Dešinieji parlamentarai pritarinėja komunisto B.Bradausko teritorinio planavimo pataisoms
R.Rutkelytė ragina naikinti nacionalinius ir regioninius parkus bei Natura 2000 teritorijas
N.P.: Viršuje dvi citatos iš bernardinai.lt spausdinamo Daliaus Stanciko straipsnio „Lietuvai – tiesioginį Europos Sąjungos valdymą".
Skaitau R.Rutkelytės rinkiminius tekstus, kurie pilasi kasdien į visus portalus ir suprantu, kad juos rašo ne ji, o didelis būrys žmonių. Rašo už pinigus. Didelius pinigus. Dar nemažesnis būrys už dar didesnę kainą juo platina, organizuoja spausdinimą.
Šitą antieuropietišką kampaniją bando atremti, atsimušinėja ne tokios gausios gamtosaugininkų/paminklosaugininkų pajėgos. Jei tai daro akivaizdžiai ne darbo metu ir ne už pinigus.
Todėl daro nuoširdžiai. Sunku komentuoti mano jau paskelbtą šiame tinklapyje R.Baškytės tekstą. Kaip ir D.Stanciko tekstus, nes šių autorių viskas labai taikliai apibūdinta – nebėra ką aptarinėti, nebent cituoti,ar skaityti pilną straipsnį.
Ką ir rekomenduoju padaryti .
O kas neturite laiko , perskaitykite bent jau , mano galva, svarbiausią žemiau pateikiamo straipsnio dalį:
Skaitau anądien pažangiausios lietuviškos partijos (čia be ironijos) – Tėvynės sąjungos kandidatės į Europarlamentą Rūtos Rutkelytės rinkiminį opusą apie „ekologinį terorizmą" Lietuvoje, klausausi ūkininkų pasakojimų, kaip ši ponia susirinkimuose ragina naikinti nacionalinius ir regioninius parkus bei Natura 2000 teritorijas (jos taip pat yra dar viena ES išmonė) ir mąstau: meluoja moteris išsijuosdama, neva saugomos teritorijos Lietuvoje sudaro 80 nuošimčių (Lietuva savo įsipareigojimo Europos Sąjungai saugomų teritorijų plotą padidinti iki 18 nuošimčių vis dar neįvykdė), neva "žmonės neturi teisės pasikeisti sugriuvusio namo stogo, pasisodinti bulvių" (gal ponia melagė galėtų nurodyti tą vietą konkrečiau?), bet tai jau kaip ir nieko naujo – juk ta pati R. Rutkelytė žadėjo prieš rinkimus neimti Seimo nario algos, bet jau pirmą dieną po rinkimų savo pažadą pamiršo. Tačiau agituoti spjauti į principines Europos Sąjungos vertybes ir ES teisės normas (ES šiuo metu išskiria du prioritetinius dalykus: sustabdyti ekonominę krizę ir griežtinti aplinkosaugą), ignoruoti tarptautinius valstybės įsipareigojimus ir kartu brautis atstovauti Lietuvai Europos Parlamente – tai jau ypatingas prasčiokiškas įžūlumas. Suprantu, kad poniai R. Rutkelytei norisi ir susitvarkyti savo namo reikalus regioniniame parke, ir gauti solidžią europarlamentaro algą (matyt, todėl ir perbėgo iš Liberalų sąjungos pas krikščionis demokratus), o ponui V. Uspaskichui žūtbūt reikia pasislėpti Briuselyje nuo lietuviškos teisėsaugos, bet kodėl mes, lietuviai, turėtume raudonuoti prieš visą Europą dėl tokių savo „nevartotojiškų" vertybių ir tokių unikalių atstovų?
Taip, jūs visiškai teisūs: mes patys tokius išrenkame ir į Europarlamentą, ir į Seimą, todėl ir sakau: mums vienintelis kelias išbristi iš tos sovietinės dvasinės pelkės būtų tiesioginis Europos Sąjungos valdymo įvedimas Lietuvoje.
Dalius Stancikas. Lietuvai – tiesioginį Europos Sąjungos valdymą
2009-05-28
Šį komentarą pradėsiu nuo prisipažinimo: ilgą laiką buvau Europos centralizacijos priešininkas. Norėjau, kad Europos Sąjunga būtų valstybių konfederacija, ir gerai pamenu, jog prieš gerą dešimt metų imdamas interviu iš Sorbonos universiteto profesorės Fransuazos Thom smagiai antrinau jos prognozėms, kad toks „socialistiškai biurokratinis" absurdas centralizuoti Europą greitai patirs fiasko.
Europos centralizacija man atrodė nepriimtina dėl trijų pagrindinių priežasčių: Europos tautų niveliacijos ir visuotinės standartizacijos (čia paprastai taikomas toks banalus pavyzdys, kad visi kiaušiniai ir pomidorai turi būti vienodos formos), sukarikatūrinto žmogaus teisių sureikšminimo, kai įteisinamos ne tik homoseksualų šeimos, bet dar ir suteikiama jiems teisė įsivaikinti ir auginti vaikus, bei dėl rusiškos putinizacijos grėsmės kaimynams – atrodė, kad vienam Europos vadovui koks KGB pulkininkas Vladimiras Putinas daug lengviau apsuks galvą savo naftos milijardais, nei keliolikai valstybių vadovų.
Dabar, kai švenčiame savo įstojimo į ES penkmetį, jau esu Europos centralizacijos šalininkas ir dėl grynai nacionalinių interesų. Esu šimtu nuošimčių įsitikinęs, kad tik vieninga Europa gali greitai ir negrįžtamai ištiesinti sovietizacijos išklaipytą Lietuvos stuburą, tik Europos bendrieji įstatymai ir teisinės normos gali būti garantas, kad besikeičiančios valdžios Lietuvoje nevers mūsų prieš kiekvienus rinkimus drebėti dėl staigių geopolitinių posūkių ar teisinio nihilizmo.
Anądien skaitau savo kadenciją bebaigiančio europarlamentaro Arūno Degučio mintis apie tai, kaip jis nusivylęs savo darbu Briuselyje, apie Europos vertybinę krizę, kad pagrindinė šiandienos Europos vertybė yra vartotojiškumo ideologija, ir negaliu atsikratyti dvilypio jausmo. Na taip, tikrai Europoje to vartotojiškumo per daug (apie gėjų santuokas jau rašiau), popiežius bent sykį per metus Europos Sąjungos vadovus paragina nepamiršti ilgaamžių Europos vertybinių šaknų ir pirminės Europos vienijimosi idėjos, tačiau kai palygini tą Vakarų Europos valstybių „vartotojiškumo ideologiją" su lietuviška vartojimo manija, tai taip ir norisi šaukti: patylėkime, ponai lietuviai, bent porą dešimčių metų – bent jau kol baigsime naktimis šturmuoti akropolius per atpiginimo akcijas ar bent kol dėl to paties vartotojiškumo nebepirmausime Europoje emigravusių tautiečių procentais. Patylėkime iki tol, kol ta „vartotojiška" Europos Sąjunga nustos kasmet mus maitinti milijardais, kuriuos čia pat smagiai pasivagiame kas sau. Kol Lietuvos parlamentas su Permainų (!) koalicija ir pažangiausiu užsienio reikalų ministru išdrįs pagal „vartotojiškų" ES valstybių pavyzdį priimti deklaraciją dėl šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidinėjimo Tibete – ai, kaip baugu visiems pasidarė, kad komunistinė Kinija nenutrauktų savo pigių prekių invazijos į mūsų „šiaurės atėnų" akropolius, kai praėjusį ketvirtadienį netyčia per pirmą balsavimą Seime buvo priimta ši deklaracija, kaip iškart šokta perbalsuoti ir visuotinėmis Tautos prisikėlimo (kokie skambūs žodžiai!) pastangomis taisyti šį nevertybinį akibrokštą.
Pagaliau jau pats Darbo partijos atstovavimas Europarlamente (o A. Degutis per jos sąrašus ir pateko į Europarlamentą) man atrodo kaip stulbinamas lietuviškas nesusipratimas. Kai jau mokome Europos Sąjungą vertybių, gal bent retkarčiais prisiminkime, ant kokių vertybinių pamatų susikūrė lietuviška Darbo partija (jos skyrius Lietuvoje įkūrė Verslo darbdavių konfederacijos nariai su Viktoru Uspaskichu ir Antanu Bosu priešakyje ir jų ar „Gazprom" pinigais) ir atsitiktinai nunešusi poną A. Degutį į patį Briuselį. Arba kiek procentų labdaros skurstančioms trečiosioms pasaulio šalims skiria ta vartotojiška Anglija, Vokietija ar Prancūzija ir kiek mes, daug vertybiškesni Rytų europiečiai, šauniai besirengiantys drabužiais, įsigytais tų pačių vartotojiškų Vakarų įsteigtose mums „Humana" parduotuvėse.
Tiesą sakant, visiškai nenuostabu, kad lietuviai iš visų europiečių mažiausiai domisi Europarlamento rinkimais, nes be euro ar energetikos visi kiti ten, Briuselyje, priimami teisės aktai, susiję su teisingumu, žmogaus teisėmis ar aplinkosauga (planetos gelbėjimu nuo žmogaus vartotojiškumo) iki šiol mums taip ir liko kažkokie neturinčiais kuo užsiimti vertelgų žaidimais.
Skaitau anądien pažangiausios lietuviškos partijos (čia be ironijos) – Tėvynės sąjungos kandidatės į Europarlamentą Rūtos Rutkelytės rinkiminį opusą apie „ekologinį terorizmą" Lietuvoje, klausausi ūkininkų pasakojimų, kaip ši ponia susirinkimuose ragina naikinti nacionalinius ir regioninius parkus bei Natura 2000 teritorijas (jos taip pat yra dar viena ES išmonė) ir mąstau: meluoja moteris išsijuosdama, neva saugomos teritorijos Lietuvoje sudaro 80 nuošimčių (Lietuva savo įsipareigojimo Europos Sąjungai saugomų teritorijų plotą padidinti iki 18 nuošimčių vis dar neįvykdė), neva "žmonės neturi teisės pasikeisti sugriuvusio namo stogo, pasisodinti bulvių" (gal ponia melagė galėtų nurodyti tą vietą konkrečiau?), bet tai jau kaip ir nieko naujo – juk ta pati R. Rutkelytė žadėjo prieš rinkimus neimti Seimo nario algos, bet jau pirmą dieną po rinkimų savo pažadą pamiršo. Tačiau agituoti spjauti į principines Europos Sąjungos vertybes ir ES teisės normas (ES šiuo metu išskiria du prioritetinius dalykus: sustabdyti ekonominę krizę ir griežtinti aplinkosaugą), ignoruoti tarptautinius valstybės įsipareigojimus ir kartu brautis atstovauti Lietuvai Europos Parlamente – tai jau ypatingas prasčiokiškas įžūlumas. Suprantu, kad poniai R. Rutkelytei norisi ir susitvarkyti savo namo reikalus regioniniame parke, ir gauti solidžią europarlamentaro algą (matyt, todėl ir perbėgo iš Liberalų sąjungos pas krikščionis demokratus), o ponui V. Uspaskichui žūtbūt reikia pasislėpti Briuselyje nuo lietuviškos teisėsaugos, bet kodėl mes, lietuviai, turėtume raudonuoti prieš visą Europą dėl tokių savo „nevartotojiškų" vertybių ir tokių unikalių atstovų?
Taip, jūs visiškai teisūs: mes patys tokius išrenkame ir į Europarlamentą, ir į Seimą, todėl ir sakau: mums vienintelis kelias išbristi iš tos sovietinės dvasinės pelkės būtų tiesioginis Europos Sąjungos valdymo įvedimas Lietuvoje.
Tada nebereikėtų Vyriausybei mėnesių mėnesiais svarstyti, ką daryti su visokiomis LEO aferomis ir žadėti laisvą energetinę rinką, kai Europos Parlamentas jau aiškių aiškiausiai nutarė, jog tikra energetinė rinka galima tik atskyrus gamintoją nuo vartotojo, nebereikėtų Seimui įžūliai apgaudinėti pasaulį – ratifikuoti aibes tarptautinių konvencijų nė piršto nepakrutinant, kad jų nuostatos būtų perkeltos į nacionalinius teisės aktus, o mums, rinkėjams, nebetektų baisėtis, kaip praėjusią savaitę, kad dešinieji parlamentarai pritarinėja komunisto Broniaus Bradausko teritorinio planavimo pataisoms dėl detaliųjų planų naikinimo, nors Europos teisės departamentas savo išvadose iš tolo signalizuoja – tokios pataisos iš principo prieštarauja Europos teisei.
Beje, neseniai sužinojau, jog ne tik didžiuma Seimo narių, bet net ir žemesnės instancijos teismų teisėjų nežino mūsų Konstitucijos nuostatos, kad jei nacionalinis teisės aktas konkuruoja su Europos Sąjungos teisės aktu ar Lietuvos ratifikuota tarptautine sutartimi, tai pirmenybė teikiama ne mūsų teisės aktui. Tai kaip tokiu atveju galime norėti, kad Lietuvos piliečiai veržtųsi prie balsavimo urnų per Europarlamento rinkimus, jei net mūsų politinis ir teisinis elitas nesuvokia kasmet vis didėjančios Europarlamento nutarimų svarbos?
Prieš kelias dienas dalyvaudamas kelių pilietiškai aktyvių žmonių svarstymuose, ką daryti, kad Vyriausybė neleistų antrinei LEO įmonei įsisavinti ES paramos elektros tiltui į Švediją statyti, pasiūliau pranešti Europos Komisijai, jog jų pinigai gali atitekti neskaidriai įmonei. Kolegos net ūžtelėjo: bet jei Europos Komisija sustabdys paramą, būsim apkaltinti kaip Rusijos agentai ir Lietuvos strateginių projektų griovėjai. Tačiau vis tiek likau prie savo minties: Europos Sąjungos vadovybė ir valstybės narės turi žinoti, kaip mes „vertybiškai" švaistome jų paramą savo korupcijai ir oligarchijai stiprinti, kaip mūsų kandidatai į Europarlamentą darosi sau reklamą, kviesdami spjauti į bendrąsias europines teisės normas.
Todėl iš anksto pažadu: jei Permainų (!) koalicijos pastangomis bus naikinamos Lietuvos saugomos teritorijos ar energetiniam liūtui bus suteiktas antras kvėpavimas (vakarykštė energetikos ministro „geroji naujiena", kad elektros tiltą ties „Lietuvos energija", kuri taip pat yra LEO dalis, o tai reiškia, kad 38 nuošimčiai ES paramos vis tiek pateks į krautuvininkų kišenes), būsiu vienas iš tų, kurie dės parašą ant skundo Europos Komisijai.
Gal prarasti milijardai pagaliau privers mūsų nevartotojišką visuomenę suprasti, jog padorioje kompanijoje būtina laikytis savo žodžio ir duotų įsipareigojimų, kad korupcija, savivaliavimas ir teisingumas – ne broliai dvyniai.
Bernardinai.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą