Paveldosaugininkai iš vidaus - parsidavinėjimas, neišmanymas, abejingumas

Piešinyje - kovos su korupcija vėliava Lietuvoje. Pavadinimas - mano, kūrinys - morfai.blogspot.com. Leidimą iš autoriaus ar autorės naudoti šį kūrinį gavau elektroniniu paštu.

N.Puteikis: straipsnis skelbtas žurnale  „Kultūros baruose" 2009 m Nr. 6. Šiame tinklapyje straipsnis paskelbtas autorės ir žurnalo „Kultūros baruose" vyr.redaktorės Laimos Kanopkienės sutikimu.

„Paveldas aukojamas tylomis"

Straipsnis mokslinis. Jame labai tiksliai diagnozuotos sunkios, paveldosaugininkus kankinančios ligos:

„Oficialioji paveldosauga iš esmės nenagrinėja problemų, kurios kyla dėl korupcijos, dėl neišmanymo, aplaidumo ir abejingumo, dėl interesų konfliktų, profesinės etikos nepaisymo, dėl įteisintos galimybės turto valdytojui „nusipirkti" ne tik tyrėjus ir ekspertus, bet netgi teisės aktus, dėl teisinio neišprusimo ir nihilizmo, dėl plėtros korporacijų spaudimo, dėl spekuliacijos nekilnojamuoju turtu ir pan. O juk šie procesai ne tik skatina paveldo naikinimą, bet ir ardo gyvenamąją aplinką, blogina gyvenimo kokybę, naikina viešąsias erdves, trukdo formuotis bendruomenėms ir didina socialinę atskirtį. Nekalbama ir apie sociokultūrinius aspektus, esą visa tai – ne paveldo apsaugos reikalas, nors daugelyje šalių paveldas siejamas su socialine sanglauda, užimtumu ir pan."

Norint pradėti gydyti, reikia diagnozės. Štai ją ir turime. Suvokę ligas, išmoksime ir jas gydyti.

Jūratė Markevičienė, „Kultūros barai" , 2009 Nr. 6

LĖTINĖ OFICIALIOSIOS PAVELDOSAUGOS ALEKSIJA, arba „KO NESUPRANTU – TAS NEEGZISTUOJA"

http://www.kamane.lt/lt/atgarsiai/architektura/archatgarsis285/

Kultūros ministerijos aukštas pareigūnas neseniai viešai pareiškė: kultūrinis tapatumas nelaikytinas teisiniu pagrindu Lietuvos paveldui saugoti, nes ši sąvoka yra... akademinė ir jam visiškai nesuprantama. Bandymas priminti LR Konstitucijos preambulę, Lietuvos ratifikuotas UNESCO ir Europos Tarybos konvencijas (pavyzdžiui, Dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo¹, Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos² ir Europos architektūros paveldo apsaugos³) nepakeitė tvirto įsitikinimo, kad tai, ko pareigūnas nežino, nesuvokia, esą apskritai neegzistuoja. Nuostatai, kad kultūrinio tapatumo puoselėjimas nėra pagrindas kultūros paveldui saugoti, 2009 m. birželio 5 d. posėdyje balsavimu pritarė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija – Seimui atskaitinga kolegiali „Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais"⁴.

Deja, oficialioji paveldosauga dažnokai leidžia sau „nežinoti", „nesuprasti", o „nesuprastas" paveldas nyksta ir yra naikinamas. Labiausiai nukenčia sudėtingos struktūros – miestų ir kaimų kraštovaizdžiai, architektūros kompleksai, ypač dvarai. Statytojų savivalės čia nedaug, priešingai – beveik viskas daroma pagal įstatymus, viskas suderinta, sprendimai priimti, leidimai duoti... Kaip atsiranda tokie viską leidžiantys teisės aktai? Kodėl pareigūnai nedvejodami deda savo parašus? Apskritai, kas, kaip ir kodėl saugoma pagal Lietuvos įstatymus? Kodėl valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų įžvalgos ir požiūriai į paveldosaugą skiriasi taip, tarsi būtų kalbama apie skirtingas šalis?

Ideologiniame lygmenyje tarsi niekas neabejoja, kad paveldas visuomenei reikalingas. Ratifikuojamos tarptautinės konvencijos, priimami nacionaliniai įstatymai, steigiamos valstybinės įstaigos. Jei visa tai daroma, jei veikia tikslinės institucijos, vadinasi, turėtų egzistuoti ir tikslai. Ko siekia Lietuvos valstybinė paveldo apsaugos sistema ir ko tikisi visuomenė? Atsakymas „išsaugoti paveldą" pernelyg abstraktus. Pirmiausia reikėtų atsakyti, „ką" ir „kodėl" reikia saugoti, nes tik tada bus galima apibrėžti, „kaip" visa tai saugosime. Paveldo apsaugos klausimas visų pirma yra vertybinis. Tačiau ar Lietuvos valstybė turi vieningą politiką ir strategiją paveldo atžvilgiu? Ar valdžios institucijos – nuo aukščiausių iki žemiausių, nuo teisėkūros iki administravimo – vieningai siekia to paties? Ar sutampa bendrieji visuomenės ir valstybinių institucijų tikslai?

Sistemiškai žiūrint, jie turėtų sutapti visais lygmenimis. Tačiau jau pagrindiniame –kultūros ir kultūros paveldo teisinio reguliavimo –lygmenyje ryškėja tam tikros vertybinės prieštaros. Teorinė žiūra, kuri turėtų atsakyti į klausimus, „ką" ir „kodėl" saugoti bei puoselėti, sunkiai dera su praktine, apibrėžiančia, „kaip" tą daryti.

Lietuvos paveldo apsaugos paradoksai

Kad paveldosauga šlubuoja, matyti išvis sparčiau nykstančių ir naikinamų kultūros objektų. Reikėtų nedelsiant imtis veiksmų, kad situacija pagerėtų, tačiau oficialiosios paveldosaugos padangėje niekas nesikeičia nuo 1994-ųjų, kai susiformavo dabartinė valstybinė paveldo apsaugos sistema.

Prieš vienuolika metų Archiformoje (1998, nr. 2) konstatavau keletą priežasčių, dėl kurių mūsų paveldo apsauga smarkiai atsilieka nuo tarptautinės teorijos ir šiuolaikinės praktikos. Pirmiausia tai simbolinis praeities suvokimas, paveldo apsaugos tapatinimas su muziejiškumu ir įsitikinimas, kad paveldas – tai senienos, o ne dabarties ir ateities kultūros ištekliai; antra – menka humanitarinė visuomenės savivoka, vietos bendruomenių silpnumas ir miesto tradicijų stoka; trečia – tai, kad gamtos ir kultūros paveldo apsauga nesusieta tarpusavyje. Be to, pereinamuoju laikotarpiu Lietuva, kaip ir visos pokomunistinės šalys, suabsoliutino privačią teisę sumenkindama viešąjį – visuomeninį, bendruomeninį – interesą. Dėl tradicijų stokos nebuvo sukurtas nei metodologinis, nei profesinis, nei etinis, nei vertybinis moderniosios paveldosaugos pagrindas, prastai rengiami specialistai. Nesiseka aprėpti sudėtingesnių istorinių formų, ypač laike ir erdvėje kintančių sistemų, pavyzdžiui, miestų.

Po keleto metų išryškėjo ir kiti specifiniai aspektai: nesama nuoseklaus teorinio diskurso, todėl pirmauja praktinė žiūra, įsigali grupiniai interesai; kultūra ir paveldas marginalizuojami, priskiriami „gyvenimo puošmenoms" – prabangai, elitinei veiklai ir maloniam laisvalaikiui „anapus kasdienybės"; fiziniai daiktai tapatinami su jų įvaizdžiais; paveldas garbinamas (arba niekinamas), užuot bandžius jį suprasti ir su juo sugyventi, ir pan.

Kas pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį? Atsirado daugiau privačių asmenų, kurie turi lėšų ir, įsigiję paveldo objektus (daugiausia dvarus), norėtų juos atkurti, užuot neatpažįstamai modernizavę. Pastebimai subrendo visuomenė – vietos bendruomenės jau suvokia ir gina vertybes, nuo kurių oficialioji paveldosauga vis dar yra nusisukusi. Todėl greta klasikinio politikų raginimo „šviesti visuomenę" pasigirsta siūlymų „šviesti politikus ir valdininkus". Visuomeninių sąjūdžių paskelbtus tekstus palyginę su oficialiais paveldosaugos dokumentais, įsitikinsime, kad aiškindami tuos pačius paveldo apsaugos (arba jo nesaugojimo) procesus vieni ir kiti nurodo skirtingas, net priešingas to priežastis. Be to, visuomenė dažnai žvelgia kur kas giliau, negu įstengia oficialioji paveldosauga.

Kas rūpi visuomenei?

ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto mokslinėje konferencijoje Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai (Vilnius, 2006 m. gruodžio 5 d.) raginta teisę į kultūros paveldą pripažinti viena iš prigimtinių žmogaus teisių; užtikrinti visuomenės dalyvavimą kultūros paveldo apsaugos (ypač teritorijų kaitos) procese; atsižvelgiant į globalizacijos spartinamą kultūrinę niveliaciją, labiau saugoti ir gerbti etninių regionų paveldą.

LR Seime 2007 m. gegužės 18 d. vykusio forumo Paveldas ir visuomenė rezoliucijoje konstatuota, kad paveldo ir jo apsaugos padėtis yra kritinė, o problemos sisteminės, todėl siūlyta nedelsiant tobulinti teisėkūrą ir teisėsaugą. Valstybinė kontrolės sistema veiktų rezultatyviau ir skaidriau, jei ji būtų nepriklausoma, todėl būtina įsteigti Kultūros paveldo inspekciją, atskaitingą Seimui ir Prezidentui, atkurti 2005 m. panaikintą visuomeninių inspektorių statusą, Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimus laikyti privalomais, užtikrinti visuomenės teisę ginti viešąjį paveldosaugos interesą teisme. Raginta į Lietuvos teisinę sistemą ir paveldosaugos praktiką integruoti Europos konvencijų nuostatas; įteisinti, kad poveikį aplinkai ir sprendinių pasekmes būtų privaloma įvertinti visais atvejais, kai numatoma keisti istorinę ir (arba) tradicinę kultūrinę bei gamtinę aplinką; užtikrinti, kad rengiami teisės aktai būtų suderinti tarpusavyje; užkirsti kelią korupcijai. Reikalauta įteisinti asmeninę valstybės tarnautojų, ekspertų ir paveldo objektų savininkų atsakomybę už sprendimus ir veiksmus, dėl kurių padaryta žala kultūros paveldo vertybėms; įtvirtinti nepriklausomą ekspertavimo sistemą; viešojo intereso gynimo funkcijų neatiduoti į privačių suinteresuotų asmenų rankas; be išlygų taikyti Lietuvos įstatymais numatytą atsakomybę už kultūros ir gamtos paveldo vertybių naikinimą, jų žalojimą; pagaliau sukurti deramą kraštovaizdžio ir istorinių želdynų apsaugos sistemą⁵.

Alternatyvi kultūros paveldo komisija⁶ ir Piliečių santalka 2008 m. internete keturiomis kalbomis paskelbė atvirą laišką „Dėl paveldo naikinimo Lietuvos miestuose"⁷, gausiai iliustruotą tokio naikinimo pavyzdžiais, ir surinko daugiau kaip 7000 parašų. Laiške, adresuotame UNESCO ir aukščiausiems Lietuvos pareigūnams, kartojami panašūs reikalavimai. Visuomeniniai sąjūdžiai nuolatos nurodo, kad didžiausią grėsmę paveldui kelia teisėkūros spragos ir menka teisėsauga (nevykdomi įstatymai), paveldo interesų nepaisantys politikai, korumpuoti, neatsakingi pareigūnai ir ekspertai, visuomenės interesus agresyviai ignoruojančios nekilnojamojo turto plėtros bendrovės. Visuomenės galimybė dalyvauti priimant sprendimus vis dar yra fiktyvi.⁸

Kas rūpi oficialiajai paveldosaugai?

Paradoksalu, bet valdžios institucijos paprastai nurodo visai kitas priežastis: netobulus įstatymus (bet nepaaiškina, kodėl beveik per dvidešimt metųjie nepatobulinti), nedarnų valdymą(bet nenurodo, kas neleidžia sutarti), neišsilavinusią, tačiau įkyrią visuomenę (esą ji iškelia problemas, bet neparengia išsamių teisės aktų ir kitų baigtinių projektų), kompetentingų specialistų stygių (atseit jų trūksta todėl, kad valstybinė tarnyba yra nepatrauklus ir sunkus darbas).

Reaguodama įforumo Paveldas ir visuomenė 2007 m. priimtą rezoliuciją, Valstybinė kultūros paveldo komisija pripažino, kad „vienas aktualiausių paveldosaugos sistemos tobulinimo uždavinių yra atlyginti visuomenei žalą, kuri padaroma įvairiais neteisėtais veiksmais, neteisingais sprendimais ar neveikimu sužalojus kultūros paveldą ar sumenkinus jo vertę", nurodė kitus neatidėliotinai spręstinus uždavinius: pagrįsti ekonominę paveldo apsaugos motyvaciją; prireikus į lietuvių kalbą iš naujo išversti netiksliai išverstus tarptautinių konvencijų tekstus; nustatyti ir pašalinti neatitikimus tarp ES direktyvų, tarptautinių konvencijų ir Lietuvos įstatymų; panaikinti teisines spragas, kurios leidžia pelnytis pažeidžiant viešąjį interesą, kliudo užtikrinti skaidrumą ir viešumą paminklosaugos srityje⁹.

Praėjo pusantrų metų, bet šie darbai taip ir nepradėti. Valstybinė kultūros paveldo komisija, dar pernai į savo metinę darbotvarkę įtraukusi klausimą„Dėl paveldosaugos politikos ir strategijos", 2009 m. kovo 27 d. posėdyje jo nebesvarstė¹⁰, esą „paveldo apsaugos politikos ir strategijos klausimais yra pakankamai Valstybės ir Komisijos dokumentų", todėl, užuot analizavusi padėtį, nutarė apsiriboti dar viena konferencija ir išleisti galiojančių teisės aktų rinkinį. Visuomenės siūlymas suteikti Komisijai daugiau galių, kad jos sprendimai būtų privalomi, balsų dauguma irgi buvo atmestas –nutarta nekeisti Komisijos įstatymo, esą jis netrukdo dirbti...

Apie ką nekalbama?

Oficialioji paveldosauga iš esmės nenagrinėja problemų, kurios kyla dėl korupcijos, dėl neišmanymo, aplaidumo ir abejingumo, dėl interesų konfliktų, profesinės etikos nepaisymo, dėl įteisintos galimybės turto valdytojui „nusipirkti" ne tik tyrėjus ir ekspertus, bet netgi teisės aktus, dėl teisinio neišprusimo ir nihilizmo, dėl plėtros korporacijų spaudimo, dėl spekuliacijos nekilnojamuoju turtu ir pan. O juk šie procesai ne tik skatina paveldo naikinimą, bet ir ardo gyvenamąją aplinką, blogina gyvenimo kokybę, naikina viešąsias erdves, trukdo formuotis bendruomenėms ir didina socialinę atskirtį. Nekalbama ir apie sociokultūrinius aspektus, esą visa tai – ne paveldo apsaugos reikalas, nors daugelyje šalių paveldas siejamas su socialine sanglauda, užimtumu ir pan.

Fragmentuotas valdžios institucijų požiūris į paveldą yra ne tik atsilikęs nuo šiuolaikinių sampratų, bet ir neleidžia užtikrinti sudėtingų sisteminių objektų – kultūrinio karkaso, istorinių vietovių, istorinio kraštovaizdžio – apsaugos. Kukliai nutylimos ir problemos, už kurias tiesiogiai atsakinga vykdomoji valdžia: nėra bendro viešojo archyvo, vieningos duomenų bazės (arba integruotų duomenų bazių), paveldas vangiai inventorinamas, nors būtų nesunku, o palyginti ir nebrangu, paspartinti šį procesą pasitelkus vietos žmones, studentus, net gimnazistus; merdi architektūros konservavimo ir restauravimo mokslas; nėra autorinės priežiūros, vykdant taikomuosius urbanistinius bei architektūrinius tyrimus ir fiksacijos darbus, nerengiamos mokslinės ataskaitos; nenagrinėjama kitų šalių, susiduriančių su labai panašiais iššūkiais, vertinga patirtis, neorganizuojami nei nacionaliniai, nei tarptautiniai konsiliumai sudėtingoms konservavimo problemoms spręsti, tarkime, kaip išsaugoti ir eksponuoti Vilniaus Žemutinės pilies XIV–XVII a. archeologines liekanas. Paveldas aukojamas tylomis.

Minėtos sisteminės spragos per keliolika metų ne tik neišnyko, bet dar labiau išplito. Todėl jas tenka laikyti apraiškomis, o ne priežastimis. Už šių antrinių dalykų glūdi pirminės, gilesnės, bet sykiu ir paprastesnės priežastys – korupcija, egotizmas ir aleksija.

Aleksijos padariniai

Korupcija ir egotizmas yra pernelyg bendri dalykai, kad galėtume juos priskirti kuriai nors vienai gyvenimo sričiai. O štai aleksija, regis, vis labiau kamuoja būtent oficialiąją Lietuvos paveldosaugą.

Psichologijoje aleksija yra skaitymo sutrikimas, kai nesugebama išmokti skaityti arba suprasti skaitomo teksto (dalinis, lengvesnis skaitymo sutrikimas vadinamas disleksija). Susirgusieji aleksija sunkiai išmoksta raides ir žodžius, tokiems žmonėms sudėtinga pavadinti daiktus, sudėti juos eilės tvarka, skirti kairę pusę nuo dešinės, nustatyti ir įsiminti kokią nors seką, jie yra užmaršūs ir stokoja bendrųjų žinių...

Perkeltine prasme ši sąvoka apibūdina nesugebėjimą(nesvarbu, tikrą ar apsimestinį) rišliai skaityti, nes suvokiamas ne tekstas, net ne sakinys arba žodis, o tik pabiros raidės „tuščiame" lape. Vienoje arabų pasakoje neregiai panašiai „nerišliai" apibūdino dramblį: vienas iš jų palietė uodegos galą ir jam pasirodė, kad dramblys panašus į šluotelę, kitas apsikabino koją ir pamanė, kad dramblys – tai kolona, pačiupinėjusiam ausį jis priminė lotoso lapą, apglėbusiam straublį – storą lyną, o palietusiam šoną – tvirtovės sieną... Šis neregių eksperimentas labai primena 2004 m. priimtą LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą – pagal jį saugomi ne patys paveldo objektai, o tik jų „vertingosios savybės"¹¹, t.y. mūsų sugalvoti daiktų požymiai, bet ne patys daiktai...

Savirefleksijos stokojanti (per beveik dvidešimt sistemos gyvavimo metų neatlikta nė viena išorinė veiklos analizė) oficialioji paveldosauga, regis, nesuvokia, kad serga aleksija, dėl kurios atsiranda nemažai keistų, dviprasmiškų, bet paveldo atžvilgiu ne itin „smagių" paradoksų.

„Nesuprantamas" paveldas

Paveldosaugos valdininkai aiškina, esą Lietuvos gyvenvietės kūrėsi „atsitiktinai", todėl beprasmiška kalbėti apie istorinę miestų ir miestelių sistemą, senovės kelių tinklus ir pan. Iki šiol sistemiškai netiriama didžiųjų miestų formos raida. Net sostinės morfologija vis dar „gili paslaptis", todėl, pradedant naujas statybas, kai archeologiniai tyrimai yra privalomi, kaskart pasipila „netikėti" radiniai – aptinkamos namų ir amatininkų dirbtuvių, gatvių grindinio liekanos, laidojimų vietos. Teritorijų planavimo dokumentai tvirtinami, leidimai statyti (tarkime, požeminius garažus) duodami paprastai su nuoroda: ką galima, ko negalima, lems archeologiniai tyrimai. Nors ne tik įstatymai, bet ir sveikas protas reikalauja elgtis priešingai – pirmiau ištirti konkrečią vietą, o tik po to spręsti, kas joje galima, o ko ne. Priešingu atveju radiniai iš anksto pasmerkiami, kaip atsitiko ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmų seniesiems mediniams grindiniams, mat jie, savo nelaimei, glūdėjo ten, kur anksčiau, kai apie juos dar nieko nežinota, buvo suprojektuoti nauji statiniai. Netikėtumų būtų kur kas mažiau, jei prieš kasdami ištyrinėtume rašytinius ir daiktinius šaltinius.

Deja, net tada, kai turima pakankamai žinių, dažniausiai ne jos lemia, „kaip" bus pasielgta su paveldo objektu –ar jis bus saugomas, ar perstatomas, ar griaunamas...

Kai kurie paveldo objektai Lietuvoje nėra saugomi, nes nesąmoningai arba sąmoningai nesuvokiama, kad jie apskritai egzistuoja. Šiuolaikiniams humanitariniams ir gamtos mokslams nekyla abejonių, kad kultūra yra universali ir dėsninga sistema, besiskleidžianti laike ir fizinėje bei socialinėje erdvėje. Visuomenės raida palieka fizinius įspaudus aplinkoje, kur ta visuomenė gyvena, – tai gamtinė sankloda, senųjų prekybinių sausumos ir vandens kelių tinklas, gyvenviečių, ūkinės veiklos, gynybinės ir sakralinės sistemos. Šių įspaudų visuma sudaro kultūrinį karkasą. Tai sudėtinga ir daugiasluoksnė fizinė žmogaus aplinka, kurią galima skaityti kaip senovinę knygą, bet dar svarbiau – tiesiog joje gyventi, nes aplinkos tęstinumas yra visuomenės ir vietos bendruomenių kultūrinės tapatybės pagrindas. Anaiptol ne visas jo jungtis galima išsyk įžvelgti, nes jos būna fragmentuotos, suardytos ir (arba) asociatyvios, t.y. pagrįstos mūsų žinojimu apie buvusias teritorijų sąsajas, kraštovaizdžių priklausymą tam tikrai sociokultūrinei erdvinei sąrangai. Išmanydami tai, galėsime kultūrinį karkasą išsaugoti, atskleisti, puoselėti, o neišmanydami galutinai jį suniokosime. Lietuvos įstatymai net šios sąvokos neįteisina, nors gamtinis karkasas yra saugomas.

Tradiciškai „muziejinė" oficialioji Lietuvos paveldosauga vengia naujosios paveldo sampratos ir yra atkakliai „prisirišusi"prie taškinių paveldo objektų, stūksančių kažin kokiuose anoniminiuose dvimačiuose žemės plotuose (teritorijose). Ypač sunku jai „įžvelgti" erdvines struktūras, net ir nedideles.

Pažiūrėkime, kas atsitinka, kai gatvė laikoma ne linijine erdve, kurią formuoja abipus stovintys namai, o plokštuma, į kurią statmenai remiasi fasadų juostos. Užuot buvusi jungtimi, ji tampa skirtimi. Namai, tradiciškai priklausę konkrečios gatvės erdvei, „susiejami" su kitapus jų esančiomis kitų gatvių namų valdomis, imama kalbėti apie vadinamuosius „kvartalus" (t.y. miesto dalis, kurias riboja kelios gatvės). Iš tikrųjų plokštumoje (plane) kvartalas atrodo kaip vientisas darinys, o namai – kaip jo „atitvarai". Tačiau senieji miestai ir miesteliai formavosi visai kitaip – plėtojosi pagal gatves, abipus jų buvo statomi namai, o „kvartalai" buvo tik užnugaris, kur galais viena į kitą rėmėsi tarpusavy nesusijusių gatvių namų valdos. Pripažinus „kvartalo", o ne gatvės erdvės pirmumą, gatvė tarsi skeliama pusiau – teritorijų ribos brėžiamos ne kitapus fasadų, ne per kvartalo gilumą, bet gatvės viduriu, kiekviena jos pusė priklauso skirtingam „kvartalui", kiekvienai nustatomi skirtingi apsaugos režimai. Taip tradicinė miesto erdvių sandara pakeičiama nebūtu dariniu, kur gatvės yra „sutartinių" vienetų (kvartalų) užnugaris, o kadaise buvusios viena nuo kitos atribotos skirtingų gatvių valdos tampa vieninga visuma. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio skiriamoji riba nutiesta Jogailos gatve, kuri išilgai padalyta į Senamiesčio ir Naujamiesčio puses. Panašiai „pjaustomos" ne tik gatvių erdvės, bet ir upių slėniai, tarsi krantai būtų ne vienos vagos guolis, o du skirtingi, vienas su kitu nesusiję „daiktai". Kitas pavyzdys – Vilniaus senamiestis. Jis yra saugomas kaip vietovė, bet atskiri jo namai, gatvės arba gamta – anaiptol ne visada, tarsi ne jie tą vietovę sudarytų. Taip atsitinka, nes Lietuvoje nėra taikomas visuotinai pripažintas vietovės integralumo (vienio) kriterijus.

Visiška „nežinomybė" yra didžiuliai istoriniai kraštovaizdžiai, kur gamta susipina su žmogaus veikla ir byloja apie amžius trukusį jų sugyvenimą. Vilnios slėnyje – bene gražiausiame ir archajiškiausiame Vilniaus kraštovaizdyje – projektuojamas „Architektūros parkas". Savivaldybė jį pristato kaip „vieną ambicingiausių pastarojo meto projektų, kurį įgyvendinus, nuo Užupio iki Belmonto miško besidriekiantys Vilnios krantai netolimoje ateityje taps išskirtiniu sostinės kvartalu, pastatytu darnios plėtros principais ir išreiškiančiu aukštųjų technologijų ir pažangių socialinių idėjų sąjungą"¹². Paradoksalu, kad didžiuodamasi projektu ir plačiai jį reklamuodama, savivaldybė vengia viešai parodyti konkrečius (tikruosius) jo planus, juos aptikau ne „Architektūros parko" tinklalapyje, bet visai kitur – interneto svetainėje, skirtoje naujiems investiciniams statybų plėtros projektams Lietuvos miestuose, ir tik anglų kalba¹³. Čia pateikta ir „Architektūros parko" statybų kaina – beveik 1,2 milijardo litų, ir apimtys: teritorijos plotas 58 ha, stovėjimo aikštelės 6200 automobilių, bendras užstatymo plotas 404 000 kv.m (iš jų komercinių pastatų – 178 000, gyvenamųjų – 205 000, visuomeninių – 21 000 kv.m).

Vadovaujantis Vilniaus m. bendrojo plano iki 2015 metų skaičiavimais¹⁴, tai reikštų per 2500 būstų (jei būsto plotas būtų apie 70–80 kv.m). Maždaug tiek tilptų 40-yje dvylikaaukščių namų, panašių į stūksančius kur nors Karoliniškėse arba Pašilaičiuose. Visame Vilniaus senamiestyje, 2001 m. duomenimis, buvo apie 8300 būstų, maždaug 340 000 kv.m naudingo ploto¹⁵; Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekte (1988–1992) nurodyta, kad 1989 m. Senamiestyje (359 ha teritorijoje) buvo apie 1 497 600 kv.m bendrojo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų ploto. Kadangi Senamiestis nėra masinių naujų statybų zona, bendrieji skaičiai nelabai pakito.

Taigi vadinamasis „Architektūros parkas"–anaiptol ne „kvartalas", bet ištisas miestas, pagal dydį lygus maždaug šeštadaliui Senamiesčio teritorijos, o pagal užstatymo plotą – beveik ketvirtadaliui viso Senamiesčio užstatymo.

Įrodinėjama, kad tankiai sustatyti dviejų–septynių aukštų daugiabučiai namai su keliaaukščiais požeminiais garažais „kurs Senamiesčio dvasią"! Tačiau nutylima, kad ši archajiška Vilnios slėnio dalis jau šimtmečius saugo ypatingą vietos dvasią, įamžintą poetų ir dailininkų. Sovietmečiu šį vertingą kraštovaizdį buvo pradėta sistemingai naikinti, o jei bus įgyvendintas „Architektūros parko" projektas, šios savitos slėnio dalies apskritai neliks¹⁶. Projektą inicijavusiai savivaldybei, matyt, nerūpi, kad dalis šios 58 hektarų teritorijos yra Vilniaus senamiestis – pasaulio paveldo vietovė ir Lietuvos kultūros paminklas, o kita dalis – jo apsaugos zona, taigi tokio masto statybas čia draudžia įstatymai. Organizuodama architektūrines dirbtuves „Architektūros parko" koncepcijai parengti, miesto valdžia apie tai nė neužsiminė, projektuotojams suteikė visišką laisvę, tarsi jie kurtų ne pasaulio paveldo vietovėje, o nykioje anonimiškoje urbanistinėje dykroje...

Vilnios slėnio ir Paplaujos kraštovaizdžio likimą pernai svarstė Valstybinė kultūros paveldo komisija¹⁷. Tačiau „valstybės ekspertė" nesiryžo pateikti ekspertinio įvertinimo, įvardyti akivaizdžių pažeidimų ir jų pasekmių, patarti Vyriausybei, kaip elgtis. Apsiribojo tik neapibrėžtu priminimu Vilniaus savivaldybei ir – viršydama savo kompetenciją – projekto autoriams, kad reikia laikytis ... įstatymų ir bent jau „panaudoti išlikusias kultūros paveldo dalis ir elementus"¹⁸.

Materialusis paveldas –dvasinė vertybė

Atrodytų, elementari tiesa, tačiau daug kam labai sunku ją pripažinti. Neseniai Klaipėdos visuomenė„sukilo"reikalaudama pagerbti vietą, kur kadaise stovėjo seniausia, gal net XIII a., Šv. Jono katalikų, o vėliau liuteronų bažnyčia ir, kaip manoma, nuo XVI a. veikė kapinės, kuriose palaidoti žymūs Europos, Prūsijos, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos kultūros bei politikos veikėjai. Apie palaidojimus bažnyčioje ir prie jos esančiose kapinėse byloja ir XVII a., ir vėlesni istorijos šaltiniai. Todėl apie šios vietos kultūrinę reikšmę valdžia negalėjo nežinoti. Klaipėdiečių iniciatyvinė grupė siūlė įrengti atminties parką, kuriame būtų eksponuojami bažnyčios pamatai, aptikti per kasinėjimus. Tačiau sklypo, esančio valstybės saugomame Klaipėdos senamiestyje, savininkams reikėjo naujo viešbučio, vėliau daugiabučio gyvenamojo komplekso (skambiai pavadinto „Jono namais"¹⁹), todėl jie ėmėsi statybų, teigdami, kad ir senovę deramai pagerbs: palaikai būsią perlaidoti (archeologai aptiko per 180 palaidojimų²⁰), o bažnyčios liekanos išsaugotos – jomis bus galima pasigrožėti naujojo statinio vestibiulyje arba laiptinėje. Atsakingos valdžios institucijos, matyt, pritarė tokiai „pagarbai", nes statyti leido. Iškilo 4 aukštų namas, bažnyčios pamatai buvo iš dalies užpilti, iš dalies sunaikinti, o palaikai iki šiol neperlaidoti.

Vilniaus senamiestyje viešbučio „Kempinskis"plėtros labui valdžios institucijos paaukojo galimybę atkurti gynybinės sienos dalį –leista ją„panardinti"į naujojo priestato galinį fasadą.

Nesant sisteminės vertybinės sampratos, kuriami fragmentuoti teisės aktai, kuriais remiantis sunku užtikrinti veiksmingą paveldo apsaugą, o dar sunkiau saugoti ir puoselėti paveldą kaip kultūros išteklių, tautos ir vietos bendruomenių tapatumo pagrindą. Lietuvos politikai ir valdininkai paveldo (išskyrus kalbą ir iš dalies etninę kultūrą) vis dar nelaiko kultūrine sistema. Tik retsykiais užsimenama, kad jis – tai gyvenimo terpė, žmogų kurianti ir perkurianti aplinka… Iki šiol nėra įteisintos ir tokios pamatinės sampratos kaip kultūrinis karkasas, istorinis kraštovaizdis, istorinė vietovė, nenustatyti vertybiniai jų apsaugos pagrindai. Nepastebimas, neįvertinamas, todėl ir nepuoselėjamas ryšys tarp materialiojo ir nematerialiojo paveldo, tarp žmogaus apsupties ir gyvensenos tradicijų (išskyrus nebent etnografinius kaimus), tarp gamtinės ir antropogeninės – žmogaus sukurtos ir (arba) įprasmintos – aplinkos, tarp paveldo apsaugos ir socialinės raidos.

Paveldas dažnai laikomas vien priemone įvaizdžiui formuoti arba vartojimui (pramogos, turizmas ir pan.) skatinti. Komodifikuotas (preke paverstas) paveldas darosi svetimas bendruomenėms, nustoja buvęs gyvuoju tapatumo pagrindu.

Oficialioji paveldosauga „kukliai"tyli, kai nekilnojamojo turto plėtros lobistai, palaikomi žiniasklaidos, diegia „pragmatišką" požiūrį, neva kultūros paveldas yra pažangos stabdys, jo reikia tik nedidelei visuomenės daliai, „pamišusiai dėl senovės ir muziejų", o ir tiems, kurie protestuoja, esą rūpi ne jį saugoti, bet tyčia trukdyti verslui. Pabrėžiama, kad viešasis interesas yra „tokia kokybė, kurios negali sukurti individas", todėl šį interesą kiekvienąsyk reikia nustatyti iš naujo „viešų diskusijų, forumų, ekspertinių apklausų ir referendumų metu"²¹. Oficialioji paveldosauga nereaguoja ir į lobistų siūlomą „darnios plėtros" idėją, nors privalėtų propaguoti paveldo (ir gamtos) apsaugai kur kas priimtinesnę alternatyvą – humanistinę „tvarios raidos" koncepciją.

Visagalė vykdomoji valdžia

Apsauga visuomet grindžiama taisyklėmis (teisės aktais arba paprotinėmis normomis). Paprastai jas rengia vykdomosios valdžios institucijos, tvirtina vykdomoji arba atstovaujamoji valdžia, o vykdymo kontrolė, vadovaujantis bendruoju valdžių atskyrimo principu, turėtų būti nepriklausoma. Tačiau Lietuvoje ir ji atsiduria vykdomosios valdžios rankose. Šias visuotines savo galias Lietuvos valdininkai ypač gina ir jiems neblogai sekasi.

Konkrečių paveldo objektų likimą iš esmės lemia vien vykdomoji valdžia – ministerijų, apskričių, savivaldybių pareigūnai ir tarnautojai. Būtent jie sprendžia, ką ir kaip daryti su paveldu, dažnai „leisdami" jo nesaugoti net tada, kai to primygtinai reikalauja įstatymas. Panaikinus valstybinę išorės kontrolę, valdininkų veiklos niekas oficialiai nestebi ir neįvertina.

Teisėkūros vingrybės

Panagrinėjus teisės aktus –įstatymus, jų pataisas, vadinamąsias „sąlygas teritorijų planavimo dokumentui rengti",„sąlygas statiniui projektuoti", bendruosius, o ypač detaliuosius, teritorijų planavimo dokumentus, –kyla klausimas, ar tikrai jų rengėjai yra tokie „naivūs"?

Ypač įdomus „teisinio paslankumo"pavyzdys yra Teritorijų planavimo įstatymas, įsigaliojęs 1996 m. sausio 1 d. ir per dvylika metų taisytas net septyniolika (!) kartų, kaskart vis labiau jį „liberalizuojant". Šiuo metu Seimui pateikta naujų pataisų, pagal kurias daugeliu atvejų visai nebereikėtų detaliųjų planų²². Aplinkos ministerijos tinklalapyje neseniai paskelbta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcija²³ siūlo dar „originalesnį" sprendimą: neprivalomi, viešai nesvarstomi ir teismui neskundžiami turėtų būti svarbiausieji šalies planavimo dokumentai – generaliniai, bendrieji ir specialieji planai. Bendra šių pataisų tendencija – kiek įmanoma mažinti reguliavimą, kad sklypo savininkas galėtų daryti ką panorėjęs, nepaisydamas viešojo intereso ir visuomenės, tačiau, žinoma, neapsieitų be valdininkų „malonės".

Dar „lankstesnis" yra Statybos įstatymas, leidžiantis statybos darbus pradėti be leidimo, jei per dešimt dienų nuo tada, kai įteiktas prašymas, raštu nenurodytos priežastys, kodėl leidimas nebuvo duotas. Tada statytojui pakanka pranešti, kad jis pradeda statybas, o leidimus išduodanti viešojo administravimo institucija privalo šį jo raštą įregistruoti kaip statybos leidimą²⁴. Atveriama puiki landa – korumpuotas valdininkas gali dešimt dienų specialiai delsti, ir niekas neįrodys, kad jis taip pasielgė tyčia... Beje, panašias pataisas Aplinkos ministerija siūlo įteisinti ir detaliųjų planų atžvilgiu²⁵.

Kadangi asmeninė valdininkų atsakomybė už panašius „pasirašymus" arba „nepasirašymus" vis dar neįteisinta, nubausti tokį valdininką įmanoma tik pagavus už kyšį imančios rankos. O juk tokius dokumentus paprastai pasirašo ne vienas, bet keli ar net keliolika atsakingų asmenų!

Tiesa, 2008–2012 metų Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonėse²⁶ numatyta užtikrinti neišvengiamą valstybės tarnautojų asmeninę atsakomybę, įteisinti gamtos ir kultūros paveldo apsaugos pareigūnų asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, net jei jų atsakomybė nustatyta jau po to, kai jie išėjo iš valstybės tarnybos, atitinkamai pakeičiant LR baudžiamąjį kodeksą. Tačiau tai įvyks dar negreitai, jei apskritai kada nors įvyks...

Pagal įstatymus už savo darbą neatsako nei turto valdytojų nusamdyti specialistai-tyrėjai, kurie „nieko neranda" net ten, kur istorijos šaltiniai nurodo priešingai, nei ekspertai, teigiantys, esą, naujausiais mokslo duomenimis, žmogus nemato toliau kaip du kilometrai, todėl kiek atokiau statomas dangoraižis niekam netrukdys, o keturių aukštų stiklinis kubas puikiai pratęs senojo medinių namų rajono urbanistines tradicijas.

Kultūra, paveldas ir žmogaus teisės

Spaudimas kultūros paveldą, o ir visą kultūrą, priskirti pertekliniams, todėl marginaliems visuomenės gyvenimo reiškiniams, daromas ne tik Lietuvoje. Jis stipriai veikia kitas posovietines valstybes, pavyzdžiui, Rusiją, bet juntamas ir Vakaruose. Kyla klausimas, kodėl ne visos šalys vienodai tam spaudimui atsispiria?

Viena iš priežasčių glūdi tarptautinės teisėkūros diskurse apie žmogaus teises – juk kultūros dalykai tokie migloti, „neįrodomi", beveik neprognozuojami. Kultūra ir paveldas yra žmogaus gyvenimo visuomenėje šerdis, tačiau daugybė aršių konfliktų kyla, net gyvybės aukojamos būtent dėl kultūrinio tapatumo skirtumų.

Helaine Silverman ir Fairchildas D. Rugglesas pabrėžia: „Paveldo praradimus lengva pavadinti nusikaltimu, kurio poveikį jaus daugelis kartų, nes iš jų atimama atmintis, sutraukomos gijos, siejančios su praeitimi ir būtinos formuojant bei palaikant šiuolaikinę tapatybę. Tačiau tapatinti žmogiškąsias ir daiktiškąsias vertes, tiek vienoms, tiek kitoms priskiriant tokius veiksmus kaip genocidas, yra pavojinga, nes žmogaus gyvybė ir daikto išlikimas priklauso skirtingai būties tvarkai."²⁷ Tarptautinės teisės diskurse kyla abejonių ir dėl to, ar visuomet paveldas yra bendras viešasis gėris. Žmogaus teisių žinovai teigia, kad kultūra ir paveldas anaiptol nėra neutralios sąvokos ir nebūtinai teigiamybė „iš prigimties", nes paveldas gali ne tik vienyti, bet ir skaldyti, jį galima ir saugoti kaip pamatinę gėrybę, ir naudoti kaip priespaudos įrankį. Būtent tai lėmė, kad Jungtinių Tautų dokumentuose, apibūdinančiuose visuotines žmogaus teises, paveldo vieta ne itin aiškiai apibrėžta²⁸.

Be to, nėra jokių akivaizdžių įrodymų arba tikslesnių skaičiavimų, kiek tiesioginės žalos pavieniai asmenys ir bendruomenės patiria dėl paveldo netekčių (pavyzdžiui, dėl to, kad buvo pastatyti dangoraižiai dešiniajame Neries krante, Senamiesčio apsaugos zonoje, arba kad griaunami senoviniai namai, iškertami šimtamečiai medžiai). Vargu ar įmanoma tokią žalą apskritai pasverti, bet mūsų teismai atkakliai reikalauja įrodyti, kas konkrečiai ir kaip būtent nukentėjo (arba nukentės) dėl paveldo naikinimo, priešingu atveju ieškiniai atmetami, esą žala „neįrodyta". Kita vertus, kultūrinių sąsajų netektys nebūtinai reiškia fizinį diskomfortą, žmonių ar jų grupių priespaudą, juoba kad ne visada lengva gyvybinius interesus atskirti nuo skonio ir vaizduotės dalykų.

Taip pat ir dėl šių priežasčių tarptautinė bendruomenė nelinkusi kištis į konkrečių šalių kultūros reikalus – daroma prielaida, kad iš išorės kultūrą reikia ginti tuomet, kai ją naikina priešai okupantai, arba jeigu šalis sutiko, kad jos paveldas būtų priskirtas žmonijos paveldui. Kitais atvejais tautoms – kultūros kūrėjoms ir „savininkėms" – pačioms paliekama teisė spręsti, ką ir kaip daryti su savo kultūra, jų valia net ją sunaikinti, juk žmonių dėl to (veikiausiai) nežus... Tiesa, dėl neigiamo požiūrio į paveldą gali nukentėti tarptautinis šalies prestižas, bet ne kiekvienai valstybei jis rūpi.

Tikras paradoksas, kad kultūros apibrėžimas nepateiktas net kultūros ir paveldo konvencijose. Tai klaidina. Ypač keblu susigaudyti globalizacijos kontekste, kuriame be paliovos kalbama apie korporacinę arba verslo kultūrą. Čia turima galvoje visai kita tvarka – „organizacinė arba socialinė aplinka, kuri skatina ir leidžia iniciatyvas bei inovacijas […]. Vyriausybės […] skatina verslo kultūrą, rinkos principus diegdamos į visas ekonominio ir socialinio gyvenimo sritis. Tai daroma decentralizuojant finansines paslaugas, privatizuojant komunalines įmones ir nacionalines monopolijas, komercializuojant visą viešąjį sektorių"²⁹. Akivaizdu, kad taip sutvarkę kultūros paveldo apsaugos sritį, grįžtume maždaug į XIX a. pabaigą...

Kita vertus, šiandieniniame pasaulyje vyksta pamatinis galių persiskirstymas, veikia kultūras unifikuojanti sparti globalizacija, įdiegiamos naujos technologijos, galinčios per labai trumpą laiką neatpažįstamai pakeisti didžiules teritorijas. Todėl tarptautinėje paveldo teisėkūroje stiprėja atoveiksmio (prevencijos) tendencijos – sistemingai didinama paveldo aprėptis, stengiamasi jį kuo labiau integruoti į sociumo gyvenimą, užtikrinti jo politinį prioritetą, taip pat individo ir visuomenės teises į paveldu pagrįstą kultūrinį tapatumą. Pastaraisiais dešimtmečiais priimta nemažai konvencijų, įtvirtinančių visuomenės teises į kultūrą ir paveldą, užtikrinančių materialiojo ir nematerialiojo paveldo išsaugojimą.

Saugiklių ypač reikia tuomet, kai nebeveikia tradicijos³⁰. Vienas iš naujausių tokių saugiklių yra Europos Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei (vadinamoji Faro konvencija, 2005), kuri apibrėžia kultūros paveldą kaip „iš praeities paveldėtų išteklių grupę, kurią, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, žmonės laiko nuolatos besiplėtojančių savo vertybių, tikėjimų, žinių ir tradicijų atspindžiu bei išraiška"³¹. Be to, Konvencija įteisina visiškai naują sąvoką – paveldo bendruomenes, kurias „sudaro žmonės, vertinantys konkrečius kultūros paveldo aspektus ir norintys, kad šis paveldas būtų palaikomas ir perduodamas ateities kartoms viešųjų veiksmų pagrindu". Įteisinamas ir bendras Europos paveldas, apimantis „visas Europoje esančio kultūros paveldo atmainas, kurios drauge sudaro visiems bendrą atminties, supratimo, tapatumo, sanglaudos ir kūrybiškumo šaltinį", taip pat „idealus, principus, vertes ir vertybes – visa tai, kas kyla iš patirties, įgytos žengiant pirmyn, mokantis iš praeities konfliktų, ir skatina kurti taikią, stabilią visuomenę, pagrįstą pagarba žmogaus teisėms, demokratija ir įstatymų valdžia". Panašios vertybinės nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos ratifikuotoje Europos kraštovaizdžio konvencijoje. Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos Orhuso konvencija įteisina visuomenės teisę visapusiškai dalyvauti, kai priimami sprendimai dėl aplinkos.

Paveldas turi didžiulę sociokultūrinę potenciją ir kuriamąją galią, jame glūdi daugybė galimybių–gyventi santarvėje, bendrauti, džiaugtis, žavėtis, atrasti ir išrasti... Tačiau jo apsauga neįmanoma be sisteminio mąstymo, gebančio išsaugoti, puoselėti ir tęsti kultūrines sistemas, be suvokimo, kad sutraukydami ryšius tarp dalių naikiname visumą.

Taigi šalys laisvos rinktis ir dauguma renkasi tarptautinius standartus atitinkančią modernią apsaugą, nes suvokia, kad paveldas – tai riboti ir nebeatkuriami kultūros ištekliai. Tačiau mūsų oficialioji paveldosauga, regis, laikosi nuomonės, kad Lietuva yra anapus šių globalių procesų, kitame pasaulyje ir (arba) laike...

Europai priimant Faro konvenciją, Lietuvoje įsigaliojo naujasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas³². Paveldo prasmes jis apibrėžia gerokai siauriau ir atsiečiau, o saugoti reikalauja tik dėl trijų specifinių tikslų – mokslinio pažinimo (taikoma beveik vien archeologijos paveldui), viešojo pažinimo ir naudojimo (reikalaujama sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti, juo naudotis) ir viešosios pagarbos (saugomi memorialiniai ir sakraliniai objektai, palaidojimo ir atminimo vietos). Šiuo metu rengiamos minėto įstatymo pataisos, tačiau, kad būtų įrašytas ketvirtas, veikiausiai pagrindinis paveldo saugojimo tikslas – kultūrinio tapatumo puoselėjimas – pasipriešino teksto pradžioje minėtas Kultūros ministerijos pareigūnas, kurį balsų dauguma palaikė įstatymo pataisas rengianti darbo grupė, o po to ir Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Kodėl prireikė tokios siauros sampratos, nors Lietuva jau yra ratifikavusi beveik visas pagrindines kultūros ir paveldo konvencijas, įteisinusi kur kas aktualesnes sąvokas? Gal tokia „archajiška" politika – tiesiog nesenos ideologijos palikimas, kurį tylomis puoselėja oficialioji paveldosauga? Nenuostabu, kad taip pateiktas paveldas tiek verslui, tiek vietos savivaldai, tiek ūkinėms ministerijoms dažnai atrodo tik kliūtis kelyje, todėl ją galima ir reikia panaikinti...

* * *

Ne tiek svarbu, ar oficialiosios paveldosaugos aleksija yra tikra, ar apsimestinė, ar valdininkai ištikrųjų nemato, ar tik nenori matyti esmės. Juk abiem atvejais rezultatas toks pats – paveldas „suplėšomas į gabalus", nes saugoma ne visuma, ne sistemos, ne gyvenimo terpė, o atsitiktiniai „inkliuzai", įkalinti tarp vienodų betono ir veidrodinio stiklo dėžių. Vis didėjančios paveldo netektys – tai mokestis už netyčinę ir tyčinę valdininkų aleksiją, už jų „nesupratimą" ir „nežinojimą".

Pasaulio praktika rodo –paveldo apsauga neįmanoma, jei jos nereglamentuoja ir neremia valstybė, t.y. visi mokesčių mokėtojai. Tačiau kyla klausimas, ar reikia finansuoti valdininkų korupciją ir aleksiją? Lietuvos politikai stinga aiškios paveldo vizijos, kurios pagrindu būtų sukurta nuosekli ir kryptinga strategija, konkreti ir efektyvi taktika. Tačiau kas turėtų tą viziją sukurti, jei aleksijos kamuojamai oficialiajai paveldosaugai stinga ne tik galių, bet ir noro gydytis, t.y. ką nors keisti?

¹UNESCO priimta 2005-10-20. Europos Bendrijos patvirtinimas įsigaliojo nuo 2006-07-25 (Tarybos sprendimas 2006 m. gegužės 18 d. dėl Konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo sudarymo (2006/515/EB), http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=51421). Lietuvos Respublikos ratifikavimas įsigaliojo nuo 2007-03-18. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=290101&p_query=tapatyb%EBs&p_tr2=2>

²UNESCO priimta 2003-10-17, Lietuvos Respublikos ratifikavimas įsigaliojo nuo 2006-04-20.

<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=248105&p_query=tapatyb%EBs&p_tr2=2>

³Europos Tarybos priimta 1985-10-03, Lietuvos Respublikos ratifikavimas įsigaliojo nuo 1999-11-09. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=90756&p_query=tapatyb%EBs&p_tr2=2>

⁴Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas. Priimtas 2004-09-28, įsigaliojo 2005-01-01. 2007 m. kovo 10 d. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243076&p_query=&p_tr2=>. 2 str. 2 d.

⁵Daugiau žr. Jūratė Markevičienė, Problemų analizė ir veiksmų siūlymai (Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2007-11-23 posėdžio klausimui „Kultūros paveldo valstybinė apsaugos politika ir strategija: būklė ir politikos bei strategijos formavimo aktualiausi uždaviniai"). 2007-11-15. <http://www.heritage.lt/km/vkpk/JM_analize.pdf >

⁶AKPK – 2007 m., renkant Valstybinės kultūros paveldo komisijos narius nuo visuomeninių organizacijų, susikūręs ir vėliau išsiplėtojęs keliolikos atskirų visuomeninių paveldo ir aplinkos apsaugos organizacijų sambūris.

⁷<http://www.culture.lt/anti-agresija/>. Žiūrėta 2009 m. birželio 3 d.

⁸Pavyzdžiui, žr. rezoliuciją „Dėl Europos vertybinių nuostatų integravimo į LR teisinę sistemą ir atsakomybės už nacionalinio saugumo pagrindų užtikrinimo". Mokslinė-praktinė konferencijos „Grėsmės paveldui Lietuvoje", Klaipėda, 2007-05-12, <http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/rastai/Rezoliucija.htm>

⁹2007 m. lapkričio 23 d. Nr. S-7-(126), Informaciniai pranešimai, 2007-11-30. Nr. 93-1271. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=309987&p_query=&p_tr2=>

¹⁰<http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/2009_03_27/rastas%20del%20strategijos.doc>

¹¹Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas, priimtas 2004-09-28, 2005-04-19, Nr. IX-2452, Valstybės žinios, 2004-10-19, Nr. 153-5571. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243075&p_query=&p_tr2=>. 3 str., 4 str. 2 d., 2 str. 20 ir 40-41 p.

¹²Projektas „Architektūros parkas". <http://archparkas.vilnius.lt/main.php/id/22/lang/1>

¹³„Vilnius – European Capital of Culture 2009". <http://www.development.lt/2009/>. Spragtelėti „Investment projects", po to „Municipal projects", pagaliau „3. Park of Architecture".

¹⁴Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 metų. Aiškinamasis raštas. 3 dalis „Gyvenamosios teritorijos", p. 6.

¹⁵Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas 2001. Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai ir būstai. UDK 314 (474.5). Vi-172. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius 2004. ISBN 9955-588-78-0.

¹⁶Algimantas Gražulis, Kuo žalingas projektas „Architektūros parkas", arba Ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį, Kultūros barai, 2009, nr. 1.

¹⁷Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimas dėl projekto „Architektūros parkas" Vilniaus senamiestyje (U1P) ir jo apsaugos zonoje – Vilnios slėnio istorinėse vietovėse Paplaujoje, Užupyje ir gretimose vietovėse (iki Markučių ir Belmonto kalvų) įgyvendinimo (projektas). 2008-17-05. <http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/2008_12_12/3%20klausimas.rtf>.

¹⁸Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimas dėl projekto „Architektūros parkas" Vilniaus senamiestyje ir jo apsaugos zonoje. 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. S-14(142). <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=334757&p_query=&p_tr2=>

¹⁹Žr. pvz. <http://www.kobaliving.com/en/objects?filter=1&search&>

²⁰Rūta Grinevičiūtė, Apartamentai ant kapinių. Lietuvos žinios, 2008-10-29. <http://www.balsas.lt/naujiena/221185/apartamentai-ant-kapiniu/rubrika:naujienos-lietuva>. Žiūrėta 2009-06-02.

²¹Lietuvos Respublikos naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo koncepcija.... 50.2 dalis.

²²Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Įregistruotas Seime 2009 m. kovo 31 d. Nr. XIP-467. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=340101&p_query=&p_tr2=>

²³Lietuvos Respublikos naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo koncepcija. Skelbiamas Aplinkos ministerijos tinklalapyje. <http://www.am.lt/VI/files/0.059558001242113441.pdf>. Žiūrėta 2009 m. birželio 2 d.

²⁴LR statybos įstatymas, 23 str. 16 d. Nr. I-1240, redakcija priimta 2007-05-03, galioja nuo 2007-05-19. <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=297903>

²⁵Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 12, 19, 21, 22, 23, 24 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Įregistruotas Seime 2009 m. gegužės 20 d. Nr. XIP-659.

²⁶LRV 2009 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 189, I priedas <http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.dok_priedas?p_id=32299>

²⁷Helaine Silverman and Fairchild D. Ruggles, 2007, Introduction. Cultural Heritage and Human Rights. Editors Silverman Helaine and Ruggles Fairchild D., p. 3–22, Springer Science + Business Media: NY, p. 5.

²⁸Ten pat, p. 3.

²⁹BNET Bussiness Dictionary <http://dictionary.bnet.com/>. Žiūrėta 2009-01-12.

³⁰Jūratė Markevičienė, Sustainability: Necessity, Ideal Morality, or Natural Phenomenon? Geografija, 2002, Nr. 38 (1). ISSN 1392-1096, p. 73–84.

³¹Council of Europe Framework Convention on the Value of Cultural Heritage for Society (Faro Convention). Priimta 2005-10-27, dar neįsigaliojo. <http://conventions.coe.int/Treaty/EN/Treaties/Html/199.htm>

³²Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2004.