Lietuvos žinios 2009 10 13 Valdas VASILIAUSKAS
Jeigu premjeras nebūtų taip užimtas, galėtume apsikeisti antikinių sentencijų parafrazėmis. Aš: "Nors Kubilius draugas, bet teisybė brangesnė." Premjeras: "Valdai, ir tu?"
Gink Dieve, nelaikau kaip Brutas durklo užantyje ir bent artimiausioje ateityje nesirengiu stoti į ministro pirmininko kritikų ir net juodintojų gretą, nes iki šiol esu įsitikinęs, kad dabar nerastume geresnio premjero. Tačiau jeigu parašyčiau: "Nė metai neprabėgo, kai Permainų koalicija ir jos Vyriausybė pasiekė žėrinčių laimėjimų", veikiausiai net pats Andrius Kubilius pyktelėtų: "Suprantu ironiją, bet reikia turėti saiką."
Mano mėgstamas sociologas seras Ralfas Dahrendorfas sako: "Gerai žinomi skundai, kad demokratija veikia lėtai ir jai reikia daugybės sąnaudų, kad jeigu ne parlamentas ir spauda, galėtume daryti tai, ką reikia, greitai ir efektyviai, - geriausiu atveju yra nemokšiški..."
Tačiau nei Seimo opozicija, nei žiniasklaida netrukdė paskirti naujojo Muitinės departamento direktoriaus. Kam naudingas toks be nuolatinio vadovo paliktas departamentas, ypač tada, kai Vyriausybė nuolat kelia akcizus? Jau Vilniaus centre po namus blokais ir dėžėmis nešiojamos baltarusiškos cigaretės - gal Vyriausybė ir Finansų ministerija atsibus tada, kai pačiame Muitinės departamente bus atidarytas kontrabandinių cigarečių kioskelis?
Suprantamas A.Kubiliaus rūpestis ir gautas nepavydėtinas palikimas - valstybės iždas, kuriame švilpauja vėjai. Tačiau ar neteks jam, Vyriausybės ir valdančiosios partijos vadovui, prisiimti atsakomybės, kad krašte ekonominį pesimizmą keičia dar baisesnis - teisinis ir dvasinis pesimizmas? Juk Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), kaip ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, pergalę lėmė tie dar likę Lietuvoje žmonės, kurie nesutiko su dvejopų standartų valstybe, su korupcija ir melu, įsismelkusiu į visas sritis. Ar tų žmonių pergalę leisime paversti pralaimėjimu, galbūt galutiniu, nes bus praleista paskutinė galimybė išgelbėti Lietuvos ateitį? Dar nevėlu klausti, į kurią pusę sukame, kokią valstybę paliksime savo vaikams.
Penkioliktoji A.Kubiliaus Vyriausybė savo veiklą pradėjo rimtu pažadu, įrašytu į programą: "Mūsų vienybė ir veikla grindžiama moralinėmis vertybėmis ir padorios politikos principais bei nuostatomis, kurios įtvirtintos Vyriausybės programoje." Ir: "Lietuva bus teisingesnė, kai žmonės patirs, jog Lietuvoje teisingumas yra visiems vienodas."
Kada tai įvyks? O kol kas Lietuvoje Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Povilas Malakauskas ginčijasi su generaliniu prokuroru Algimantu Valantinu, kuris iš jų dirba geriau. Sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad už juos dar geriau dirba Siaurusevičius-Paleckis - prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) jau turėtų ne žvakutės, o laužai liepsnoti.
Ką norėjau pasakyti šio komentaro pavadinimu? Ne tik banalybę, kad šiuo metu svarbiausius valstybės postus pelnytai užėmusios žavios ir protingos damos. Veikiau namus be vyro primena ministrų kabinetas, kuriame vyrauja kiekybė, o ne kokybė (vidutinybės), todėl dabar Lietuva primena vairininko neturinčią valstybę, kuri yra ne valdoma, o administruojama. A.Kubilius viską patikėjęs Vyriausybės kanceliarijos ir ministerijų biurokratams, iš kurių tikimasi, kad jie stropiai vykdys sprendimus. Tačiau bėda, jog nėra kam priimti sprendimų - biurokratija pagal apibrėžimą neturi galvos, todėl biurokratai gali vyrauti, bet ne vadovauti. Kodėl apsijuokė Saulėlydžio komisija, o ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis nepajėgia suskaičiuoti savo vadovaujamos tarnybos ir ministerijų automobilių? Todėl, kad su biurokratais (ir jų limuzinais) buvo pavesta kovoti biurokratams. Sakytum, nūnai Lietuvą valdo nematoma ranka, t. y. niekas. Mat biurokratijos valdymas, anot klasikų, ir yra niekieno valdžia.
Ar neatrodo, kad A.Kubiliaus Vyriausybė ir partija visas ministerijas, išskyrus Energetikos ministeriją, palikusi likimo valiai? Bet pirmiausia TS-LKD ir A.Kubiliui teks atsakyti ir už sveikatos apsaugą, ir už aukštojo mokslo reformą bei visą švietimą, kaip reikėjo atsakyti už Finansų ministerijos naktinį mokesčių perversmą. Nors rinkėjai krašto likimą patikėjo TS-LKD, susidaro įspūdis, kad šią atsakomybę A.Kubilius norėtų paskolinti koalicijos partneriams. Bet negalima paskolinti nei žmonos, nei valdžios.
Garsi XX amžiaus filosofė Hannah Arendt rašė: "Politines bendruomenes pirmiausia pakerta, o po to pražudo valdžios praradimas ir galų gale bejėgiškumas, bet valdžios negalima kaupti ir laikyti atsargoje nepaprastiems atvejams, kaip kad kaupiami ir laikomi prievartos įrankiai, ji egzistuoja tik būdama įgyvendinama. Kur valdžia neįgyvendinama, ji išnyksta, o istorijoje apstu pavyzdžių, kur didžiausi materialiniai turtai negali kompensuoti šio praradimo. Valdžia įgyvendinama tik ten, kur žodžiai ir veiksmai nesiskiria, kur žodžiai nėra tušti, o veiksmai brutalūs, kur žodžiai vartojami ne ketinimams paslėpti, o realijoms atskleisti."
Ypač aktualūs nūdienos Lietuvai filosofės žodžiai, kad valdžia stulbinamai nepriklausoma nuo materialių veiksnių - gausumo ar išteklių. Niekad valstybės ižde nebuvo tokio pertekliaus, niekad valdžia tiek neišleido pinigo be skaičiaus kaip 2006-2008 metais, tačiau niekad Lietuva neturėjo tokios silpnos valdžios, kaip Gedimino Kirkilo laikais.
Dar vieną dvasios pergalę prieš materiją prieš porą savaičių mačiau Panevėžyje. Sekmadienio pavakarę visiškai tuščias centras, vaizdžiai patvirtinantis statistiką, kad Panevėžį iš didžiųjų Lietuvos miestų smarkiausiai nusiaubęs nedarbas, lyg vaiduoklis stūkso uždarytas dėl avarinės būklės kitados modernus daugiaaukštis viešbutis. Tačiau lyg išmirusi centrinė miesto aikštė ūmai atgijo, iš nežinia kur pradėjo plūsti gražiai apsirengusių giedros nuotaikos žmonių minios. Į Juozo Miltinio dramos teatrą, kur režisierius Saulius Varnas rodė Levo Tolstojaus "Kreicerio sonatos premjerą". Ir pilnutėlė žiūrovų salė, ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Albinas Kėleris, pavertęs realybe jo didžiojo mokytojo J.Miltinio aktoriaus, kaip "akrobato- filosofo", idealą, tą vakarą darsyk patvirtino, jog yra aukštesnės būties sferos, kurios nepavaldžios nedarbui, skurdui, krizei.
Todėl kaip išsisukinėjimas atrodo partijos, kuriai Lietuvos žmonės patikėjo aukščiausią įstatymų leidybos ir vykdomąją krašto valdžią, pasiteisinimai, kad VSD, Generalinės prokuratūros, teismų sistemos, LRT reformoms ir pertvarkymams trukdo sunki ekonominė padėtis, kad valdžių atskyrimo principas neleidžia pakeisti senosios neokomunistinės valdžios užmirštų šių institucijų vadovų postuose gražiai atrodančių gyvųjų lavonų. Ilgėliau gyvendamas su blogiu pats rizikuoji tapti blogio dalimi.
Net demokratijų, valdančiųjų nepriklausomų daugumų laikais nemažėja iškilių asmenybių - politikos lyderių - poreikis. Ypač dabar, globalios krizės metu iškilo visa plejada charizmatiškų vadovų - Barackas Obama, Nicolas Sarkozy, Angelina Merkel, net prieštaringojo Silvio Berlusconi nepavadinsi pilka vidutinybe. O ir mano bei A.Kubiliaus karta iš 1990 metų Kovo 11-osios ir ypač 1991 metų sausio 13-osios puikiai prisimena, koks turi būti ir ką gali politinis lyderis. Todėl ir sakau: "Andriau, būkit vyras. Arba išeikit tėvystės atostogų."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą