną locų tarnyba ant bokšto kėlė įspėjamąsias vėliavas, naktį pakeliamose statinėse degino laužus.
Locai rūpinosi ir nuolatiniu vagos tikslinimu, skęstančių laivų gelbėjimu.
Apie laivų atplaukimo tvarką, oro sąlygas jūroje pranešimai būdavo skelbiami miesto laikraštyje.
Pirmieji jūrlapiai
Svarbi uosto saugios laivybos tarnybos veikla buvo sudaryti jūrlapius.
Klaipėdos įplauka ir uostas pirmą kartą skelbti 1584 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Rytprūsių žemėlapyje. Shemą sudarė H.Rungė (H.Runge).
1585 m. olandų kartografas L.J.Vageneris (L.J.Vaghenaer) Klaipėdos uosto jūrlapyje pažymėjo abipus plaukimo vagos skersinę seklumą.
Nuo 1669 m. visuose jūrlapiuose, uosto planuose ir locijose buvo aprašomos Klaipėdos uosto laivybos sąlygos, farvaterio kryptis ir gylis. Piešiniuose ir žemėlapiuose parodyta laivatakio vedlinė, stulpai ir jų ženklai.
1747 m. žemėlapyje matyti, kad laivatakis jūroje iš abiejų pusių paženklintas inkarais pritvirtintomis statinėmis. Įplaukoje kairįjį krantą žymėjo geležimi kaustyta statinė su balta, o dešinįjį – juoda vėliavomis.
Vedlinės stulpai
Sausumoje kaip vedlinės dalys buvo mediniai, vėliau metaliniai ar betoniniai stulpai bei bokštai. Jie gerai matyti 1584, 1585, 1630 m. Klaipėdos uosto schemose. Vedlinė buvo prie Vitės žvejų gyvenvietės Svijanės upės žiotyse.
1814 - 1821 m. uosto planuose pavaizduoti mažasis ir vidurinis bakenai. Pradžioje navigaciniai bokštai buvo stulpai. Vėliau jie tapo sudėtingesni. Žymenys - mediniai, paslenkami pagal pasikeitusią vedlinės kryptį.
Paskutinė vedlinė nekito nuo 1852 m. Ją sudarė priekinis juodas 20 m aukščio stulpas su metaliniu skrituliu viršuje. Jis stovėjo netoli švyturio, vadintas linkio stulpu.
Šiauriau Navigacinės mokyklos stovėjo vidurinysis arba krypties 29 m aukščio stulpas. Smailėje jis turėjo ažūrinį burbulą ir stačiakampį trikampį.
Didysis metalinis bokštas arba bakenas stovėjo Bomelsvitėje ties Valgumu – žvejų uosteliu, kuris pokary užpiltas žemėmis. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38,2 m aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė.
Žurnalistas Luizė Pasargė (Louise Passarge) 1878 m. vaizdžiai aprašė bakenų paskirtį: „Kartais nutinka taip, kad locai negali išplaukti į jūrą. Tuomet jūreiviams tenka gelbėtis patiems. Įplaukiant į uostą, jie turi laikytis tokio kurso, kad trys „bakenai" – savotiški smailūs, metalinio ir medinio karkaso į bokštą panašūs statiniai – jų akyse užstotų vienas kitą. Tik tokiu atveju laivas saugus kelyje. Mažiausias nukrypimas nuo trijų bokštų reiškia, jog laivas atsitrenks į molą ir suduš. Tokiomis akimirkomis šimtai žmonių stovi krante, netoli švyturio arba net ant šiaurinio molo, kiek tik bangos ir vėjas leidžia jiems ten būti, ir stebeilijasi į putojančius vandenis, per kuriuos kelią su skinasi laivas. Kiek laivų ten jūros dugne guli".
Neteko paskirties
Vedlinės kryptis ir stulpų išdėstymas keitėsi.
1670 m. žemėlapyje vedlinės stulpai parodyti linija iš šiaurės vakarų į pietryčius.
1797 m. Samuelio Lilientalio sudarytame uosto įplaukos žemėlapyje vedlinės kryptis pietvakarių kryptimi.
Nuo XIX a. vidurio įplauka buvo sutvirtinta įtvarais. Vedlinė kryptis tapo pastovi ir išliko nepakitusi iki XX a. ketvirto dešimtmečio.
1946 ar 1949 m. nauja uosto administracija pakeitė laivatakio jūrinės dalies kryptį. Patekę tarp molų, įplaukiantieji laivai turėjo pasisukti 23o18' į pietus.
Per audrą ar sąsiauryje sustiprėjus srovėms tai atlikti buvo nelengva ir net pavojinga. XX a. viduryje uosto įplauka pertvarkyta, tobulėjo navigacinė įranga. Senuoju vedlinės bokštu nustota naudotis.
Šalia Klaipėdos naftos terminalo buvo pastatytas naujas pirmasis vedlinės bokštas. Vėliau, pailginus uosto įplaukos vagą, vedlinės iš viso nebenaudojamos.
Uostamiesčio simbolis
Didysis vedlinės bokštas buvo pasukamo „Grandinių tilto" (statytas 1855 m.) ir 1879 m. rekonstruoto Biržos tiltas bendraamžis.
Jis XX a. iki trečio dešimtmečio buvo svarbus žvejų uosto orientyras. Aplink bokštą priemiestyje įvairiomis kryptimis ėjo keliai.
1915 m. pavasarį, kad apsunkintų karinių laivų įplaukimą į uostą, rusų armijos kariai bokštą nuvertė ant greta stovėjusio namo. Po I pasaulinio karo jis atstatytas su kiek pakeista viršūne.
XX a. šeštąjame dešimtmečio plečiantis uostui jis buvo nustelbtas, užgožė ir žvejų kaimo vietoje pastatyti penkiaaukščiai namai. Nuo Kuršių nerijos matėsi tik viršutinė dalis ir „kryžius".
1972 m. jo pamatai sutvirtinti plytomis ir skiediniu. Vėliau saugantis nuo laipiotojų pašalintos apatinės sijos ir kopėčios. Ekspertų vertinimu, jis buvo saugus ir miestiečiams nekliudė.
Bokšto likimą nulėmė nežinojimas. 2004 m. rugsėjo 8 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1150 „Dėl nekilnojamųjų daiktų nurašymo". Bakenas buvo pripažintas netinkamu naudoti. 2007 m. pabaigoje Uosto direkcija paskelbė konkursą statiniui nuversti. 2008 m. sausio mėn. 15 d. jis supjaustytas ir išgabentas į metalo laužą.
Klaipėdoje vedlinės bokštai buvo miesto simbolis. Miestų herbų tyrėjas iš Vokietijos Heinrich Neu teigė, kad 1446 ir 1618 m. miesto herbe du šoniniai bokštai galėjo simbolizuoti ne tik gynybinius, bet ir laivatakio vedlinės bokštus. Šį teiginį patvirtintų herbe dangaus skliaute pavaizduotos žvaigždės. Dangaus kūnai praeityje buvo svarbūs jūrinėje astronomijoje. XIX a. viduryje - XX a. pradžioje navigaciniai bokštai buvo vaizduojami oficialiame Klaipėdos herbe. Tai išskirtinis atvejis Europos uostamiesčių istorijoje.
Neįtrauktas į sąrašą
Sovietmetį, skirtingai nei švyturys, bakenas negalėjo būti viešai rodomas ir naudojamas kaip senasis miesto simbolis.
Bokšto tyrimai nevyko, nespėta jo įtraukti į jūrinės technikos paveldo statinių sąrašą.
Vedlinės bokšto smailė ir kryžius žadino miestiečių smalsumą. Išlikęs didysis bokštas nuo senų laikų apipintas įvairiausiais pasakojimais.
Bokšto smailės kryžių, trikampį ir statinaitę buvo galima įvairiai „perskaityti". Jis sietas su iš viduramžių laikų priesaika: „Mylėk, tikėk ir lauk". Ne mažiau populiarus ir krikščioniškas žymenų aiškinimas: kryžius tai tikėjimo į Kristų ženklas, trikampis – šventoji trejybė, o kubiluose buvo deginama laivavedžius įspėjanti ugnis.
Dar visai neseniai senieji klaipėdiečiai pasakojo, kad kryžių pastatė audros metu iš sudužio laivo išsigelbėjęs jūreivis. Kryžius sietas su į jūras išėjusių ir negrįžusių žvejų atmintimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą