Tik Lietuvoje mobiliojo ryšio siųstuvai - vos už 50 metrų nuo Jūsų namų

Nuotraukoje - ryžtinga kovotoja už žmogaus teises ir už elektromagnetinių bangų kontrolę Genovaitė Sunokienė.

N.P.: Lietuviai yra labai patiklūs ir nuolankūs savo skriaudėjams.

Bet koks bet kurios kitos šalies pilietis netiki pasakomis, kad visokie elektros transformatoriai, linijos ir antenos tik padeda sveikatai. Mes – tikime. Todėl užsienyj nepamatysi po galingomis elektros linijomis jaukių sodybėlių, kurių kiemuose bėgioja maži vaikai. Pas mus galite tokiomis pasigrožėti važiuodami tarp Kauno ir Vilniaus, ypač kairėje greitkelio pusėje.

Užsienyje nepamatysi mobilaus ryšio siųstuvo-antenos ant gyvenamo namo, ligoninės, ar mokyklos. Pas mus – prašome, galite pasigrožėti ant kiekvieno kampo, juk mes geri žmonės, negi skųsimės.

Žmogaus teises, tarp jų  - vartotojo teises, teisę į saugią aplinką ir teisę žinoti, Lietuvoje kol kas sėkmingai slopina įvairaus plauko ir rango valdžia.

O mes savo valdžia, kurią pigiai perka mobilaus ryšio operatoriai, tikime. O savimi netikime ir nepasitikime ir dar bijome visko ir visų.

Kol neatsiranda tarp mūsų „užsieniečių". Prašome susipažinti  su viena tokių tokia ryžtinga kovotoja už žmogaus teises - Genovaite Sunokiene.

Pateikiu esminę citatą apie ją ir jos pasiaukojančią kovą su korumpuotais mobiliais tinklais ir dar labiau jų korupcionuotais (mano 9 metų  dukros terminas) valdininkais (kam įdomu, žemiau galėsite perskaityti visą straipsnį; internete jo nėra):

„Tikėjome Sveikatos apsaugos ministerijos pliurpalais, kad higienos normos yra patvirtintos ir įrodo, jog taip arti atsiradęs siųstuvas kenksmingo poveikio nedaro. Tačiau po savo nelaimės jau surinkau labai daug informacijos ir žinau, kad mūsų higienos normos paremtos tik trumpalaikio poveikio tyrimais. Patikėkite, jeigu turite arti savęs tokių siųstuvų - visi esate tik bandomieji triušiai, ir kiekvienas, būdamas net 300-100 metrų spinduliu aplink siųstuvą, rizikuoja susirgti vėžiu! Darykite išvadą patys..."

Be to, Genovaitė tikina žinanti, kad šiuo metu Lietuvoje tos antenos neprižiūrimos. "Tik praėjusių metų gruodį pasirodė pranešimas - įsiskaitykite! -kad "dabar nurodyta mobiliojo ryšio bendrovėms teikti dokumentus higienos pasams gauti". O tų pasų iki šiol praktiškai niekas neturi. Norite įsitikinti? Paprašykite šalia jūsų styrančio siųstuvo savininkų jį parodyti... O mano namų "kaimyną" išsigandę išmontavo pernai vasarį, kai susirgau ir buvo pradėtas chemoterapinis gydymas. Kad dėl mano ligos kaltas siųstuvas, įrodo dar vienas faktas: po pusės metų mane pripažino išgijusia, nors gydy­mo metu penkis mėnesius mano kraujo hemoglobi­nas ėjo vis blogyn. Paskui, kaip paprastai prieš chemoterapiją nuvažiavusi atlikti tyrimų, sužinau, kad staiga jie pagerėjo! Paaiškėjo, kad tai tiesiogiai susiję su tuo, jog išmontuotas prie mano namų esantis siųstuvas!" - susijaudinusi pasakojo mote­ris, šiandien jau garsėjanti kaip arši kovotoja su mobiliojo ryšio siųstuvais ir pagaliau prieš mėnesį tapusi Jungtinio demokratinio judėjimo sveikatos komiteto pirmininke."

Kai hobis tampa pragyvenimu, o liga parodo gyvenimo tikslą

Sonata Ramanauskienė  Moters savaitgalis 2009.07.01

Atvykusiųjų pailsėti į Kretingos rajono Žibininkų kaime įsikūrusį pramogų kompleksą "HBH Juozo Alus" dėmesį neretai pirmiausia patraukia iškart dešinėje pasigirstantis vištų ir kitų naminių paukščių kleketavimas. Tačiau savadarbė lentelė skelbia: "Ši paukščių paroda nepriklauso HBH". Intriga? Be abejo!

Vištos išlaiko ne tik pačios save...

Kukli tvora, o už jų - sparnuočių gardeliai. Ir mėgėjiškai sukalti varteliai bei skydas, ant kurio kabo aukų dėžutė. O dar už kelių žingsnių, virš triušių ir meškėno narvų, perskaitau: "Si paukščių paroda išlaikoma tik iš tų pinigų, kuriuos paaukojate už apsilankymą. Už jūsų pernai paaukotus pinigus parodą papildė šie gyvūnai: ilganosis meškėnas, porelė dryžuotųjų mangustų, viena rečiausių pasaulyje Australijos kiaulinė žąsis, porelė deiman­tinių fazanų, Barnoveldo vištos, anglų peštukinės vištos ir... penkios tonos pašarų. Be to, prieglobstį čia randa nuskriausti gyvūnai". Beskaitinėjant prieina pati šeimininkė Genovaitė Sunokienė ir iškart šypsodamasi papasakoja aukų dėžutės istoriją. "Mano vištos išlaiko pačios save! Juk kiekvienas kolekcininkas nori pasigirti savo kolekcija - ir aš ne išimtis", - prisipažįsta moteris, kurios pro jos kiemą einančios minios nevargina. -Iš pradžių žmonės vaikščiodavo patvoriais (buvo penki gardeliai). Aha, pamaniau, jeigu jiems irgi įdomu, tegu prisideda prie jų išlaikymo. Paprašiau sūnaus, kad padarytų aukų dėžutę ir pakabintų ant tvoros. Tuomet sūnus nusikvatojo: "Mama, visai sukvailiojai, tau ne tik kad neaukos - iš tavęs šai­pysis!" Atsimenu, pirmą tokį savaitgalį - o juk šitiek žmonių prieš beveik penkiolika metų čia dar nevažiuodavo - dėžutėje radau net septynis litus! Tai reiškia, kad už tą dieną surinktus pinigus galėjau lesinti vištas penkias dienas. O šiandien štai vištos išlaiko ne tik save, bet ir mano šeimą, aš ir į užsienio parodą galiu jų dėka nuvažiuoti - parsivežti kitų! Stai jums, koks dėkingas tapo mano hobis - ir išsilaiko pats, ir man nauda... "

Gyvenimas pilnas keistų mįslių

Genovaitė juokiasi, kad iš tikrųjų iš žmonių suaukotų vištoms pinigų nepralobsi. "Nesuprantu ver­gaujančių daiktams žmonių - koks turi būti ribotas, kad tau to užtektų, - stebisi pašnekovė. - Antai dažnai perskaitau, kad vėžį gali sukelti nuolatinis stresas, nepasitenkinimas. O aš juk gyvenu tokį ramų gyvenimą - keliuosi ar einu miegoti, kada noriu, joks vir­šininkas man nekvaršina galvos, neturiu jokių finansi­nių įsipareigojimų ar apribojimų, jokių problemų šeimoje, auga trys vaikai: sūnus Valdas (23 m.), dukterys Eglė (19 m.) ir Aušra (17 m.), bet štai vėžys prieš me­tus šast ir atsirado..."

Esame bandomieji triušiai po siųstuvais

Vėl suintriguota suklūstu ir matau - Genovaitės akyse netikėtai pasirodo ašaros. Juk vos prieš gerą pusmetį ji patyrė chemoterapijos kursą, nes buvo susirgusi leukemija. "Kai sužinojau, kuo sergu, negalėjau atsi­tokėti, - prabyla jau apie kitą savo gyvenimo vingį. -Vėžys - kas galėjo pagalvoti? - atsirado dėl mobiliojo ryšio siųstuvo, sumontuoto vos už 50 metrų nuo mūsų namo. Tuomet nė minties nekilo, kad jo toks baisus poveikis! Tikėjome Sveikatos apsaugos ministerijos pliurpalais, kad higienos normos yra patvirtintos ir įrodo, jog taip arti atsiradęs siųstuvas kenksmingo poveikio nedaro. Tačiau po savo nelaimės jau surinkau labai daug informacijos ir žinau, kad mūsų higienos normos paremtos tik trumpalaikio poveikio tyrimais. Patikėkite, jeigu turite arti savęs tokių siųstuvų - visi esate tik bandomieji triušiai, ir kiekvienas, būdamas net 300-100 metrų spinduliu aplink siųstuvą, rizikuo­ja susirgti vėžiu! Darykite išvadą patys..."

Be to, Genovaitė tikina žinanti, kad šiuo metu Lietuvoje tos antenos neprižiūrimos. "Tik praėjusių metų gruodį pasirodė pranešimas - įsiskaitykite! -kad "dabar nurodyta mobiliojo ryšio bendrovėms teikti dokumentus higienos pasams gauti". O tų pasų iki šiol praktiškai niekas neturi. Norite įsitikin­ti? Paprašykite šalia jūsų styrančio siųstuvo savininkų jį parodyti... O mano namų "kaimyną" išsigandę išmontavo pernai vasarį, kai susirgau ir buvo pradėtas chemoterapinis gydymas. Kad dėl mano ligos kaltas siųstuvas, įrodo dar vienas faktas: po pusės metų mane pripažino išgijusia, nors gydy­mo metu penkis mėnesius mano kraujo hemoglobi­nas ėjo vis blogyn. Paskui, kaip paprastai prieš chemoterapiją nuvažiavusi atlikti tyrimų, sužinau, kad staiga jie pagerėjo! Paaiškėjo, kad tai tiesiogiai susiję su tuo, jog išmontuotas prie mano namų esantis siųstuvas!" - susijaudinusi pasakojo moteris, šiandien jau garsėjanti kaip arši kovotoja su mobiliojo ryšio siųstuvais ir pagaliau prieš mėnesį tapusi Jungtinio demokratinio judėjimo sveikatos komiteto pirmininke.

Kaip pajuto ligą

Genovaitė džiaugiasi, kad Dievas buvo jai gai­lestingas, tačiau iki šiol nesiskiria su mikrobangų matavimo prietaisu, mikrobangas paverčiančiu garsiniu signalu. "Patikėkite, jis prie mikrobangų krosnelės nereaguoja taip, kaip reaguoja į mobilųjį telefoną", - sako moteris.

Kaip ji pajuto ligą? Daugybės žmonių mobiliukų siunčiamų signalų srautai į "jų" siųstuvą ke­liavo tiesiogiai per Genovaitės namus. "Matyt, nuo to nežmoniškai ėmė niežtėti nugarą, o vasarą tas niežulys išplisdavo po visą kūną. Draskydavausi iki šašų. O prieš porą metų dar ir limfmazgiai ant kaklo padidėjo... Kartą parsinešiau iš kaimynės laikraštį, atsiverčiu, o ten parašyta apie pasaulinę limfomos dieną. Ir išvardyti simptomai: niežtinti oda, padidėję limfmazgiai, dusulys! Lyg pats Dievas būtų informaciją pakišęs po nosimi... - atsidūsta Genovaitė, prisiminusi savo būseną. - Nieko nelaukdama užsiregistravau pas hematologą. Įėjusi tiesiai šviesiai jam tėškiau: "Man limfoma, tik dabar nustatykite, kokia!"

Moteris internete sužinojo, kad susizgribus ir nesuvėlinus nuo jos išgyja net 99 proc. žmonių. "Tačiau kartą radau vyrą Edmundą apsišarojusį. Pasodinau prie kompiuterio ir liepiau pasiskaityti, kiek žmonių pasveiksta. Be to, juk aš optimistė -turintys tokį charakterį žmonės tikrai pasveiksta", -neabejoja Genovaitė.

Panašu į absurdo teatrą

"Kartą šovė netikėta mintis - juk man vėžys iš aukščiau buvo duotas tam, kad aš pati dėl kažko žmones perspėčiau, ir tai yra mano misija, - toliau atvirai pasakojo pašnekovė. - Dabar suprantu, kad turiu kelti visus į kovą su mobiliojo ryšio siųstu­vais, įžūliai statomais tiesiai žmonėms ant galvų. Buriu juos prieš nematomą blogį. Patikėkite, kai nuvykau į pirmą chemoterapijos kursą Klaipėdos jūrininkų ligoninėje ir netyčia pakėliau akis, žinote, ką išvydau? Ant stogo besipuikuojantį mobiliojo ryšio siųstuvą! Ir tai tokioje vietoje, kur gydomi onkologiniai ligoniai!"

Meilė suteikia stiprybės

Atsitokėjame nuo sunkių minčių suklikus balta­jam povui. Pasirodo, Genovaitę nuo pat vaikystės ypač viliojo naminiai paukščiai. Augo ji Žibininkuose su dar trimis seserimis, ir jos pareiga buvo vasarą nupirktus viščiukus ir ančiukus prižiūrėti, ganyti. "Svajojau užaugusi dirbti inkubatoriuje prie mažų viščiukų", - šypteli pašnekovė.

Deja, baigusi aštuonias klases tokios specialybės nerado, tai, sekdama visos giminės tradicija, pasirinko dažytojo specialybę. Su vyru susipažino irgi gimtuosiuose Zibininkuose, kai jį čia paskyrė dirbti elektriku. "Kol įrenginėjome vieną didelį kolūkio namą, tai, abu būdami jau 25-erių, ir susiburkavome, - šypsosi Genovaitė. - Jeigu jau žmogus tau skirtasis, jam bus visiškai nesvarbu, kokio esi svorio, kaip rengiesi, kokie tavo turtai. Juk prieš me­tus buvau nuplikusi, o mano brangusis mane apkabi­no ir pasakė didžiulės stiprybės suteikusius neįkaino­jamus žodžius: "Tu man vis tiek pati gražiausia!"

O viskas prasidėjo...

... kai kartą, vos susituokę, Sunokai pirko karvę, kurios šeimininkas turėjo baltakuodžių vištų. "Paėmiau šešis kiaušinius ir išperinau. Nuo to ir prasidėjo", - prisimena moteris, valandų valandas galinti pasakoti apie vištų grožį, charakterį. O dar tos kas dvejus metus rudenį vykstančios pasaulinės vištų parodos! Buvo ji Čekijoje, Vokietijoje, šįmet rengiasi vykti į Slovakiją.

Deja, užaugusios dukterys pagalbininkėmis vištų ūkyje netapo - jas paviliojo žirgai. Vos paaugusios kambarių sienas nukabinėjo jų nuotraukomis, na­muose atsirado krūvos knygų apie šiuos gražuolius... "Nieko nuostabaus, šalia yra kaimynų žirgynas. Vyresniajai dukrai jie žirgyne net vieno kambario butą įrengė, kad ji galėtų ramiai prižiūrėti žirgus. Taip porą metų Eglė juos šėrė, girdė, kuopė mėšlą, jo­dinėjo, aišku, nepraleisdama pamokų mokykloje, Lietuvos mėgėjų konkūruose pamažu skina prizines vietas. Tiesa, studijuoti veterinarijos į aukštąją nepa­vyko įstoti, tai kremta ekonomikos mokslus. O dabar į žirgų pasaulį įsitraukė ir jaunėlė".

Tuo tarpu sūnus užsidirba remontuodamas auto­mobilius, yra pasinėręs į kompiuterijos pasaulį.

Nė plunksnelė neprapuola

Savo meile vištoms Genovaitė užkrečia ir aplin­kinius žmones. Stai spaudoje perskaitė, kad skuodiškė Marija Jazbutienė kuria paveikslus iš plunksnų. "Susiradau ją ir pasiūliau savo paukščių plunksnų, iš kurių jau seniai svajojau kažką daryti, tačiau pati tokių gebėjimų neturiu. Dabar ji su dukra Jolanta savo meno dirbinėlius vasarą parduoda kaimynų pramogų parke. Specialiai pernai pastačiau ir šitą "būdą", kad žmogus, pamatęs jų grožybes, galėtų nu­sipirkti ir nesant šeimininkių. Čia pat yra ir pa­langiškės, prižiūrinčios neįgalią dukterį, iš plunksnų kurti papuošalai, o štai rankines paukščių tematika kuria dar viena moteris iš Kretingos. Hobis, plunks­nos duoda užsidirbti kaimo žmogeliui, - džiaugiasi Genovaitė, galinti padėti ir kitiems. - Ačiū Dievui, labdara neapmokestinama. Baltus centus beriu į pre­kybos centro maišelį ir vežu keisti į banką, geltonus centus suraišiojame po šimtą litų - juos mielai priima parduotuvės. Tik dar nesupratau, ar mano misija po­puliarinti sparnuotuosius naminius paukščius, ar ko­voti su slaptuoju tautos genocidu - mikrobangas skleidžiančiais prietaisais... "

Atsisveikindama Genovaitė įspėja, kad jai skambinti geriausia linijiniu telefonu, nes mobiliojo ji su savimi niekuomet nesinešioja - nebent kur keliautų ar išvykusi tvarkytų reikalus.