G. Drėmaitė - 'Mūsų ekonomikos suklestėjimą imu matyti per pasaulio turizmą į Lietuvą'. 'Respublikos' nuotr.
N.P.: džiugina, kai visuomenės interesą ginantys žmonės, mylintys savo darbą ir turintys principus, atsiduria valstybės tarnyboje:
Kada privatizuosime Gedimino pilį?
Ferdinandas KAUZONAS, "Respublikos" apžvalgininkas, ve.lt 2009-07-23
Vadovauti Valstybinei kultūros paveldo komisijai po pertraukos grįžo Gražina Drėmaitė. Seimo nariai, skirdami ją į šį postą, buvo įdomūs: "už" balsavo 100, "prieš" - 0, susilaikė 0. Ką tai galėtų reikšti? Ar kad G. Drėmaitę visi Seimo nariai pažįsta kaip nepakeičiamą šiame poste? Ar kad jiems nusispjauti į kultūros paveldą ir todėl visai nesvarbu, kas jį saugo?..
- Mieloji Gražina, nors esame senokai pažįstami, žinodamas jūsų kietą būdą pašnekėjimui su jumis ruošiausi kiek ilgėliau nei su kitais. Net iš naujo pastudijavau jūsų tėvo išskirtinio Vilniaus patrioto Vlado Drėmos "Dingusį Vilnių", šitą didžiulę Vilniaus architektūros istorijos enciklopediją. Į ją, beje, jis surinko ir visas Vilniaus nelaimes - visus karus, marus ir gaisrus, per kuriuos Vilnius labiausiai nukentėjo. Pirmoji data - 1360-ieji. Paskutinė - 1944-ieji. Jeigu jūsų tėvas būtų gyvenęs iki mūsų dienų ir šitą knygą būtų leidęs dabar, ar paskutinė data būtų likusi ta pati?..
- Aš atsimenu tuos 1944-uosius. Vyksta karas. Bombarduojamas Vilnius. Man septyneri, brolis tik ką gimęs. Leidžiamės į rūsį. Motina mus užkloja pagalvėmis, kad, jeigu namas griūtų, būtų daugiau vilties išlikti. O tėvo nėra. Tėvas laksto namų stogais ir žiūri, kurioje vietoje dega Vilnius... Paskui mes visi pėsčiomis - iki Gervėčių, mat kaime dar pieno galima gauti. Tėvas, žinoma, lieka Vilniuje. Jis negali jo degančio palikti...
O dabar jau tiesiai atsakysiu į jūsų klausimą. Dažnai pagalvoju, o kartais ir garsiai pasakau: kaip vis dėlto gerai, kad tėvas yra miręs. Galiu tik įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu jis šiandien staiga atsidurtų prie Aušros Vartų, atsimerktų ir pamatytų Vilniaus savivaldybės dangoraižį, iškeltą virš Vilniaus kaip vidurinį pirštą... Tėvas mirtų iš naujo. Tą pačią akimirką. O jeigu sužinotų, kad Lietuvoje jau galime net bažnyčias privatizuoti? Mirtų ir mirtų besidairydamas po Vilnių.
Kitados televizijoje manęs paklausė: kaip manote, ar būtų galima privatizuoti Gedimino pilį? Atsakiau, kad tai idiotiškas klausimas, o į tokius aš neatsakinėju. Bet jeigu manęs dabar paklaustų... Klausimas būtų jau visai neidiotiškas. Net keista, kad niekas nepaklausia. Dabar jau kai kurie valdininkai manęs kitko klausia: o kur parašyta, kad negalima?..
- Bet ar kartais netampame kažkokiais "šventabambiais"? Grįžti, tarkim, iš Egipto ar šalių, kurių kiek jaunesnė kultūra, ir, žiūrėk, kartais net juokas suima žiūrint į mūsų jaunutį paveldą, kurį dar visai neseniai laikei šventu...
- Paskutinė mano gyvenimo laimė buvo UNESCO dovana - kelionė į Beniliukso šalis. 14 dienų - vien per paveldą. Tie namukai, tie miesteliai, tos bažnyčios ir krantinės, koplytėlės. Amo nuo to grožio netenki. Bet kai grįžau namo, supratau: taigi aš viso to, kas yra Vilniuje, ten nemačiau. Taigi ne "durniai" įrašė Vilniaus senamiestį į Pasaulio paveldo sąrašą. O gyveni ir nepastebi. Tik kai iš kur nors grįžti, suvoki, kad to nerasi niekur. Nei Europoje, nei pasaulyje. Tai mato visi, atvykę iš svetur. Todėl niekam čia nebus įdomus tas gugenheimas, kažkodėl tapęs toks reikalingas dabartiniam Vilniaus merui. Ir liftas į Šv.Jonų bažnyčios varpinę niekam nereikalingas. Čia tik Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigų švaistymas. Čia tik tuščios mūsų "fanaberijos".
Todėl mūsų ekonomikos suklestėjimą imu matyti per pasaulio turizmą į Lietuvą. Tik tam pasauliui privalai rodyti autentiką. O ne dekoracijas. Pasižiūrėkite į Kotrynos bažnyčią. Istorikų ir menotyrininkų jau seniai įvardyta kaip gražiausias Europos lietuviškasis barokas. O į ką ji pavirto šiandien? Man gėda žiūrėti į jos interjerą. Na, pasakykite, kaip Lietuvos Bažnyčia atsisako savo pačios gražiausios Vilniaus bažnyčios?..
Visi girdime, matome, kalbame: kiek Lietuvoje nelegalių statybų!.. Kokių idiotiškų namų pastatyta... Ir visa tai padaryta ne pagal įstatymą. Ne kartą kalbėjausi su architektais: kodėl jūs tai darote, juk negalima. Atsakymas: man šeimą kažkaip reikia išlaikyti...
Arba Žvėryne buvo malūnas. Paveldas. Mes galėjome jį išsaugoti. Pasiėmė norvegų firma ir pasidarė apartamentus. Kalbuosi su norvegų architektu, kuris ten vadovauja. Klausiu, ar Norvegijoje šitokį dalyką būtų galima padaryti. Jokiu būdu, sako, Norvegiją nuo tokių dalykų saugo įstatymas... Norisi nusikeikti rusiškai...
- Ar nemanote, kad jūsų darbas yra beviltiškas? Esate pasmerkta amžinam konfliktui su turinčiaisiais valdžią ir turinčiaisiais pinigų. Kartais, o nūnai vis dažniau, ir pinigai, ir valdžia atsiduria tose pačiose rankose. Jūs einate į karą iš anksto žinodama, kad pralaimėsite.
- Jeigu Vyriausybėje dirbantys žmonės dar dabar šneka, kad kai kurie veikėjai užsirakindavę kabinetuose, kai dar per aną komisijos pirmininkės kadenciją ateidavau į Vyriausybę... Ar tai ne ženklas, tiesa, labai savotiškas, kad vilties yra? Arba užeinu pas dar neseniai buvusį Vilniaus merą Imbrasą ir imu aiškinti jam, kas yra Bernardinų kapinės, kad joms reikia padėti. Bet, matau, manęs nesupranta. Kitą dieną man skambina pažįstamas savivaldybės darbuotojas ir klausia, ką aš padariau merui. Po mūsų pokalbio jis nuvažiavo į kapines, o jau kitos dienos rytą eina per savivaldybės kabinetus ir visiems aiškina, kokios nepaprastai gražios Bernardinų kapinės... Ar tai nėra ženklas? Jeigu mes ko nors didelio ir nepasiekėme, ne vienai šunybei vis dėlto pavyko sutrukdyti. Bent jau buvo varžomasi ką nors negera daryti visiškai atvirai.
O tos Bernardinų kapinės iš tiesų nepaprasto grožio. Jos įrašytos į gražiausių Europos kapinių sąrašą. Jau penkti metai su Lenkija vykdome bendrą projektą - už lenkų milijonus restauruojame Bernardinų kapines Vilniuje. Ten palaidota tiek daug senosios Vilniaus universiteto profesūros.
Esu lietuvė. Gimusi Vilniuje. Bet kai išgirstu, kad lenkai ką nors geriau daro nei mes, manyje sukyla toks nacionalizmas: na kodėl ne mes, na kodėl? Kodėl lenkams jų paveldas taip rūpi, o mums ne?
Tiesa, mes irgi turime ir departamentą, kuris tvarko paveldą, ir Kultūros ministeriją, kuriai jis priklauso. Bet varge tu varge - na kas dabar iš tos Kultūros ministerijos? Kiekvienam naujam ministrui turi iš naujo aiškinti, kas yra paveldas, ir priversti patikėti, kad būtent jis, ministras, ir yra atsakingas už visos Lietuvos kultūros paveldą. Netrukus, žiūrėk, jau kitam turi tą patį aiškinti...
Bėda, kad valdžioje esančių žmonių, bent jau didžiosios dalies, kultūros lygis yra pastebimai žemas. Vidinės kultūros. Tos, apie kurią jūs savo ketvirtadieniais kalbatės "Respublikoje".
- Bet valdžia ateina iš mūsų. Mūsų išrinkta. Tų išrinktųjų paskirta... Vadinasi, visuomenės vidinės kultūros lygis yra gerokai kritęs.
- Mūsų salėje neseniai buvome surengę parodą. Atėjo keletas grupių, nemažai jaunimo. Dauguma su kepurėmis. Dabar gi kepurės nusiimamos jau tik bažnyčioje. Aukštokas jaunuolis klausia, kodėl tokios žemos durys į šią salę. Mūsų darbuotojas ima aiškinti, kad čia kitados seniai buvę maldos namai - tiesiog vieta pasimelsti. Ir dar tada tokios durys buvo padarytos specialiai, kad eidamas pro jas žmogus turėtų nusilenkti ir nusiimti kepurę. Ir įsivaizduojate - po šių žodžių visi tik švyst kepures nuo galvų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą